Kęstutis Ginius. Ar gresia pavojus spaudos laisvei?

Atsakymas į šį klausimą yra aiškus. Rimtų grėsmių nėra. Žurnalistai tirština spalvas. Valdžia nesiekia pažaboti spaudos, ji traukiasi atgal, kai sulaukia kritikos dėl tariamų mėginimų riboti spaudos laisvę. Jei ji turėtų ketinimų pažaboti žiniasklaidą, ji laikytųsi tvirčiau ir stiprintų puolimą.

Nėra abejonės, jog valdžia nemyli žiniasklaidos, ja nepasitiki. Savo ruožtu daugelis žurnalistų yra neigiamai nusistatę dabartinės valdžios atžvilgiu nuo pirmųjų jos dienų, įsitikinę, kad „ne ta pusė“ laimėjo rinkimus.

Tad bus konfrontacijų, nesutarimų, kaltinimų, įtampų, gal dar keli mitingai, kuriame žurnalistai išreikš savo nuogąstavimus. Tokie protestai gal naudingi, atkreipia visuomenės dėmesį į abejotinus valdžios veiksmus.

Čia reikia pasitikslinti. Ne visi žurnalistai lygiai vertina padėtį, kai kurie, pvz., BNS agentūros, atsisakė dalyvauti proteste.

Galima priekaištauti valdžiai. Naujasis Registrų centro vadovas S. Urbanavičius rugsėjį nutraukė daugelį metų galiojusią praktiką neatlygintinai teikti duomenis pagal žurnalistų užklausas.

Žurnalistams paprašius Vyriausybės pateikti įrašą pasitarimo, kuriame svarstė Registrų centro informacijos teikimą žiniasklaidai, premjeras S. Skvernelis pareiškė, kad pasitarimai paprastai vyksta už uždarų durų, tad nemato pagrindo perduoti garso įrašą. Greit paaiškėjo, kad įrašas panaikintas.

Kritikos sulaukė Seimo komisijos siūlymai keisti LRT tarybos formavimo tvarką ir nacionalinio transliuotojo valdymo modelį.

Pokyčiai esą atveria duris LRT politizavimui. Panašią reakciją sukėlė įstatymo pataisos, kurios plečia Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) įgaliojimus.

Pataisos leistų LRTK taikyti sankcijas internete turinį platinantiems nelicencijuojamų radijo ir televizijos programų transliuotojams. Nuogąstaujama, kad gali kelti grėsmę interneto televizijai „Laisvės TV“.

Ne visi šie priekaištai turi rimtą pagrindą, o svariausias jų iš esmės jau išspręstas. Praeitą trečiadienį Vyriausybė priėmė sprendimą, kuris sudarys sąlygas žurnalistams neatlygintinai gauti duomenis iš Registrų centro. Duomenų teikimo išlaidas kompensuos biudžetas iki to laiko, kol įsigalios įstatymų pakeitimai, numatantys žurnalistams teisę nemokamai gauti registrų duomenis visuomenės informavimo tikslais.

Šurmulį sukėlė Vyriausybės atsisakymas paviešinti pasitarimo garso įrašą bei nutarimas jį panaikinti.

Aiškindamas, kad pasitarimų, kurie vyksta už uždarų durų, medžiagos nereikia viešinti, o garso įrašą galima sunaikinti, Skvernelis akivaizdžiai suklupo. BNS nurodė, kad Vyriausybės kanceliarijos darbo reglamentas numato, jog Vyriausybės posėdžių ir pasitarimų skaitmeniniai įrašai turi būti talpinami duomenų saugyklos kataloguose, o pasibaigus kalendoriniam mėnesiui – perkeliami ir saugomi Vyriausybės kanceliarijos archyve.

Tai, kad premjeras ir artimi jo patarėjai nežino ar nepaiso savo kanceliarijos darbo reglamento, jų nepuošia. Reikia laikytis reglamento, net jei jis būtų nevykęs.

Antra vertus, neprotinga reikalauti, kad visi ministrų pasitarimai ir pokalbiai, net kai jie neliečia valstybės paslapčių, būtų žurnalistams ar visuomenei prieinami.

Reikia užtikrinti sąlygas, kad, svarstydami svarbius klausimus, ministrai ar premjero patarėjai galėtų atvirai, aštriai, gal net brutaliai reikšti savo nuomonę, nevyniodami reikalų į vatą. To nebus, jei jų pastabos bus viešinamos.

Jie atsargiai rinks žodžius, kad apsisaugotų nuo kritikos, nepakenktų savo įvaizdžiui, o tokiu atveju prezidentas ar premjeras gali nesulaukti reikalingų patarimų.

Buvo teigiama, kad pasitarime Skvernelis ne itin gražiai kalbėjo apie žurnalistus. Tai manęs nestebintų. Politikai nėra vienuolės. Neabejoju ir tuo, kad savo pokalbiuose nemažai žurnalistų yra prakeikę Skvernelį, Širinskienę ir Karbauskį necenzūriniais žodžiais. Ir žurnalistai nėra vienuolės. Čia nereikia vaidinti ir veidmainiauti.

Reiškiami nuogąstavimai dėl galimo LRT politizavimo, jei būtų įgyvendinami kai kurie Seimo komisijos siūlymai, ypač dėl tarybos narių skyrimo tvarkos.

Komisijos siūlymai yra diskutuotini, juos reikia atsargiai peržiūrėti, vieni priimtini, kiti atmestini, bet komisija atliko svarbų darbą, atskleisdama LRT administracijos trūkumus, ypač skaidrumo stoką bei viešųjų pirkimo tvarkos pažeidimus.

Vos komisija pradėjo tirti LRT, pasipylė įprasti kaltinimai, jog siekiama apriboti spaudos laisvę. Nieko panašaus nevyko, lygiai kaip mėginimai išaiškinti kunigus pedofilus nėra kėsinimasis į religijos laisvę.

Nuo 2011 m. aišku, jog LRT administracija savivaliauja ir apgaubia savo veikimą tyla ir tamsa. Tada tuometinis tarybos narys A. Račas kreipėsi į LRT administraciją, prašydamas leisti susipažinti su 2010 m. veiklos finansiniais rezultatais, atskirų padalinių darbuotojų darbo užmokesčio pokyčiais, kai kuriais kitais dokumentais.

Administracija atsisakė tai daryti, nes esą negali atskleisti „komercinių paslapčių“. Ji sulaukė gėdingo LRT tarybos narių daugumos pritarimo, rodančio, kad jie neketino ar negebėjo vykdyti savo pareigos prižiūrėti administraciją.

Kai LRT taryba miegojo, o LRT administracija, taigi žurnalistai, savivaliavo, reikalai pasuko į blogąją pusę. Reikia keisti LRT valdymą, sudaryti Tarybą, kuri nusimanytų apie finansus ir verslą (neužmirškime, jog LRT biudžetas yra apie 40 milijonų eurų), taigi skirti ne tik poetus ir solistus, bet advokatus ir verslininkus su stuburu, ir kuriems nerūpėtų tas kuklus mokestis, mokamas už dalyvavimą tarybos posėdžiuose.

Būtina užtikrinti, kad nebūtų jokių „komercinių paslapčių“, kad būtų viešinama informacija apie darbuotojų atlyginimus ir priedus, santykius su prodiuserinėmis kompanijomis bei viešuosius pirkimus. Ir griežtai uždrausti visas reklamas, ar tai būtų televizijoje, ar internete.

Į diskusijas įsitraukė prezidentė, pareikšdama, jog kėsinimasis į nacionalinio transliuotojo nepriklausomumą kelia grėsmę žodžio laisvei. Vykstant komisijos tyrimams, ji ir jos komanda neslėpė savo palankumo LRT.

Gaila, kad prezidentė vėl tenkinasi nuvalkiotų priekaištų kartojimu, užuot suteikusi konkrečių ir dalykiškų pasiūlymų, kurių įgyvendinimas leistų LRT veikti skaidriau ir veiksmingiau. Reikia rimtų struktūrinių pokyčių, o ne tik išrinkti naują generalinį direktorių.

LRT atveju suveikė žurnalistų, nors ne visų, klaninis solidarumas. Net po skandalingo elgesio su Raču nebuvo rimtesnių žurnalistinių tyrimų.

Administracijai atsisakant komisijai teikti informaciją, nesigirdėjo įprastų žiniasklaidos reikalavimų užtikrinti skaidrumą bei ginti žmonių teisę žinoti, kas daroma su mokesčių mokėtojų pinigais. Viešpatavo tyla, lyg būtų suokalbis.

Antra vertus, negalima neigti, jog valdžia suklupo nutraukdama Registro Centro duomenų teikimą, sunaikindama įrašą, kritikuotinas ne vienas komisijos siūlymas dėl LRT pertvarkos. Žurnalistai turi pareigą kritiškai vertinti valdžios siūlomas pertvarkas.

Bet nereikėtų perdėm dramatizuoti padėties, ypač žinant, kad valdžia linkusi pripažinti kritiką ir nusileisti. Būtų dar geriau, jei žurnalistai kartkarčiais kritiškai vertintų save ir žiniasklaidos institucijas.

Perspausdinta iš Delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.