Kęstutis Girnius. Aižėja transatlantinis solidarumas

Nuo pat pirmųjų prezidento Donaldo Trumpo prezidentavimo dienų pradėjo blogėti JAV ir Europos Sąjungos santykiai.

Nepraėjus nei pusmečiui, Trumpas kritikavo Vokietijos prekybos politiką, nepriimtinai mažą Europos šalių gynybos finansavimą, tariamą negebėjimą adekvačiai reaguoti į musulmonų ekstremistų keliamą grėsmę.

Per susitikimą su NATO vadovais Trumpas demonstratyviai atsisakė patvirtinti, kad JAV pasiryžusi ginti kitas NATO šalis antpuolio atveju.

Net didesnį pasipiktinimą sukėlė Trumpo pranešimas pernai birželį, kad JAV pasitraukia iš Paryžiaus susitarimo kovoti su globaliniu atšilimu.

ES vadovai griežtai reagavo į Trumpo nutarimą dėl kovos su klimato kaita. Bendrame pareiškime Vokietija, Prancūzija ir Italija kritikavo sprendimą bei atmetė siūlymą iš naujo derėtis dėl susitarimo.

Prancūzijos prezidentas E. Macronas sakė, kad D. Trumpas padarė istorinę klaidą. Vokietijos kanclerė A. Merkel pažymėjo, jog baigėsi laikai, kuomet Europa galėjo visiškai kliautis kitais, tad europiečiai turi imti likimą į savo rankas.

Kritika neturėjo poveikio. Vienašališki JAV nutarimai didėja, o ne mažėja. Šįmet gegužė JAV pasitraukė iš Irano ir šešių kitų šalių susitarimo, kuriuo Teherano branduolinė programa buvo apribota mainais į sankcijų sušvelninimą, ir sugrąžino griežtas ūkines sankcijas Iranui.

JAV seniai pripratusi taikyti ūkines sankcijas jos nemalonėn patekusioms šalims, bet valdant Trumpui, pomėgis tapo norma. Šią vasarą JAV taikė sankcijas ne tik Iranui ir Turkijai, bet jas sugriežtino Venesuelai ir Rusijai.

Trumpas įvedė plieno ir aliuminio importo muitus daugeliui šalių, tarp jų Kanadai ir ES šalims. Prezidentas ne kartą grasino 30 proc. padidinti importo muitus Europoje pagamintiems automobiliams, ir išreiškė viltį, kad sulauks dienos, kai Niujorko miesto gatvėmis nevažiuos nė vienas Mercedesas.

Trumpas dabar grasina naujais muitais apmokestinti daugiau negu 200 milijardų dolerių vertės prekių iš Kinijos.

Pradeda išsekti ES vadovų kantrybė. Rugpjūčio pabaigoje Prancūzijos prezidentas E. Macronas, kuris atkakliai stengėsi įtikti Trumpui ir paveikti jį gerumu, pareiškė, kad pateiks Europos Sąjungai naująjį siūlymą dėl saugumo stiprinimo, pabrėždamas, kad blokas turi nebepriklausyti nuo Amerikos karinės galios. Beveik tuo pačiu metu beveik taip pat prabilo ir kanclerė Merkel.

ES turi imtis didesnės atsakomybės už savo saugumą. Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maas sakė, kad ES turi būti pasiryžusi pasipriešinti JAV, kai Vašingtonas ‘peržengia liniją.’Plinta įsitikinimas, jog Europa turi pabrėžti ir įtvirtinti savo finansinį suverenumą.

Šį klausimą paaštrino pasipiktinimą sukėlęs ultimatyvus JAV reikalavimas, kad kitos pasaulio šalys irgi taikytų sankcijas Iranui. Europos bendrovėms, kurios prekiaus su Iranu, bus taikomos milžiniškos baudos. ES svarsto įvairias priemones, kuriomis būtų galima apsaugoti Europos įmones nuo JAV sankcijų, pvz., paskelbti visas JAV sankcijas negaliojančiomis, įpareigoti Europos investicijų banko finansuoti ES bendrovių investicijas Irane.

Maas siūlo sukonstruoti nepriklausomą finansinę sistemą, užtikrinančią Europos autonomiją. Antai, reikėtų sukurti alternatyvą „SWIFT” tarptautinių tarpbankinių finansinių atsiskaitymo sistemai bei instrumentus, kurie leistų atsiskaityti už naftos sandorius ne JAV doleriais.

Norai yra vienas dalykas, gebėjimai kitas. Prancūzija seniai siūlo kurti ES pajėgas, kurios nebūtų pavaldžios NATO. Bet ar tokios pajėgos būtų veiksmingos, ypač kai po metų Jungtinė Karalystė nebebus ES narė? Prancūzija turi rimtas ginkluotąsias pajėgas, Vokietija tik jų griaučius.

Dauguma vokiečių priešinasi gynybos išlaidų didinimui, ir, vargu, ar jie atsisakytų savo nuostatų vien dėl to, kad būtų kuriamos nuo JAV nepriklausomos pajėgos.

Nemažiau svarbu tai, kad daugelis ES šalių nemato poreikio šitokioms pajėgoms, o Lietuva, kitos Baltijos šalys ir Lenkija priešintųsi, nuogąstaudamos, jog naujos pajėgos kenktų NATO, tad mažintų Europos saugumą. Nesėkmingas mėginimas jas sukurti tik patvirtintų ES impotenciją, tad kalbos liks kalbomis.

Ne lengviau būtų sukurti JAV bent iš dalies apeinančią finansinę sistemą, nors šitoks projektas sulauktų platesnio pritarimo.

Daugeliui nepriimtinas JAV siekis priversti suverenias šalis šokti pagal Vašingtono dūdą, juolab, kad tas šokis brangiai kainuoja Europos bendrovėms. JAV gali drausti savo įmonėms prekiauti su Iranu, bet kokiu teisiniu pagrindu gali Vašingtonas reikalauti, kad kitų suverenių šalių verslas elgtųsi panašiai?

Čia JAV tiesiog piktnaudžiauja savo ūkine ir finansine galia.

Trumpai drūtai tariant, Trumpo JAV tampa gana atgrasi šalis, linkusi pažeisti ar nepaisyti tarptautinių normų, kai jai patogu tai daryti.

Trumpas nėra pirmasis JAV prezidentas, kuris pažeidinėja tarptautinę teisę. Jaunesniojo Bušo prezidentavimo metais JAV neteisėtai puolė Iraką, sulaikė ir kankino įtariamus teroristus įvairiose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje. Šitokie veiksmai sukeldavo pasipiktinimą, bet pyktis gana greitai atslūgdavo.

Manau, kad šį kartą bus kitaip, nes nyksta susižavėjimas JAV, įsisąmonima, kad JAV atkakliai gina savo interesus, ypač ekonominius, sąjungininkų sąskaita. Ilgus metus JAV buvo Europos globėja, sudarė sąlygas jai įveikti antrojo pasaulio karo pasekmes, apsaugojo nuo Sovietų Sąjungos. Už tai Europa turi būti dėkinga.

Vis dėl to pribrendo laikas Europai atsistoti ant kojų, pasitraukti iš JAV šešėlio ir veikti savarankiškiau. Žengiami pirmieji, ne itin tvirti žingsniai šia linkme. Lietuva liks viena stipriausių JAV rėmėjų, priešinsis ES veiksmams, kuriuos laikys nedraugiškais JAV atžvilgiu.

Bet viliuosiu, kad jei reikėtų rinktis tarp JAV ar teisingumo ir dorovės normų palaikymo, Lietuva skirtų pirmenybę vertybėmis. Deja, tai neįvyko, kai Lietuva leido CŽV pastatyti savo kalėjimą Antaviliuose.

Greitai gali kilti rimtas išbandymas ES solidarumui. Kaip ir Lietuva, JAV priešinasi dujotiekio „Nord Stream 2” statybai. Kaip Vokietijos sąjungininkės, jos turi teisę tai daryti. Bet Trumpas grasina bausti Vokietijos ir kitų šalių įmones, kurios dalyvaus statybose.

Vokiečių politikai įspėja, kad toks žingsnis nuodytų transatlantinius santykius. Net jei būtų klaida tiesti naują dujotiekį, Vašingtono intervencija ir sankcijos būtų grubus ES šalių suverenumo pažeidimas. Kaip Lietuva reaguotų tokiu atveju, kurią pusę palaikytų, ar labiau vertintų europietišką solidarumą, ar glaudžius ryšius su Vašingtonu?

Mano nuomone, reikėtų pirmenybę skirti vertybėms bei solidarumui. Lietuva veikiausiai palaikys Vašingtoną, pritars, gal net sveikins sankcijas.

Viliuosiu, kad diplomatai ir politikai labai gerai apgalvos, ką jie daro, ir kokios gali būtų jų nutarimo pasekmės dvišaliams santykiams su Vokietija, ES vienybei bei veiksmingumui.

Perspausdinta iš Delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.