Kęstutis Girnius. Ar bus galima susitarti?

Kiek ilgai tęsis karas Ukrainoje, ar kovojančios pusės iš vis pajėgs susitarti. Prieš kelias dienas JAV ginkluotųjų pajėgų vadas, Jungtinio štabo pirmininkas generolas Markas Milley, pareiškė, kad tikisi, kad konfliktas Ukrainoje tęsis daugelį metų. „Nežinau apie dešimtmetį, bet bent jau metus tikrai.“ Verta prisiminti, kad vasario pradžioje Milley pareiškė, kad rusų kariuomenė galėtų užimti Kijevą per 72 valandas, ir kad šią savaitę Pentagono atstovas tvirtino, kad Ukraina gali „absoliučiai“ laimėti karą. NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, kaip ir Milley, irgi tikisi ilgo karo, kuris „gali trukti ilgai, daug mėnesių, net metų.“

Padėtis turėtų šiek tiek paaiškėti, kai Rusija pradės savo laukiamą ataką prieš Ukrainos kariuomenės grietinėlę Ukrainos rytuose. Rusijai įgijus pranašumą ir išplėtus savo kontrolę Ukrainos rytuose ir pietuose, ukrainiečiai nenuleistų rankų, bet imtųsi agresyvaus partizaninio pasipriešinimo, kurį NATO apginkluotų moderniausia ginkluote.

Rusų tankai, artilerija ir kita karinė technika būtų lengvi taikiniai partizanų raketoms ir dronams. Jei Ukraina įgytų persvarą, ko nebuvo galima įsivaizduoti prieš mėnesį, vargu, ar Putinas prisipažintų pralaimėjęs, nes tai prilygtų pripažinimui, kad jo siekis stiprinti Rusijos tarptautinį statusą bei prestižą ir būti Rusijos didybę atkūrusiu lyderiu apgailėtinai žlugo.

Tuo atveju išsivystytų ilgas ir žiaurus patas mūšio lauke, Putinas mobilizuotų atsargas, grasintų, gal net panaudotų taktinį branduolinį ginklą.

Abi pusės turi tokius prieštaringus reikalavimus, kad sunku numatyti, koks galėtų būti paliaubų ar taikos sutarties turinys. Siūlomi kompromisai nesulaukia platesnės paramos. Ukrainai svarbiau rasti priimtiną sprendimą. Milijonai jos piliečių pasitraukė į užsienį arba buvo priversti persikelti šalies viduje, jos teritorija yra mūšio laukas, naikinami miestai ir infrastruktūra. Kuo ilgiau trunka karas, tuo didesni nuostoliai. Ukrainiečių artilerijos sviediniai, nukreipti į pastate besislepiančius rusų karius, padarys ne mažiau žalos nei Rusijos raketos.

Nepageidautina, kad Ukrainoje galiotų vieno JAV karininko teiginys, pasakytas per Vietnamo karą, būtent, kad siekdami išsaugoti miestą, turėjome jį sunaikinti. Kol karo kaina nebus suvokiama kaip didesnė už nuolaidų kainą, mažai tikėtina, kad bus paliaubų ar konkrečių derybų.

Bet koks susitarimas didelė dalimi priklausys nuo padėties karo lauke, nors manytina, jog ukrainiečiai bus vis mažiau linkę daryti nuolaidų, kuo daugės Rusijos karių nusikaltimai. Sugriežtės Zelenskio sąlygos, juolab, kad jis įsipareigojo surengti referendumą ir laimėti parlamento pritarimą galutinei susitarimo versijai. Bus žiūrima skeptiškai ir įtariai į bet kokias nuolaidas.

Pirminiai Rusijos reikalavimai „denacifikuoti ir demilitarizuoti“ Ukrainą seniai atmesti. Tų nacių nebūta, o jei denacifikacija yra režimo keitimo eufemizmas, tai Kremliui bus nepaprastai sunku užverbuoti kolaborantus, kurie tučtuojau taptų atentatų taikiniais. Jei Ukraina anksčiau būtų demilitarizuota, jos iš vis nebebūtų. NATO užtikrins, kad ateityje Ukraina būtų viena geriausiai apginkluotų šalių.

Opiausias ir sudėtingiausias klausimas yra Ukrainos teritorinis vientisumas, Krymo, Donetsko ir Luhansko likimas. Zelenskis yra sakęs, kad nepritars Donbaso ar Krymo autonomijai, suverenitetui ar aneksijai. Ukrainos derybininkai yra pasiūlę penkiolikos metų laikotarpį deryboms pusiasalio statusui nustatyti. Tai Rusija nepriimtina, nes absoliuti dauguma, gal net per 90 proc. rusų dabar ir prieš 30 metų laiko Ukrainą sudėtine Rusijos dalimi. Nors Kyjivas šiuo klausimu nenusileis, ilgainiui jis gali susitaikyti su Krymo netektimi, kaip suomiai netiki, kad po Žiemos karo Maskvos aneksuotos žemės – 11 procentų tuometinės Suomijos teritorijos – vėl bus valdomos iš Helsinkio. Ukraina nesutiks leisti Rusijai kontroliuoti Donbasą, o Rusija neatsisakys jo arba bent anksčiau okupuotų dalių, nes tuo atveju visos Putino pastangos būtų bergždžios. Tad stabilus kompromisas sunkiai įsivaizduojamas.

Zelenskis yra daręs užuominų, kad mainais už NATO narystės atsisakymą ir tapimą neutralia šalimi, Ukrainai turėtų būti suteikiamos itin tvirtos saugumo garantijos, kurias įgyvendinti įsipareigotų daugybė valstybių, tarp jų kai kurie nuolatiniai JT Saugumo Tarybos nariai, Kanada, Vokietija, Izraelis, Italija, Lenkija ir Turkija, ir kurios apsaugotų Ukrainą nuo būsimos Rusijos agresijos. Šitokios garantijos būtų ne kuo prastesnės už NATO sutarties 5 straipsnį, nes Izraelio dalyvavimas su kaupu atsvertų Baltijos šalių, Islandijos ir kitų mažesniųjų NATO narių nebuvimą.

Putinas šitą puikiai supranta, kaip ir prieš invazijos pradžią jis suprato, kad Ukraina buvo tapusi neetatine NATO nare, tad jis griežtai priešinsis šioms garantijoms. Bet jis gali pakeisti savo nuostatas, jei pritarimas saugumo garantijoms taptų būtina sąlyga Rusijai gyvybiškai svarbiam susitarimui.

Pagrindinės derybos bus tarp Rusijos ir Ukrainos, bet jose turės dalyvauti JAV ir ES šalys, kurios Rusijai paskelbė ekonominį karą, siekdamos ją ūkiškai sužlugdyti. Rusija nepasirašys paliaubų ar taikos sutarties be susitarimo panaikinti bent dalį sankcijų.

Kokias ir kiek panaikinti, būtų įnirtingų diskusijų objektas, derybų procesas taptų dar sudėtingesnis, jei NATO leistų dalyvauti nenumaldomiems Rusijos priešams – Baltijos šalims ir Lenkijai. Kiekvienu atveju reikėtų įspėti Rusiją, kad sankcijos bus tučtuojau sugrąžinamos, jei ji pažeis susitarimo sąlygas ar vėl puls Ukrainą.

Iš daugybės požiūrių, kaip karas galėtų arba turėtų baigtis, išsiskiria dvi gana radikaliai priešingos pozicijos. Pasak pirmosios, bet kokios dirbtinės pastangos sustabdyti kovas ir įvesti paliaubas, kol nė viena pusė neįrodys savo pranašumo mūšio lauke, bus bergždžios. Todėl ilgalaikės taikos ieškojimas negali būti atskirtas nuo karinės sėkmės paieškų. Tikimasi, kad Ukraina nugalės.

Antrajai mokyklai atstovauja tokie politologai, kaip Stephen Walt, kuris tvirtina, kad svarbiausias artimiausias tikslas – baigti karą, kad Ukraina ir jos gyventojai dar daugiau nenukentėtų. Galutinis tikslas – konflikto sprendimas, kuris maksimaliai sumažintų karo atsinaujinimo tikimybę, susitarimas, su kuriuo abi pusės galėtų gyventi neribotą laiką ir kurio nesiektų panaikinti pasitaikius pirmai progai.

Pasak Walto, tai didžiulis iššūkis, ir kuo anksčiau protingi žmonės mėgins nubrėžti jo kontūrus, tuo geriau.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/kestutis-girnius-ar-bus-galima-susitarti.d?id=89935501