Kęstutis Girnius. Ar Europa eis ten, kur Macronas ją ves?

Prieš kelias savaites Prancūzijos prezidentas E. Macronas interviu savaitraščiui „Economist“ išreiškė nuogąstavimus dėl pasaulio politikos sistemą ištikusios „beprecedentės krizės“, pareiškė, kad NATO yra ištikusi „smegenų mirtis“, o ES rizikuoja prarasti įtaką pasaulyje.

Pasak Macrono, reikia iš naujo įvertinti, kas iš tikrųjų yra NATO ir ES. Jis ragino ES šalis didinti savo gynybinius pajėgumus, duodamas suprasti, kad neaišku, kiek galima pasitikėti JAV suteiktomis garantijomis, ypač dabar, kai JAV prezidentas D. Trumpas nepraleidžia progos kritikuoti NATO, o Turkija vis labiau atitolsta nuo Vakarų ir artėja prie Rusijos.

Buvo galima iš anksto numatyti gynybinę NATO šalių reakciją. Vokietijos kanclerė Angela Merkel pareiškė, kad Prancūzijos vadovo pastabos buvo „radikalios.“

Prezidentas Gitanas Nausėda pasakė, kad „NATO lieka absoliučiai svarbiausias instrumentas gintis nuo išorės pavojų,“ toks bus ir ateityje, tad nevalia kurti „dirbtinių instrumentų“, kurie konkuruotų su NATO ar ją pakeistų. Kitų šalių vadovai suskubo tikinti, kad NATO veiksminga ir nėra pagrindo abejoti, kad santarvė pasiryžusi ir gebanti vykdyti savo įsipareigojimus.

Nors jis tiesmukai to nepasakė, Macronas veikiausiai mano, kad ir ES yra ištikusi „smegenų mirtis.“ Europa pamiršo, kad ji yra bendruomenė, vis labiau vertina save kaip rinką, kurios „galutinis tikslas yra plėtra,“ tuo netiesiogiai pateisindamas nutarimas kartu su Nyderlandais ir Danija blokuoti stojimo derybų su Šiaurės Makedonija ir Albanija pradžią.

Galima įvairiai vertinti Macrono pasiūlymus ir patį Prancūzijos prezidentą. Kritikai teigia, kad jis – pompastiškas pasipūtėlis, kupinas pasiūlymų, kurių neįgyvendina, kad siekia paversti Prancūziją ES lydere, kuri nustatytų ES darbotvarkę. Vis dėlto negalima neigti, kad jis tapęs įtakingiausiu ES vadovu ir kad kitos šalys priverstos reaguoti į įvairius jo pasiūlymus.

Šiuo metu būti neoficialiu ES vadovu nėra didelis laimėjimas. Didžiosios šalys, tokios, kaip Jungtinė Karalystė, Ispanija ir Italija, išgyvena politines krizes, Lenkija tapo politiniu autsaideriu, o Vokietijos kanclerė Merkel jau dvejus metus pasitraukusi iš didžiosios politikos.

Macronas atlieka teigiamą vaidmenį, viešai kalbėdamas apie NATO ir ES trūkumus. Šių organizacijų problemos gerai žinomos, bet vengiama apie jas viešai kalbėti. Tyla jų nei nepašalins, nei išspręs.

NATO kritika sulaukė daugiausia kritikos. Viešai išreikštos abejones esą savaime silpnina NATO, nes potencialiai skatina Rusijos agresiją. Jei Maskva mano, kad yra galimybė, jog NATO negins Baltijos šalių, ji gal imsis veiksmų, kuriais stengsis nustatyti, kokios yra NATO raudonosios linijos ir kiek jos bus ginamos.

Tokie mėginimai savo ruožtu gali netyčiomis sukelti sunkiai suvaldomą konfrontaciją. Tad geriau tylėti.

Šis pavojus pervertintas. Kad ir kokios būtų Macrono pastabos, Kremlius žino, jog lemiamą sprendimą priims Vašingtonas, ir kad absoliuti Kongreso dauguma palaiko NATO ir Rusiją laiko priešu, kad ir ką betvytintų Trumpas. Yra tikimybė, nors beveik nulinė, kad Rusija provokuojančiais ir rizikingais veiksmais sieks patikrinti, ar NATO gins Baltijos šalis, bet ji to nedarys vien dėl Macrono pastabų.

Daugelį neramina siūlymai steigti atskiras ES ginkluotąsias pajėgas, kurios neva tik silpnintų NATO. Nežinosime, ar jos stiprintų ar silpnintų NATO, iki kol įgis konkretesnį pavidalą.

Pats Macronas veikiausiai siekia, kad jos papildytų, o ne pakeistų NATO. JAV turi techniškai pažangių, itin brangių, sunkiai dubliuojamų karinių pajėgumų, reikalingų savarankiškai karinei organizacijai, tokių Europos šalys greit neįgis. Jis puikiai žino, kad be JAV paramos Prancūzijai būtų labai sunku vykdyti antiteroristines operacijas Sahelio regione. O džihadistų grupuotės – tai ne Rusija.

Yra dar kitas stabdys. ES šalys neįgyvendina savo įsipareigojimų skirti du procentus BVP gynybos reikalams. Nors Vokietija penkerius metus iš eilės turi biudžeto perteklių, ji neketina įgyvendinti šio įsipareigojimo iki 2031 m. Šalys, kurios neskiria pakankamai lėšų NATO, neskubės jų skirti ES kariuomenei.

Vargu, ar pats Macronas pasiryžęs visais būdais stiprinti potencialias ES pajėgas. Neįsivaizduoju, kad Prancūzija nusileistų spaudimui atiduoti valdyti savo branduolines pajėgas kuriai nors europinei institucijai. Branduolinis mygtukas, kaip ir nuolatinė vieta JTO Saugumo taryboje, netaps bendra ES nuosavybe.

Gerai, kad Macronas kelia šitokius klausimus. Europa turi būti labiau savarankiška, negali būti Vašingtono išlaikytinė. Kinija, ne Rusija, yra pagrindinis JAV konkurentas, ir ilgainiui seniai žadėtas strateginis persiorientavimas į Aziją taps tikrove. Kinta JAV etninė sudėtis, smarkiai mažėja europiečių kilmės piliečių, naujiems imigrantams svarbiau kiti pasaulio regionai.

Mažėjant JAV dėmesiui, pravartu stiprinti Europos atgrasomąją galią. Vašingtonas šiuo metu instinktyviai priešinasi visiems planams, kurie galėtų kenkti NATO vienybei, bet, didėjant konkurencijai su Kinija, jis ateityje galėtų palankiai vertinti iniciatyvas, kurios sumažintų jos naštos dydį ir apimtį. Tad nereikėtų kategoriškai atmesti Macrono planų dėl NATO, jų nuodugniai neišnagrinėjus.

Įdomios Macrono pastabos apie ES paskirtį, būtent, kad ji yra bendruomenė, o ne organizacija, kuriai labiausiai rūpi didinti rinkos dalį.

Jei ES – tik rinka, tai kuo daugiau narių, tuo geriau. Jei ji turi kitų tikslų ir paskirčių, tai nuolatinis augimas gali trukdyti šiems siekiams įgyvendinti.

Prancūzijos, taigi Macrono, nutarimas blokuoti stojimo derybas su dviem Balkanų šalimis papiktino daugelį šalių ir politikų, tarp jų – Lietuvos europarlamentarus A. Kubilių bei P. Auštrevičių, jie griežtai smerkė Prancūzijos poziciją. Būgštaujama, kad Rusija gali išnaudoti tokį abejingumą savo įtakai Balkanuose plėsti.

Neabejoju, kad nuogąstaujama, jog panašus likimas gali ištikti Ukrainą. Jei tokie du nykštukai kaip Albanija ir Šiaurės Makedonija netaps ES narėmis, bus sukurtas precedentas neatverti durų Ukrainai ir jos 40 milijonų gyventojų.

Bet ir čia kyla komplikacijų. Kai kuriais atžvilgiais mažesnė ES būtų naudinga Lietuvai, ji sulauktų daugiau finansinės paramos. Bet mažesnė ES siektų didesnio veiksmų derinimo, o vieningesnė, labiau koordinuota ES mažintų Lietuvos veikimo laisvę. Dabartinėmis sąlygomis Lietuvai reikia jos kuo daugiau.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.