Kęstutis Girnius. Ar „Hamas“ blogesnis už nacius?

Spalio 17 d. „Hamas“ išpuoliai buvo siaubingi ne tik dėl nužudytųjų ir pagrobtųjų skaičiaus, bet ir dėl jų nuožmumo ir įniršio. Savaitraščio „New York Times“ tyrimo duomenimis, išpuoliai prieš moteris buvo ne pavieniai įvykiai, o platesnio lytinio smurto dalis. Nustatytos mažiausiai septynios vietos, kuriose, atrodo, buvo seksualiai užpultos ar suluošintos Izraelio moterys ir mergaitės.

Viena liudininkė aprašė, kaip vienas teroristas išprievartavo auką, o kitas išsitraukė pjaustytuvą ir nupjovė jai krūtinę. Ji taip pat matė dar tris išprievartautas moteris ir teroristus, nešančius dar trijų moterų nupjautas galvas.

Izraelio puolimas Gazos Ruože yra beprecedentis savo mastu, nužudytų civilių gyventojų skaičiumi ir fiziniu sunaikinimu. Praėjus dviem dienoms po „Hamas“ išpuolio Izraelio gynybos ministras Yoavas Gallantas pareiškė, kad „mes kovojame su žmonėmis gyvuliais ir atitinkamai elgiamės“, ir žadėjo įvesti visišką Gazos apsiaustį.

„Nebus nei elektros, nei maisto, nei vandens, nei degalų. Viskas bus uždaryta.“ Jo grasinimas nebuvo tuščiažodžiavimas, nes nužudyta daugiau kaip 22 tūkst. Gazos gyventojų, iš kurių mažiausiai 8 tūkst. vaikų, apie 45 proc. visų Gazos Ruožo būstų jau sunaikinta arba pažeista, o 85 proc. gyventojų – išalkę, ištroškę, išvargę, iš namų išvaryti.

Gruodžio 29 d. Pietų Afrikos Respublika Tarptautiniame Teisingumo Teisme (TTT) pradėjo bylą prieš Izraelį dėl genocido Gazos Ruože. Pareiškime teigiama, kad „Izraelis vykdė, vykdo ir gali toliau vykdyti genocidą prieš palestiniečius Gazos Ruože“ ir kad veikė „turėdamas konkretų ketinimą (…) sunaikinti palestiniečius Gazoje kaip platesnės palestiniečių nacionalinės, rasinės ir etninės grupės dalį“.

Izraelis neigia kaltinimus, kad jo kariuomenė naudojo neproporcingą jėgą. Truks ne vienus metus, iki kol bus priimtas galutinis sprendimas. Tarptautinis Teisingumo Teismas greičiausiai per kelias savaites priims sprendimą dėl Pretorijos prašymo pritarti laikinosiomis priemonėmis, įskaitant reikalavimą, kad Izraelis „nedelsdamas sustabdytų savo karines operacijas Gazoje ir prieš ją“ ir „imtųsi visų pagrįstų priemonių“ genocidui užkirsti kelią.

Izraeliui nepalankus sprendimas kenktų šalies prestižui, didintų jos izoliaciją bei pakirstų Izraelio šalininkų aiškinimus, kad jie remia objektyviai neutralią, taisyklėmis grindžiamą tarptautinę tvarką.

Siaubai Izraelyje ir Gazos Ruože paskatino diskusijas apie tai, kas yra didesnis blogis – nežabotas kraujo troškimo ir žiaurumo protrūkis ar šaltakraujiškas ir sistemingas didžiulio galios pranašumo naudojimas siekiant visiškai sunaikinti silpnesnį priešą.

Kai kurie komentatoriai, pavyzdžiui, istorikas Andrew Robertsas, teigė, kad „Hamas buvo blogiau už nacius“. Naciai stengėsi nuslėpti savo nusikaltimus nuo pasaulio, nes suprato, kad jie yra nusikaltimai. „Hamas“ elgėsi priešingai, nes savo veiksmų nelaiko nusikaltimais. Heinrichas Himmleris ir kiti nacių vadovai atvirai nekalbėjo apie žydų žudymą dujų kamerose, vokiečiai nefilmavo savęs deginant žydus gyvus tvartuose, o nuotraukos, kuriose vokiečių kareiviai stovi prie mirties duobių, pilnų žydų lavonų, buvo daromos asmeniniam pasigėrėjimui, o ne viešam vartojimui.

„Hamas“ žudikai prie šalmų pritvirtino „GoPro“ kameras, kad galėtų tiesiogiai transliuoti savo žiaurumus per socialines medijas. Visam pasauliui buvo transliuojama, su kokiu džiaugsmu „Hamas“ žudė tėvus jų vaikų akivaizdoje ir vaikus – tėvų akivaizdoje. A. Robertso išvada: „Hamas“ yra kokybiškai labiau antisemitinis nei buvo naciai.

A. Robertso argumentai neįtikino dienraščio „New York Times“ apžvalgininko Rosso Douthato, kuriam Holokaustas tebėra išskirtinis blogio įkūnijimas. Pasak jo, žudyti, prievartauti ir kankinti, kaip „Hamas“, „turint trumpą progą smogti nekenčiamam ir kariniu požiūriu galingesniam priešininkui, yra siaubingas blogis, bet ir besikartojančių smurto bei keršto ciklų žmonijos istorijos dalis.“

Bet planuoti siaubingus nusikaltimus su ypatingu kruopštumu ir techninėmis priemonėmis, kai jau padėtį visiškai kontroliuoji, o numatomos aukos yra visiškai tavo valdžioje, tai kito lygio nusikaltimas. Kantrus apgalvotas blogis yra blogesnis už nekantrų, spontanišką blogį – baisesnis ir kartu nešantis didesnę atsakomybę. R. Douthatas teigia, kad kraujo troškimas visada yra blogis, bet sukurti aparatą, kuris žudytų su šaltu abejingumu, yra šėtoniškesnis nusikaltimas.

Ir A. Robertsas, ir R. Douthatas supranta, kad binarinis kontrastas tarp spontaniško žiaurumo ir žudynių, įvykdytų įsakius iš viršaus arba susitarus su vadovybe, yra dirbtinis. Daugelyje šiurpesnių atvejų yra ir vieno, ir kito aspekto požymių. Nuo neatmenamų laikų buvo žiauriai žudoma. Cezaris teigė, kad per galų karus buvo nužudyta milijonas galų ir dar milijonas paimta į nelaisvę. Šiek tiek perdėta, bet ne per daug.

Kai Cezario kariai šturmavo Avarikumo miestą, jie „nepasigailėjo senolių, moterų, vaikų. Galų gale iš viso skaičiaus, apie 40 000, išsigelbėjo vos daugiau kaip 800“, – rašė Cezaris, kuris nebuvo nepelnytai žiaurus žmogus, gal net priešingai. Tačiau jis pritarė masinėms žudynėms, kai manė, kad tai tikslinga kaip pamoka ar siekiant įbauginti. Buvo žudoma iš arti, kardais, kirviais ir ietimis, žiūrint aukai į akis.

Pamokomas Miloso salos, kurią atėniečiai užpuolė per Peloponeso karą 416 m. pr. m. e., likimas. Miloso gyventojams buvo suteikta galimybė mokėti duoklę ir išlikti (t. y. pasiduoti atėniečiams) arba būti sunaikintiems. Atėniečiai atsisakė diskutuoti apie savo reikalavimo teisingumą, bet pasiūlė dažnai cituojamą griežto realizmo formulę: stiprieji daro, ką gali, o silpnieji kenčia, ką privalo.

Miloso gyventojai atsisakė paklusti, ir nugalėję atėniečiai nužudė visus karinio amžiaus vyrus, pardavė visas moteris ir vaikus į vergiją ir kolonizavo dabar jau neapgyvendintą salą.

XIII a., per albigiečių kryžiaus žygį prieš eretikus Pietų Prancūzijoje, Simonas de Montfortas užėmė Bramo pilį, įsakė kiekvienam įgulos nariui nupjauti viršutinę lūpą ir nosį bei išbadyti akis, išskyrus vieną belaisvį, kuriam jis paliko vieną akį, kad jis vestų juos į tvirtovę, kurią S. de Montfortas ketino apgulti vėliau.

Kartais būdavo išžudomi visi miesto gyventojai, nuožmumą pateisinant citata iš Biblijos Pakartoto įstatymo knygos 20:16: „Tačiau tų tautų miestuose, kuriuos VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau kaip paveldą, nepaliksi gyvo nė vieno.“

Vėlesniais laikais padėtis negerėjo. Pagal ankstyvųjų naujųjų laikų Europos karinius papročius, kuriuos netgi galima pavadinti „karo įstatymais“, jei miestas sutikdavo pasiduoti, kol apgulėjai nepradėjo naudoti artilerijos, jis nebūdavo apiplėšiamas.

Tačiau, jei jis to nepadarydavo, o juo labiau, jei priešindavosi po to, kai siena būdavo pralaužta, užpuolėjai turėjo teisę miestą apiplėšti, o tai paprastai reiškė daugelio jo gyventojų nužudymą. Pavyzdžiui, 1572 m. ispanų kariai atkovojo Nardeno miestą Olandijoje, jį sugriovė ir sulygino su žeme. Pasak ispanų vado Alvos kunigaikščio ataskaitos karaliui, „nė vienas motinos sūnus neišsigelbėjo“. Miestų apiplėšimas buvo priemonė įbauginti kitus pasiduoti ir daugeliu atvejų pasiteisino.

Trisdešimties metų kare 1631 m. imperijos kariai šturmavo Magdeburgo miestą, išžudė gyventojus ir padegė miestą dvylikoje skirtingų vietų. Iš 30 tūkst. gyventojų išgyveno tik 5000. Jei šturmo pradžioje puolėjai dar buvo blaivūs, tai po kelių valandų jie buvo girti, pasiutę ir kupini kraujo troškimo, tikriausiai labai panašios į vikingų berserkų, hunų, ir „Hamas“ smogikų būsenos.

Ši būsena nebuvo išskirtinė, karo vadai buvo su ja susipažinę, mokėjo, kaip ja pasinaudoti ir išnaudoti. Tėvų žudymas jų vaikų akivaizdoje ir vaikų – jų tėvų akivaizdoje, kaip ir viešas bei pakartotinas dukrų ir motinų išprievartavimas dažnai įvykdavo per pogromus, pvz., 1919 m. rugsėjį Fastivo mieste Ukrainoje

Holokaustas yra unikali, lygių neturinti blogybė. Ir ne tiek dėl to, kad buvo rengiamas ir vykdomas ypatingu kruopštumu su moderniomis techninėmis ir vadybinėmis priemonėmis, bet dėl to, kad nuosekliai buvo siekiama išžudyti visus žydus.

Lenkijos kaimuose ir miškuose dažnai buvo organizuojami vadinamieji Judenjagd, arba medžioklės žydų, kurie slapstėsi išgyvenę getų likvidavimą ir deportacijas į mirties stovyklas.

Į taikiklį patekdavo ir miestuose besislapstančios atskiros žydų šeimos, kaip Anne Frank šeima, nors jos nekėlė jokio pavojaus naciams, nedalyvavo pasipriešinime, tik siekė išgyventi. Holokausto sadizmui, nors kartais rafinuotam, toli gražu neprilygsta „Hamas“ siautėjimas.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.