Kęstutis Girnius. Ar išlaikėme gailestingumo egzaminą?

Lietuva didžiuojasi, kad jai pasisekė sutramdyti nelegalių migrantų antplūdį, kad ji apgynė ne tik Lietuvos, bet ir Europos sąjungos (ES) sienas. Sėkmė nebuvo garantuota, pirminė valdžios reakcija buvo chaotiška, kartais elgtasi lyg keli tūkstančiai nelegalių migrantų galėtų kelti pavojų konstitucinei santvarkai bei sugriautų valstybės pamatus. Dosni ES finansinė parama bei besąlygiškas palaikymas ir patarimai sudarė sąlygas suvaldyti padėtį.

Šiemet iš Baltarusijos į Lietuvą neteisėtai pateko beveik 4,2 tūkst. migrantų. Nuo rugpjūčio pradžios, kai pasieniečiai įgijo teisę neįsileisti draudžiamose vietose iš Baltarusijos einančių užsieniečių, į Lietuvą nepateko 7653 migrantai. Gal keli šimtai nepastebėti kirto sieną ir išvyko Vokietijon. Žiemą veikiausiai sumažės migrantų skaičius, pavasarį padidės, nes kelias į Europą per Baltarusiją ir Lietuvą liks patrauklus norintiems įsikurti Vokietijoje ir kitose vakarų Europos šalyse.

Sėkmingas migrantų tramdymas turėjo savo kainą. Pasienyje žuvo daugiau negu dešimt migrantų, tūkstančiai, tarp jų maži vaikai bei senos moterys, turėjo miegoti miškuose, kęsti alkį ir šaltį. Tik neseniai pradėta teikti maisto ir kitų reikmenų apgręžtiems migrantams. Valstybės požiūriu, galima pateisinti šitokią griežtą Lietuvos laikyseną, jai pritaria ES, kuri save laiko vienu pagrindinių žmogaus teisių gynėju. Bet ar galima pritarti Lietuvos veiksmams krikščionišku ar doroviniu požiūriu, kuris teigia, kad kiekvienas žmogus yra mūsų brolis ar sesuo, juolab prisimenant, kad pusantro šimto metų lietuviai buvo migrantų ir bėglių tauta, siekusi prieglobsčio visuose pasaulio žemynuose?

Aš didele dalimi pritariu Lietuvos argumentams, kuriais teisinami valstybės veiksmai. Migrantų keliones organizavo Baltarusijos valdžia, siekianti kenkti, jei ne destabilizuoti padėtį Lietuvoje ir Europoje. Nutarimas įleisti migrantų ne tik smarkiai didintų nelegalių skaičių, bet ir suteiktų Lukašenkai pergalę. Migrantai nėra nekaltos avelės, suviliotos pikto burtininko.

Absoliuti dauguma puikiai žinojo, kad jų ketinimai – slapta ir be leidimo kirsti valstybės sieną – buvo neteisėti, tad baustini. Jei jie bėgtų nuo smurto ir pavojaus jų gyvybei, jie tenkintųsi patekę į Baltarusiją ar Lietuvą, bet jie neslepia savo norų pasiekti Vokietiją, kur tikisi geresnio ir patogesnio gyvenimo. Gavę prieglobstį Lietuvoje, jie vis tiek veržtųsi į Vakarus.

Nežinau jų finansinės būklės, kiek iš jų pardavė savo būstą ir automobilį, pasiskolino pinigų iš giminių. Ir kiek jų yra pasiturintys, apsišarvavę įmantriausiais išmaniaisiais telefonais ir brangiais laikrodžiais, siekią dar geriau gyventi. Nes kelionė yra nepaprastai brangi, dažnai kainuoja daugiau negu 10000 eurų, abejoju, kad daugelis migrantų yra nepasiturintys skurdžiai. Be to, šie migrantai tvarkingai nesikreipė į atitinkamas institucijas dėl prieglobsčio ar teisės įsikurdinti Lietuvoje. Jie veržėsi be eilės, prasiskverbdami į priekį. Už tokį „sukčiavimą“ jų prašymai turėtų būti atmetami, o ne patenkinti.

Pasipiktinimą kelia mažų vaikų padėtis. Vieni mano, kad jų tėvai itin neatsakingai elgėsi pasiimdami juos į pavojingą kelionę, ypač paaiškėjus, kaip sunku patekti į Lenkiją ir Lietuvą. Esą reikia tokius tėvus smerkti, o ne užjausti. Kiti piktinosi, kad migrantai demonstratyviai į priekį iškišdavo mažus vaikus, kartais jiems į akis net pūsdavo dūmus, bandydami priversti juos ašaroti, tuo sukeliant žiūrovų simpatijas.

Visa tai esą rodo jų nesąžiningumą, ryžtą griebtis bet kokių priemonių, net vaikų išnaudojimo savo siekiams pasiekti. Neskubėčiau su šia išvada. Vaikai nenukenčia, jei jie fotografuojami ar iš jų išspaudžiamos ašaros. Kritiškai vertinu tėvus, paėmusius savo vaikus į rizikingą kelionę ir stačiusius juos į pavojų, bet suprantamas noras, kad visa šeima keliautų kartu, o ne tik vienas vyras su viltimi, kad jei viskas pasiseks, jis po penkerių ar daugiau metų galės pasikviesti žmoną ir vaikus, kuriuos vos atpažins.

Taigi suprantu, ką Lietuva daro ir kodėl. Ji teisėtai priešinasi Lukašenkos kėslams, bet ir nusigręžia nuo į bėdą patekusių žmonių. Manau, kad iš Baltijos jūros ištrauktų skęstančius migrantus, tai kodėl toks abejingumas pasienyje įstrigusiems, ypač dabar, žiemos metu. Nors migrantai bando nelegaliai patekti į Lietuvą ir pasikliauja Baltarusijos tarnybų paslaugomis, jie nėra Lukašenkos režimo samdiniai. Nors jie elgiasi taip, kaip Baltarusija nori, kad jie elgtųsi, jų motyvai yra kiti. Jie siekia pasiekti Vakarus, o ne destabilizuoti Lietuvą ar jai pakenkti. Lietuva yra tik nelaukta kliūtis.

Manau, kad neatsakingos atsakingų politikų, kaip Vidaus reikalų ministrė A. Bilotaitė, kalbos apie hibridinį karą smarkiai prisidėjo prie itin neigiamo migrantų įvaizdžio sukūrimo. Jei žmonės yra hibridinio karo kariai, tai reikia juos traktuoti kaip grėsmę keliančius karius, nors jie nebuvo ginkluoti. Išsivystė regėjimo kampas, kuris užgožė kitas perspektyvas ir nustelbė norą bei gebėjimą suprasti jų keblią padėtį bei atsisakyti polinkio juos demonizuoti. Priešiškumą skatino ir islamofobija, o nelegalūs baltarusiai ir ukrainiečiai migrantai nebūtų taip atšiauriai atstumiami.

Kaip jau minėjau, valdžia teisingai elgiasi, neįleisdama migrantų daugumos. Bet ji ir perdėm abejinga patekusių į bėdą likimui, rodo kietumą, kuris nepuošia šalies, kuri didžiuojasi savo dorumu. Didysis Prancūzijos valstybininkas G. Clemenceau pastebėjo, kad karas per daug svarbus, kad būtų paliktas generolams. Tas pats galioja migracijos politikai – ji perdėm svarbi, kad būtų galima leisti Bilotaitei ir pasieniečiams nustatyti jos gaires.

Nežinau, ką valdžia turėtų daryti, siekdama rodyti daugiau gailestingumo ir žmogiškumo. Minimaliai ji galėtų įsileisti daugiau sergančiųjų, juk nebūtų didesnio poveikio net jei kas mėnesį būtų įleidžiama šimtas migrantų. Į pasienį reiktų siųsti ne tik daugiau karių ir policininkų, bet ir šalpos organizacijų narių, kurie teiktų pagalbą jos prašantiems migrantams. Ir valdžia turėtų atsitraukti, ne taip uoliai prisidėti prie itin neigiamo migrantų įvaizdžio kūrimo.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.