Kęstutis Girnius. Ar JAV užsienio politika tenkina Lietuvos lūkesčius?

Daug buvo tikimasi iš prezidento J. Bideno kelionės į Europą ir jo pokalbių su Rusijos prezidentu V. Putinu. Bidenas skyrė daug reikšmės savo susitikimams, siekdamas nubrėžti naują politikos kursą ir atsiriboti nuo savo pirmtako D. Trumpo. Jis ne kartą pabrėžė, kad „mes sugrįžome“, kad Vašingtonas stiprins ryšius su tradiciniais partneriais. Jis užtikrino, kad NATO sąjungininkai bus ginami, kad NATO sutarties 5 straipsnis yra šventas.

Demokratinės valstybės turi vieningai reaguoti į autoritarinių šalių metamus iššūkius ir juos įveikti. Bidenas išreiškė norą turėti stabilius ir nuspėjamus santykius su Rusija, bet žadėjo nubrėžti aiškias raudonas linijas, pabrėždamas, kad Maskva sulauks tvirto JAV atsako, jei ji imsis nepriimtinų veiksmų. Jis teigiamai vertino pokalbį su Putinu, pažymėjo, kad nebuvo jokio priešiškumo.

Lietuvos vadovai teigiamai prasitarė apie JAV prezidento kelionę. Prezidentą G. Nausėdą tenkino tai, kad Bidenas Putinui aiškiai pasakė, kad „agresyvi Rusijos laikysena ir kenkėjiška veikla prieš sąjungininkes, taip pat Ukrainoje, Sakartvele, ir įtaka Baltarusijoje nebus toleruojama, ir sulauks griežto atsako.“ Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis reagavo panašiai. Esą didžiausias laimėjimas tai, jog JAV ir Rusijos dialogui vadovavo ne Putinas, kad Jungtinės Valstijos primetė savo žaidimo taisykles Rusijai.

Neabejotina, kad Lietuvą džiugino Bideno nedviprasmiškas įsipareigojimas ginti Baltijos šalis, kaip ir noras atstatyti ir stiprinti transatlantinius ryšius. Bet galime klausti, ar kiti Bideno žingsniai tenkina Lietuvos lūkesčius, ar reiškiamas pasitenkinimas Bideno politika yra nuoširdūs, prisimenant, kad neįsivaizduojama, jog Lietuva atvirai kritikuotų JAV užsienio politikos gaires.

Prieš Bideno – Putino susitikimą Nausėda pareiškė, kad „negalime eiti į artimesnį kontaktą su Rusija, kol Rusija nepakeis savo elgesio modelio.“ Bet ambasadorių sugrąžinimas rodo, kad JAV galvoja kitaip, kad jai svarbu palaikyti diplomatinius ryšius su Maskva.

Verta prisiminti, kad per Šaltąjį karą diplomatiniai ryšiai buvo palaikomi, ir kad per Kubos raketų krizę 1962 m., kai pasaulis stovėjo ant bedugnės krašto, Rusijos ambasadorius A. Dobryninas buvo nepakeičiamas tarpininkas tarp Baltųjų rūmų ir Kremliaus. Priešingai nei Lietuva, JAV negali nutraukti ryšių su Rusija ir elgtis, tarsi jos nebūtų.

Man neaišku, ką G. Landsbergis turėjo omenyje teigdamas, jog JAV primetė savo žaidimo taisykles Rusijai, nes nematyti jokių Rusijos nuolaidų, o per spaudos konferenciją Putinas giedojo iš įprasto Kremliaus giesmyno, beveik nepakeitęs nė vienos natos. Nusivylimo gaida jaučiama Landsbergio pastaboje, kad šalių vadovai viešai nedaug kalbėjo apie Vidurio ir Rytų Europos reikalus, nors guodėsi, kad „gal ir gerai, kad apie mus kalbamasi su mumis, o ne su Putinu.“ Tuo abejoju – Lietuva būtų apsidžiaugus, jei Bidenas per pokalbį su Putinu ir spaudos konferencijoje būtų pareiškęs, kad JAV gins Lietuvą ir ten dislokuos daugiau savo karių.

Dešimtmetį žadamas JAV persiorientavimas į rytų Aziją prasideda, o tai reiškia, kad santykiai su Rusija nebus kertinis užsienio politikos akmuo. Bidenas keliavo po Europą, susitiko su Putinu, bet jo ir JAV pagrindinis dėmesys skiriamas Kinijai, kurią Vašingtonas laiko savo pagrindiniu varžovu ir potencialiai keliančia didžiausią grėsmę. Jis ištiesė ranką Putinui, o ne Kinijos vadovui Xi Jinpingui, lyg duodamas suprasti, jog daugiau tikimasi iš pokalbių su Maskva.

Bideno patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jake’as Sullivanas pasakė, kad Kinija rizikuos būti izoliuota tarptautiniu mastu, jeigu savo teritorijoje neleis atlikti „tikro“ COVID-19 pandemiją sukėlusio koronaviruso kilmės tyrimo. Nors sakoma, kad tai nesą grasinimas, nuodugnaus tyrimo reikalavimas yra akibrokštas Pekinui, kuris ištisus metus primygtinai neigia, jog koronavirusas kilo iš Uhano laboratorijos.

Lietuvos negali tenkinti JAV nutarimas nebetaikyti sankcijų Vokietijos ir kitų ES šalių bendrovėms, jei jos dalyvaus tiesiant dujotiekį „Nord Stream 2“. Šios sankcijos akivaizdžiai prieštaravo taisyklėmis grindžiamai tarptautinei tvarkai, grubiai kišosi į Vokietijos vidaus reikalus.

Bidenas suprato, kad Vašingtonas negali lemti Vokietijos energetikos politikos, kad neatšaukus sankcijų tvyros įtampa tarp abiejų sąjungininkų, bus sunkiau įtikinti Vokietiją ir kitas Europos šalis didinti spaudimą Kinijai bei sekti JAV pavyzdžiu ir drausti investicijas į Kinijos bendroves, turinčias glaudžius ryšius su šalies kariuomene.

Tiesa, JAV toliau kartoja, kad „Nord Stream 2“ yra Rusijos geopolitinis projektas, ir pažadėjo neleisti Rusijai naudoti dujotiekį kaip ginklą, ketina didinti diplomatinį spaudimą Rusijai, kad būtų užtikrintas Europos šalių energetinis saugumas. Tai menka paguoda Ukrainai, Lietuvai, ir kitiems aršiems dujotiekio priešams, nors Lietuva turėtų suprasti, kad Vašingtono ryžtas labiau atsižvelgti į partnerių norus ir neprimesti savo nuostatų turėtų stiprinti transatlantinius santykius. Vienašališkas vienos pusės dominavimas ilgainiui kenkia bendradarbiavimui.

JAV užtikrino, jog neleis Rusijai naudotis energetika kaip prievartos ginklu prieš Ukrainą. Bidenas skeptiškai pasisakė dėl galimos NATO narystės. Kijevui bus suteikimas NATO veiksmų planas tik tada, kai ji patenkins įvairius kriterijus, pavyzdžiui, pažabos korupciją. Jis taip pat pažymėjo, kad nutarimas dėl narystės nepriklauso vien nuo Vašingtono, tokiam žingsniui turėtų pritarti visos NATO narės.

Nors teoriškai NATO durys atviros Ukrainai ir Sakartvelui, beveik neįmanoma įsivaizduoti aplinkybių, kuriomis tam žingsniui pritartų Vokietija ar Prancūzija, juk naujos šalies narystė turi didinti, o ne mažinti visos santarvės saugumą.

Nuo Krymo okupacijos dauguma JAV politikų, politologų bei apžvalgininkų itin griežtai kritikavo Rusiją, ją vaizdavo, prezidento Reigano žodžiais, kaip blogio imperiją. Priekaištai gerokai sustiprėjo Trumpui prezidentaujant, nes buvo nuogąstaujama, kad jis pasiryžęs nuolaidžiauti Rusijai ir pataikauti Putinui.

Išrinkus Bideną, buvo laukiama, kad JAV politika Rusijos atžvilgiu sugriežtės, Kinijos atžvilgiu sušvelnės. Bet įvyko kitaip, kaip pažymi apžvalgininkas Ross Douthat. Dabar net demokratų politikai atrodo pasiryžę siekti „stabilumo“ santykiuose su režimu, kuris prieš kelis mėnesius buvo Didysis reakcionierius priešas, didžiausia liberalų tvarkos grėsmė.

Viskas dar gali pasikeisti, bet gal laikas Lietuvos užsienio politikos vairininkams savęs paklausti, kiek jų pagrindinės nuostatos grindžiamos nepagrįstais lūkesčiais. Nors ES atmetė Vokietijos ir Prancūzijos raginimą siekti tiesioginio kontakto su Rusija ir Rusijos prezidentu, šio klausimo iškėlimas rodo, kad abi didžiausios ES valstybės kitaip įsivaizduoja santykius su Rusija ir Ukrainos narystę NATO.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.