Naujoji konservatorių vadovaujama Vyriausybė pradėjo dirbti ypatingomis aplinkybėmis. Reikėjo suvaldyti pandemiją, kuri pavertė visas kitas problemas antraeilėmis. Manytum, kad konservatoriai būtų skyrę absoliučią pirmenybę kovai su COVID-19, kvietę visas politines jėgas laikinai atidėti nesutarimus ir sutelktai dirbti.
Sąlygos tam pasišvęsti buvo bene idealios. Visos trys pagrindinės opozicijos partijos pergyveno krizę, buvo pasimetusios ir negalėjo mesti rimto iššūkio naujajai valdžiai.
Po triuškinančios Seimo rinkimų nesėkmės socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas atsistatydino, partija svarsto, ką ji turi daryti, kad netaptų marginaline dešimties procentų rinkėjų palaikymo laimėti negebančia partija.
Į duobę įkrito ir Darbo partija, po to, kai V. Uspakichas feisbuke niekinamai atsiliepė apie LGBT žmones, vadindamas juos „pedikais“ ir „iškrypėliais.“ Uspaskichas dabar beveik nematomas, kaip ir jo partija.
„Valstiečiai“ irgi blaškosi. Be reikalo įsižeidęs partijos pirmininkas R. Karbauskis atsisakė Seimo nario mandato, tad ir tinkamiausio forumo savo mintims skleisti. Atsinaujino jo nesutarimai su buvusiu premjeru S. Skverneliu, kuris atsisakė dalyvauti Karbauskio sukurptoje „šešėlinėje vyriausybėje.
Bet konservatoriai negali gyventi be priešų. Nesant rimtų politinių varžovų, jie savo retorinę artileriją nukreipė į prezidentą G. Nausėdą. Prezidentui taikoma kritika nėra vienkartinė, bet sutelkta ir eskaluojanti, didele dalimi be pagrindo ir be pateisinimo.
Daugiausia dėmesio skiriama klausimui, kas atstovaus Lietuvai Europos vadovų taryboje (EVT) – ar prezidentas, ar premjerė. Per lapkričio 18 d. interviu BNS klausiama apie Lietuvos atstovavimą, Šimonytė atsakė, kad „mes tikrai nesvarstėme šito klausimo su prezidentu ir nesakyčiau, kad šitas klausimas šiuo metu yra labai aktualus ir mes apie tai diskutuotumėm… ir tikrai artimiausiu metu aš nematau priežasties, kodėl mes čia turėtume skubėti kažką keisti.“
Nors vidaus ir išorės sąlygos nepakito, konservatoriai vis atkakliau kėlė šį reikalą, mažai žinomas konservatorių deputatas M. Maldeikis savo surengtoje spaudos konferencijoje aiškino, kad ir Šimonytė turėtų dalyvauti EVT posėdžiuose. Tai, kad Šimonytė ir konservatorių vadovai neragino Maldeikio atšaukti spaudos konferenciją arba bent atidėti keliems mėnesiams, iki kol pandemijos keliami pavojai atslūgo, rodo, kad jie pritarė jo iniciatyvai kritikuoti Nausėdą.
Premjerė I. Šimonytė greitai ir atsainiai atmetė prezidento pasiūlymus dėl individualiai dirbančiųjų progresyvaus apmokestinimo ir pelno mokesčio lengvatos. „Žiūriu į tai kaip fragmentinius dalykus, kurių šįmet, mano supratimu, tikrai nereikia“, dar pridurdama, kad prezidento siūlymo įgyvendinimas neužtikrintų mokesčių progresyvumo, nes taikytų skirtingus tarifus skirtingoms pajamoms, kas nebūtų „gera mintis.“
Premjerė turi pilną teisę atmesti Nausėdos siūlymus, bet būtų galima pagarbiau atmesti prezidento pasiūlymus, detaliau su jais susipažinus ir dėl jų pasitarus.
Gal čia per daug įskaitau, bet man susidaro įspūdis, kad stengiamasi Nausėdai pranešti, kad ši Vyriausybė priešinsis jo norams aktyviau dalyvauti vidaus politikoje.
Šimonytės skubą ir kategorišką toną galima laikyti signalu prezidentui, kad mokesčių politika yra išskirtinai Vyriausybės kompetencijoje, taigi, sritis, į kurią jis nebus įleidžiamas, nors mokesčių politika glaudžia susieta su prezidento gerovės valstybės koncepcija. Be naujų įplaukų į biudžetą nebus galima kurti tos valstybės.
Priekaištaujama ir kitiems prezidento veiksmams. Reiškiamas nepasitenkinimas, kad jis ambasadoriais į JAV ir ES nepaskyrė buvusių ministrų L. Linkevičiaus ir R. Karoblio, nors Konstitucija aiškiai nurodo, kad prezidentas turi lemiamą žodį, skiriant ir atšaukiant diplomatinius atstovus, tad nebuvo teisinio pagrindo užprotestuoti Nausėdos nutarimą.
Kitas potencialus konfliktas gali kilti dėl prezidento vaidmens, siekiant skirti Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) direktorių.
Krašto apsaugos ministras R. Karoblis yra viešai pasakęs, kad AOTD direktorius paskirtas jo įsakymu, kaip ir numato įstatymas. Dėl paskyrimo buvo konsultuojamasi ir su prezidentu ir premjere. Sklinda gandai, kad prezidentas energingai piršo savo kandidatą. Dar yra užuominų, kad Karoblis negavo ambasadoriaus posto, nes nenusileido prezidentui.
Nausėda yra atsakingas už krašto gynybą. Būtų nepateisinamas aplaidumas, jei jis būtų abejingas ar nesidomėtų, kas skiriamas į tokią svarbią pareigybę. Spaudimas, jei jo iš vis buvo, nebuvo toks didelis, kad Karoblis nebūtų galėjęs jam atsispirti. Nausėdos nepuoštų, jei jis baudė Karoblį už jo nutarimą, bet tokių atvejų apstu Vakarų demokratijose.
Nežinau, kodėl konservatoriai suskubo atkasti karo kirvį. Gal jie nori nukreipti žmonių dėmesį nuo jų ne itin sėkmingų pastangų suvaldyti krizę. Jau spalio pabaigoje jie žinojo, kad jie sudarys Vyriausybę, bet pražiopsojo nemažai laiko, atėjo į valdžią nepasiruošę, vėliau taikė nenuoseklias priemones, negebėjo paaiškinti ir pateisinti kai kuriuos kontroversiškus nutarimus.
Gal jie nepatenkinti Nausėdos aktyvumu, tai, kad jis atmetė kelis kandidatus į ministrus, nors būdami opozicijoje, jie kritikavo jį už pasyvumą ir dėl nepakankamai griežtos ministrų atrankos. Nausėda visada ketino būti aktyvus, ir jei Konstitucija ir įstatymai nedraudžia kokios nors veiklos, tai galima ja užsiimti.
Nesu tikras, bet įtariu, kad konservatoriai siekia neutralizuoti prezidentą, maksimaliai riboti jo galimybes veikti vidaus politiką, ir perimti kai kurias užsienio politikos pareigas, kurios tradiciškai arba bent dešimtmetį priklausė prezidento prerogatyvai. Seimas ir Vyriausybė turi daug galių ir svertų, kuriais galėtų didinti spaudimą.
Bet tolesnis konflikto aštrinimas nėra be rizikos. Nepaisant žiniasklaidos sluoksniuose vyraujančių neigiamų nuostatų, Nausėda tebėra populiarus ir per prezidento rinkimus gavo dvigubai daugiau balsų negu Šimonytė. Karinga kritika daugeliui rinkėjų primins, kodėl jie taip nemėgsta konservatorių.
Perspausdinta iš delfi.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.