Kęstutis Girnius. Ar konservatoriai turi palaikymo lubas?

Nemažai dėmesio sulaukė TS-LKD kandidatės I. Haase pergalė Zanavykų rinkimų apygardoje.

Pergalė įspūdinga tuo, kad valstiečiai itin uoliai stengėsi laimėti rinkimus, iškeldami Žemės ūkio ministro G. Surplio kandidatūrą, nors jie paprastai aiškina, kad deputatai neturėtų būti ministrais.

Konservatoriai neslėpė savo džiaugsmo pergale, partijos pirmininkas G. Landsbergis tvirtino, kad vyko kova „už Konstituciją ir už tam tikrus valstybės pamatus, kuriuos mes siekiame apsaugoti“. Bet ar tai vienkartinė TS-LKD pergalė, ar ženklas, jog dalis rinkėjų atsisako savo tradicinės antipatijos konservatoriams ir didėja tikimybė, jog konservatoriai laimės kitus Seimo rinkimus ir sudarys naujos Vyriausybės pagrindą?

Neginčytina, jog konservatoriai turi kuo džiaugtis, bet dar per anksti kelti šampano taurę.

Daugeliu atžvilgių dabartinė konjunktūra yra palanki konservatoriams. Partija nebeturi rimtesnių varžovų iš dešinės.

Tai reikšmingas pokytis. Po 2015 m. savivaldybių rinkimų atrodė, kad liberalų sąjūdis bus stipriausia Lietuvos dešinioji jėga. Konservatoriai buvo išrinkti vienuolikos miestų merais, o liberalai tik devynių, bet konservatoriai patyrė triuškinančius pralaimėjus Vilniuje, Klaipėdoje, net savo buvusioje tvirtovėje Kaune.

Jų nepalaikė ir Panevėžio bei Šiaulių rinkėjai. Atrodė, kad konservatoriai taps provincijos partija, o liberalų sąjūdis valdys miestus, po kiek laiko ir Lietuvą.

Viskas pakito partijos vadovui E. Masiuliui įklimpus į korupcijos bylą, iš kurios liberalai dar neišbrido.

O jei kiti liberalų sąjūdžio skyriai seks R. Šimašiaus pavyzdžiu ir rinkimams kurs komitetą, o ne eis su Liberalų sąjūdžio vėliava, tai partija gali visiškai išnykti.

Radikaliai susilpnėjo tradicinis konservatorių oponentas. Socialdemokratų partija skilo, vietoj vienos atsirado dvi partijos. Ir socdemams ir socdemams darbiečiams gali būti sunku peržengti penkių procentų barjerą.

Kiekvienu atveju abi partijos kartu surinks mažiau balsų negu vieninga jų pirmtakė, tuo padidinant potencialių konservatorių rėmėjų skaičių. Smunka valdančiosios koalicijos populiarumas, nors pagal naujausią rugsėjo mėnesio „Vilmorus“ apklausą valstiečiai vėl pirmauja, nors vos puse procento.

Lyg ir bręsta laikas nuoseklesniems pokyčiams. Konservatoriai paskutinį kartą laimėjo Seimo rinkimus 2008 metais, kai po dviejų aštuonerius metus besitęsusių neveiksmingų kairiųjų vyriausybių, Lietuvos žmonės patikėjo valdžią konservatoriams ir jų sąjungininkams. Panašiai gali įvykti 2020 m. Po aštuonerių ne itin našių kairiųjų valdymo metų, rinkėjai gali vėl nutarti perduoti valdžią opozicijai, taigi konservatoriams.

Nereikia pervertinti šių teigiamų poslinkių. Ne tiek stiprėja konservatoriai, kiek suklumpa ir žlunga jų oponentai. Iškirtus visus medžius, ir krūmas atrodo ąžuolu. Pastaruoju metu konservatoriai sulaukė didžiausio palaikymo apklausose, bet pabrėžtina, kad jų rėmėjų procentas nedidėja, o svyruoja maždaug nuo 14 proc. iki 17 proc. Tai rūpestį keliantis reiškinys, nes rodo, jog konservatoriams nesiseka pritraukti naujų rėmėjų, net iš liberalų sąjūdžio gretų. Normaliomis aplinkybėmis jų rėmėjų skaičius turėtų viršyti 20 proc.

Konservatoriams kenkia tai, kad jie neturi tikro vadovo. Galėjai juos gerbti ar smerkti, bet nebuvo jokių abejonių, kad V. Landsbergis ir A. Kubilius vadovavo TS-LKD, formavo jos politiką, priėmė lemiamus sprendimus. G. Landsbergis – menkas jų šešėlis, kuris neturi vadovo savybių, aiškios programos ar siekių. Jis labiau primena partijos pirmininko spaudos atstovą negu patį pirmininką. Tai svarbu, nes partija dažnai sutapatinama su jos vadovu; jo įvaizdis veikia partijos įvaizdį. Landsbergis partijai vadovauja jau trejus metus, tad turėjo pakankamai laiko išvystyti vadovavimo įgūdžių bei gebėjimų.

Tai, kad jis lig šiol to nepadarė, ko gero, reiškia, kad jis jų neturi.

Kadaise partija turėjo aiškų ideologinį politinį profilį, gal perdėm aiškų, tad iš dalies ir atgrasinantį. Partija nuosekliausiai pabrėždavo Rusijos grėsmę, skatindavo daugiau lėšų skirti krašto apsaugai, didinti ginkluotąsias pajėgas.

Po Krymo aneksijos beveik visos partijos laikosi panašių nuostatų, tik Palucko socdemai nepritaria planams didinti gynybos išlaidas iki 2,5 proc. BVP. Tad susilpnėjo vienas TS-LKD išskirtinumo požymių.

Partija blaškosi. Esą svarstoma galimybė pakeisti partijos pavadinimą. Tai nebūtų pirmas kartas, dabartinis partijos pavadinimas atsirado tik 2008 m. Yra užuominų, kad TS-LKD galvoja apie savo strategijos pakeitimą, sieks pajudėti į kairę, užimti labiau centristines pozicijas, mėgins labiau susitapatinti su paprastais piliečiais ir jų rūpesčiais.

Prieš kelias savaites G. Landsbergis paskelbė naują analitinę esė, pavadintą „Kita TS-LKD kryptis Lietuvai“. Taip pat ir itin populistinį šūkį – „mes jūsų (Lietuvos žmonių – K.G.) pusėje“. Partija teigia ketinanti sukurti valstybę, kuri kiekviename gyvenimo etape, kiekvienoje Lietuvos vietoje gebės suteikti piliečiams europietiško lygio paslaugas, kuri bus panašesnė į Švediją negu į Baltarusiją.

Neginčytina, kad būtų geriau, jei Lietuva visais rūpintųsi ir būtų panaši į Švediją, bet kaip reikia kurti tokią idealią valstybę? Aišku, kad „mes jūsų pusėje“, juk kokia partija skelbtųsi nesanti žmonių pusėje?

Šūkis yra tuščias, nuoseklus jo kartojimas rodytų idėjinį bankrotą, desperatišką bandymą pritraukti rinkėjus, netiesioginį pripažinimą, jog negalima jų pritraukti racionalesniais argumentais ir konkrečiais darbais.

Nesuprantu, kodėl konservatoriai norėtų pasukti į kairę, tuo panašėti į Lietuvos politiką dominuojančias kairiąsias partijas, juolab kad kairysis rinkėjas balsuos už tradicines kairiąsias partijas, o ne už naująjį, nepatikimą pretendentą.

Seimo rinkimai vyks po dviejų metų, daug kas iki tol pasikeis, tad neįmanoma prognozuoti jų rezultatų. Bet akivaizdu, jog konservatoriai blaškosi, nebeturi ryškių vadovų ar naujų idėjų.

Senoji gvardija traukiasi, naujosios nematyti. Valstiečių populiarumas gali žlugti, kaip žlugo liberalų ir socdemų. Jei ir tai įvyktų, vargu ar nusivylusieji skubės balsuoti už TS-LKD, jei konservatoriai nepabus iš dabartinės letargijos. O jei ir pasisektų laimėti daugiausia mandatų, su kuo jie galėtų sudaryti valdančiąją koaliciją? Verta prisiminti, jog 2008 m. konservatoriai laimėjo tik 46 mandatus, tad reikėjo Tautos prisikėlimo partijos bei liberalų sąjūdžio palaikymo. Užuot toliau skelbus „analitinius“ esė, gal reikėtų skirti dėmesio potencialių partnerių paieškoms.

Perspausdinta iš Delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.