Kęstutis Girnius. Ar medikai privalo atidirbti už savo studijas?

Seimo Sveikatos reikalų komitetas (SRK) pasiūlė įstatymo pataisą, įpareigojančią valstybės lėšomis baigusiems medikams atidirbti Lietuvoje. Valstybei apmokėjus visą studijų kainą rezidentūrą baigęs medikas turėtų ketverius metus dirbti viešosiose sveikatos priežiūros įstaigose. Jei valstybė apmokėtų pusę studijų kainos, jaunasis medikas turėtų atidirbti dvejus metus. Pasak SRK pirmininko A. Matulo, projektu siekiama išjudinti diskusijas, kaip spręsti darbuotojų problemą regionuose, kurių padėtis „ambulatorinėje, stacionarinėje grandyje yra katastrofa.” Panašūs įsipareigojimai atidirbti jau nustatyti Graikijoje, Latvijoje, Vengrijoje ir kai kuriose Vokietijos žemėse.

Pasiūlymas yra įdomus ir vertingas, o kad tokią diskusiją reikalinga parodė skubi ir gana kategoriška Laisvės partijos ir Liberalų sąjūdžio bei kitų politikų pasiūlymo kritika. Jų argumentai buvo tradiciniai, net trafaretiniai. Pasak Laisvės partijos atstovės, tai būtų grįžimas į sovietmetį, o gydytojus į regionus reikia pritraukti patraukliomis sąlygos ir konkurencingais atlyginimais. Liberalų frakcijos seniūnas E. Gentvilas pažymėjo, kad tokia tvarka kirstųsi su laisvo judėjimo principu, o kad žmonės norėtų dirbti reikia radikalių permainų sveikatos apsaugos sistemoje. TS-LDK frakcijos seniūnė J. Morkūnaitė-Mikulėnienė mano, kad reikia pritraukti medikus konkurencingais atlyginimais ir patraukliomis darbo sąlygomis. Sveikatos apsaugos ministras A. Dulkys nepritaria SRK projektui, ragino, kaip beveik visi kiti, sukurti patrauklias darbo sąlygas. Vaizduotės ribotumas akivaizdus.

Abejoju, kad didesni atlyginimai ir patrauklesnės darbo sąlygos yra stebuklinga lazdelė, kuri pašalins susikaupusias bėdas. Kokie turėtų būti tie didesni atlyginimai? Veikiausiai 1,5 ar 2 kartus didesni negu Vilniuje, ir kuo toliau nuo Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos tuo didesni – Zarasuose gal net pustrečio karto daugiau. Mažesniuose JAV miestuose medikai dažnai uždirba daugiau negu jų kolegos, dirbantys patraukliausiose miestuose, kur itin didelė gydytojų pasiūla. JAV ligoninės paprastai privačios, tad laisvos nustatyti atlyginimus. Nežinau, ar būtų galima įvesti diferencijuotą atlyginimų skalę, kuri nesukeltų Vilniaus ar Kauno medikų pasipiktinimo.

Patrauklios darbo sąlygos provincijos ligoninėje yra privalumas, bet ar jos gali atsverti tai, kad ligoninė yra nykiame provincijos miestelyje? Vilnius yra kultūros židinys, miesto centre kavinė ar restoranas kas dvidešimt metrų, o mieste, kaip Utena vos vienas kitas. Kai kuriems ramus gyvenimas itin mielas, bet rezidentūrą ką tik baigusiems provincija būtų beveik tremtis, kurios jie uoliai siektų išvengti. Tad abejoju, ar tie meduoliai, kuriuos mini SRK pasiūlymui besipriešinantys, bus veiksmingi. Antra vertus, gal skubu su savo išankstinėmis nuostatomis. Seimo analitinėje apžvalgoje apie medicinos studijas baigusių asmenų įsipareigojimus Europos Sąjungos valstybėse nurodoma, kad 2009-2011 m. daugiau negu 92 proc. Latvijos gydytojų, atidirbusių privalomus trejus metus po rezidentūros nurodytose gydymo įstaigose, toliau dirbo tose pačiose įstaigose. Jei daugelis jų ten tebedirba, tai įsipareigojimas dirbti provincijoje jiems nėra nei bausmė, nei smarkus darbo pasirinkimo principo pažeidimas.

Kol kas svarstoma kaip įtikinti jaunus medikus dirbti provincijoje, bet yra gerokai didesnis pavojus, būtent, kad nemažai jų norėtų dirbti užsienyje. Lietuvos medikų sąjūdžio apklausos, atliktos šių metų vasario-balandžio mėn., duomenimis, 30 proc. medikų linkę išvykti dirbti į užsienį, ir ši tendencija ypač dažna jaunesnių, nei 35 m. amžiaus grupėje. Bet konkrečių duomenų apie išvykusius nėra. 2004-2019 metais 7685 medicinos darbuotojai paprašė ir gavo pažymas, liudijančias jų kvalifikacijas, nors spėjama, kad išvyksta tik keli procentai pažymų gavusiųjų.

Protų nutekėjimas itin paveikia besivystančias šalis. Antai, 2006 m. JAV praktikavo apie 530 Ganos gydytojų, o tai apie 20 procentų Ganoje likusių gydytojų. 2002 m. iš Malavio į JAV persikėlė 75 slaugytojai – 12% visų ten dirbančių slaugytojų. Tokio masto migracija kenkia trapioms besivystančių šalių sveikatos apsaugos sistemoms, tad esama siūlymų ją uždrausti arba įpareigoti gydytojus apmokėti savo išsilavinimo išlaidas dirbant savo šalyje. Netgi tokia radikali priemonė tinkamai nekompensuotų medikų netekties, nes labai sunku, beveik neįmanoma rasti pakaitalą išvykstantiems. Lietuva nėra besivystanti šalis, bet konkurencingas atlyginimas Lietuvoje nėra toks, koks turtingesnėse Vakarų šalyse. JAV šeimos gydytojų 2018 m. vidutiniškai uždirbo 237 tūkst. dolerių, o specialistai – 341 tūkst. Medianinis atlyginimas buvo apie 206 tūkst. dolerių. Lietuvos valdžia nepajėgi tiek mokėti, tad vien didinant atlyginimus negalėtų sustabdyti medikų migracijos.

Privalomas atidirbimas yra laisvės suvaržymas, ir būtų geriau be jo apsieiti. Ir jei gydytojai turi atidirbti, ar nebūtų pažeistas lygybės principas, jei kitų specialybių studentams nebūtų taikomas panašus privalomas nustatyto laikotarpio darbas pabaigus studijas? Bet gydytojų padėtis yra unikali. Nors nereikia ypatingų gebėjimų būti gydytoju, jų mokslas trunka apie dešimt metų. Jei baigęs rezidentūrą medikas išvyktų, atsirastų sunkiai užpildoma tuštuma, kurios greit neužpildžius, nukentėtų visuomenę. Medicinos studentams reikia laboratorijų, nuolatinės vyresniųjų gydytojų priežiūros, rezidentūros bazių, progų operuoti – visa tai brangiai kainuoja ir negalima staigiai užtikrinti. Gydytojai reikalingi dabar, ne rytoj, nes žmonės serga dabar. Jei dešimtmetį nė vienas filosofas, literatūrologas ar psichologas neapgintų doktorato, visuomenė to beveik nepastebėtų.

Esama užuominų, kad kurių sričių inžinieriai ir programuotojai, suvaidinantys reikšmingą vaidmenį, užtikrinant ūkio, taigi ir gyventojų gerovę, irgi turėtų atidirbti už savo studijas, juolab, kad jų jau šiaip trūksta. Bet būtų labai sunku pateisinti jų laisvės apribojimą, nes jų mokslas trumpesnis ir ne toks brangus, o pasiūlius tinkamą atlyginimą, būtų nesudėtinga pasamdyti specialistų iš užsienio. Kartoju: medikų padėtis yra unikali, jų darbas svarbus visuomenei, ypač senstančiai, universitetai gali adekvačiai parengti tik ribotą medikų skaičių, jų išlavinimas valstybei brangiai kainuoja. Neturiu tvirtos nuomonės, bet esu linkęs manyti, kad žmonės, kuriems suteikiama galimybė studijuoti mediciną (tuo pačiu nesuteikiant jos kitiems) ir kurių mokslas apmokamas valstybės, neturi pagrindo skųstis, jei iš jų reikalaujama nustatytą laiką dirbti viešoje gydymo įstaigoje. Taip jie grąžina skolą valstybei ir visuomenei.

SRK pasiūlymas vertas rimto dėmesio. Pragaištinga manyti, kad provincijos sveikatos apsaugos sistemos problemas galima pašalinti be didesnių pastangų, iš esmės tik kukliai padidinant atlyginimus ir Dulkio siūlymu mažinant mobingą ir patyčias.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.