Kęstutis Girnius. Ar mus valdys pilki partijų pėstininkai?

Pagreitį įgyja diskusijos dėl Seimo rinkimų sistemos pokyčių, net svarstoma panaikinti vienmandates apygardas. Pritarimas šiam siūlymui fundamentaliai pakeistų kaip renkamas Seimas, o ne tik vienu ar kitu procentiniu punktu pamažintų partijos patekimo į Seimą barjerą.

Dabartinė mišri sistema buvo kompromiso rezultatas, tad būtų klaida leisti kelioms partijoms ją skubiai panaikinti. Siūlomi radikalūs pokyčiai turėtų būti įgyvendinami tik po ilgesnių, gal net kelerių metų diskusijų, laimėjus gyventojų ir politinių partijų daugumos pritarimą, idealiai dar surengiant referendumą.

Šis klausimas neturėtų būti sprendžiamas siautėjant pandemijai, kai piliečiai rūpinasi kitais reikalais, kai jis stumiamas neseniai rinkimus laimėjusios valdančiosios koalicijos, kuri siekia keisti galių pusiausvyrą savo naudai, ribodama prezidento galias, pravesdama valstybės įstaigų/ įmonių vadovų valymą. Šios dirbtinės diskusijos dar leidžia jai nukreipti dėmesį nuo savo tragiškai nekompetentingų pastangų suvaldyti pandemiją.

Jau dabar aišku, kad pokyčiai neturės platesnio pritarimo. Antros didžiausios politinės partijos pirmininkas R. Karbauskis smarkiai kritikavo valdančiųjų planus – „valdančiųjų elgesys sau palankiai transformuojant rinkimų sistemą sukuria pavojingą precedentą, kad esminiai politinės sistemos dalykai – Seimo sudėtis ir jo sudarymo principai, valstybės vadovo rinkimų tvarka – gali būti kaitaliojami priklausomai nuo to, kokia partija vadovauja Seimo daugumai ir kas jai yra palanku kituose rinkimuose. Tokiame farse negalime dalyvauti.“

Retai pritariu Karbauskio mintims ir veiksmams, bet šį kartą jo pastabos taiklios ir teisingos. Būtų tragedija, jei būtų sukurtas precedentas, kad rinkimus laimėjusios partijos skuba pakeisti rinkimų sistemą, siekdamos palengvinti sąlygas pergalei pasiekti kituose rinkimuose.

Savaime aišku, kad šiuo klausimu negalima opozicijai suteikti veto teisės, bet reikia jos išklausyti. Dar svarbiau išklausyti rinkėjų po to, kai jiems sudaromos sąlygos nuodugniai susipažinti su įvairiais pasiūlymais bei argumentais už ar prieš. Tai neįmanoma karantino sąlygomis. Esminiams pokyčiams reikia kuo daugiau skaidrumo, o ne skubėjimo. Nakties ir rūko taktika netinka demokratijoms.

Nėra tobulos rinkimų sistemos. Jei tokia egzistuotų, demokratijų dauguma ją įsivestų. Savo feisbuko paskyroje konservatorius Andrius Kupčinskas tvirtino, kad dabartinė rinkimų sistema yra atgyvenusi ir viena netobuliausių, duodamas suprasti, kad tokių išvadų priėjo išklausęs „ekspertų.“ Jis nėra pirmas valdantysis viešumon išmetęs šiuos argumentus. Atseit, dabartinė Seimo rinkimų sistema tokia prasta, kad būtina ją greitai keisti. Bet jei nežinome, kuri rinkimų sistema yra tobuliausia, nežinome ir kurios prasčiausios. Ir ekspertai daug ką siūlo.

Prieš kelerius metus knygoje „Against Democracy“ JAV filosofas ir politologas Jason Brennan, apibendrinęs įvairių tyrimų apie rinkėjų nekompetenciją ir abejingumą rezultatus, priėjo išvadą, kad reikėtų neleisti visiems piliečiams dalyvauti rinkimuose. Jei žmogus negali būti gydytoju, advokatu arba užsiimti kitomis profesijomis, neįrodęs savo kompetencijos, žinių ir gebėjimų, tai balsavimo teisė neturėtų būti suteikiama politiniams analfabetams, nes balsavimas turi realias ir rimtas pasekmes. Kol kas Brennano pasiūlymas yra tik balsas tyruose.

Jei proporcingas atstovavimas – visos politinės partijos gauna tiek vietų parlamente, kiek surinko balsų – yra didelis rinkimų sistemos privalumas, tai JAV ir Jungtinės Karalystės rinkimų sistemos, vadinamosios „first-past-the-post“ yra tarp netobuliausių pasaulyje. Yra tik vienmandatės apygardos, ir išrinktas tas politikas, kuris surenka daugiausia balsų, už pralaimėjusius balsavę lieka be balso. Bet ši rinkimų sistema turi privalumų. Ji užtikrina, kad visi deputatai yra tiesiogiai išrinkti, įveikę savo oponentus, o nepatenka į Seimą pagal partijos sąrašą. Politikai, kurie negali pasiekti pergalės prieš savo oponentus, neturėtų atstovauti tautai, nes tauta atmetė jų kandidatūrą.

Proporcinė sistema gal užtikrina, kad kiekvieno piliečio balsui skiriamas didesnis svoris, tačiau vienašališkos kandidatų atrankos kaina. Jūsų balsas yra svarbus, tačiau jūs galite balsuoti tik už tuos kandidatus, kuriems pasisekė laimėti Šimonytės, Armonaitės, ar kitų partijos vadovų malonę. Jei JAV nebūtų buvę vienmandačių apygardų, tai jauni gabūs politikai, kaip būsimas prezidentas J. F. Kennedis, nebūtų galėję iškelti savo kandidatūrų, nes nebūtų sulaukę partijos senbuvių pritarimo.

Dabartinė sistema stiprina ryšį tarp rinkėjų ir išrinktųjų. Rinkėjai turi savo deputatą, į kurį gali kreiptis, kuris jiems labiau atskaitingas, kuris turi išlaikyti jų pasitikėjimą, kas savo ruožtu skatins jį daugiau dėmesio skirti jų rūpesčiams ir vietos problemoms. Nenoriu kategoriškai tvirtinti, kad tiesioginiai vienmandatės rinkimai yra geriausi, bet noriu tik priminti, kad rinkimų sistemos vertinimas didele dalimi priklauso nuo to, kas žmogui svarbu, o ne nuo kokios nors universaliai pripažintos vertybės, nes tokios nėra.

Raginimai pakeisti rinkimų sistemą nėra nauji. Prieš kelerius metus Konstitucinio teismo pirmininkas D. Žalimas aiškino, kad proprocinė rinkimų sistema, Seimo narius renkant vien pagal sąrašus, geriau atitiktų pliuralistinės demokratijos principus. Atseit, parlamentaras yra Tautos atstovas, tad Seimo narys negali atstovauti kuriai nors teritorinei bendruomenei ar rinkimų apygardai, o privalo atstovauti visai tautai. Esą vienmandatėse apygardose išrinkti Seimo nariai tampa rinkimų sistemos įkaitais, verčiami ginti teritorinių bendruomenių ar apygardos rinkėjų interesus. Tvirtinant biudžetą jie turės polinkį finansuoti jų apygardoje esančius objektus bendrų projektų sąskaita.

Žalimo nuogąstavimai yra iš piršto laužti. Nors gali būti priešpriešų tarp Tautos ir bendruomenės interesų, tokie atvejai yra daugiau išimtis negu norma, nes tie interesai dažnai nėra prieštaringi.

Bet Žalimas atkreipia dėmesį į vieną svarbų aspektą, būtent ar skirtingos rinkimų sistemos atveria kelią į politiką žmonėms, turintiems skirtingus bruožus ir interesus, ir ar jos pakeičia išrinktųjų įsipareigojimus. Žalimas nuogąstavo, kad vienmandatėse išrinkti politikai taps savo rinkėjų įkaitais. Mano rūpestis panašus, bet kitoks. Ar įtvirtinus proporcinę sistemą Seimo nariai netaps savo partijos vadovų įkaitais, ims jiems padlaižiauti ir pataikauti, siekdami užsitikrinti aukštesnę vietą partijos sąraše? Ar Seimo narių daugumos nesudarys pilki partijos pėstininkai, drausmingi, bet be polėkių, vaizduotės ir iniciatyvos? Yra pagrindo rūpintis. Seniai pastebimas polinkis į servilizmą, kai kuriose partijose pirmininko įkūrėjo žodis yra lemiamas, konservatorių pirmininko postas tapo paveldėjimo objektu.

Nežinau atsakymo į savo klausimus, bet reikėtų į juos atkreipti dėmesį, o ne tik svarstyti rinkimų sistemų poveikį neproporcingumui ir fragmentacijai. Prezidentas Nausėda turėtų pasakyti, kad jis bent metus vetuos visus vienmandates apygardas panaikinančius įstatymus, siekdamas suteikti eiliniams rinkėjams progą susipažinti su siūlomais pokyčiais, apie juos padiskutuoti normaliomis, o ne karantino sąlygomis, taigi dienos šviesoje, o ne nakties rūke.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.