Kęstutis Girnius. Ar mūsų užsienio politika išskirtinai morali?

Lietuva dažnai skelbia, kad ji vykdo normatyvinę politiką, teikia pirmenybę žmogaus teisėms ir demokratijos vertybėms, principams, o ne tik interesams. Ir duoda suprasti, kad daugelis ES partnerių nepakankamai palaiko savo skelbiamas vertybes. Ar tokia priešprieša yra veiksminga, ar ji skatina kitas šalis pasitempti, ar sukelia neigiamą reakciją ir jas pykdo?

Paprastai mes laikome žmones, kurie skelbia esą doresni ir sąžiningesni už kitus, fariziejais. Tas pats iš dalies galioja valstybėms, kurios turi aiškų polinkį save vertinti gerai.

Nėra jokios abejonės, kad Lietuva niekam nenusileidžia, smerkdama įvairius Rusijos nukrypimus nuo demokratijos normų. Lietuva jau daugiau negu 15 metų yra aršiausia Rusijos kritikė, ir pokyčiai nenumatomi. BBC klausiamas, kaip transatlantiniai santykiai gali pasikeisti, Joe Bidenui tapus JAV prezidentu, užsienio reikalų ministras G. Landsbergis sakė, kad daugelis Europoje tikisi daugiau prognozuojamumo užsienio santykiuose, ir daugiašališko požiūrio „tokiais klausimais kaip Rusija, kaip sankcijos.“

Ministro pastaba rodo, kad jis, kaip ir jo pirmtakai, nepaprastai daug reikšmės skiria Rusijai ir mano, jog partnerių politika neadekvati. Sunku priekaištauti JAV. Nors Trumpo užsienio politika apskritai neprognozuojama, kaprizinga, nenuosekli, ji buvo palanki Lietuvai, juolab, kad ne jis, bet itin griežtai prieš Kremlių nusiteikęs Kongresas nustatė pagrindines politikos Rusijos atžvilgiu gaires.

Lietuvos priekaištai labiausiai taikomi ES šalims, dabar dėl to, kad neįvedė naujų sankcijų po A. Navalno arešto.

Piktinamasi ir dėl ES Vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams Žozepo Borrello numatomos kelionės į Maskvą. Lietuva ir dar keturios šalys tviteryje paskatino jį atidėti vizitą, tuo iš dalies pažeisdamos ES diplomatijos etiketo taisykles. Borrellis neliko skolingas. Jo biuras paskelbė, kad Baltijos šalių nepritarimo nebus paisoma. Savo turiniu šis ginčas tai audra stiklinėje, bet Borrellis akibrokšto greit neužmirš.

Susidaro įspūdis, kad Lietuva mėgina sugėdinti Borellį ir skubioms sankcijoms nepritariančias šalis. Ilgainiui sankcijos bus įvestos, nes Navalno nunuodijimas ir įkalinimas po sugrįžimo peržengia padorumo ribas. Kremliaus veiksmai negali nesukelti pasipiktinimo ir pasišlykštėjimo. Jie nulems ES reakciją, o ne Lietuvos moralizavimas ir pamokymai.

Lietuva skelbia principų ir vertybių gerbimo svarbą. Bet keistai jas įkūnija, griežtai reaguojama į Rusijos veiksmus, dabar ir Baltarusijoje. Bet šių šalių žmogaus teisių pažeidimai neprilygsta Kinijos vykdomai priespaudai nei nuožmumu, nei apimtimi, nei trukme.

Gal buvęs JAV užsienio reikalų ministras M. Pompeo sutirštino spalvas, pavadindamas Kinijos politiką uigūrų mažumos atžvilgiu genocidu, bet Pekinas suvaro uigūrus į perauklėjimo stovyklas, mėgina juos indoktrinuoti, siekia pakirsti jų etninę bei religinę tapatybę, į jų žemes perkelia kinų kolonialistus.

Nors persekiojimai intensyvėja nuo 2017 m., Lietuva tyli, lyg nieko nemato. Ji neprotestuoja, kai ES ir jos šalys pasirašo susitarimus su Kinija, neragina taikyti sankcijų. Tiesa, praeitą savaitę JAV raginama, Lietuva ėmėsi žingsnių užkirsti kelią Kinijos valstybės įmonės siekiui įdiegti bagažo rentgeno patikros įrangą, bet tai buvo daroma saugumo sumetimais.

Lietuva negali reaguoti į visus teisės ir demokratijos pažeidimus pasaulyje, bet neturėtų užmerkti akių į pačius akivaizdžiausius. Lietuvos nenuoseklumas, selektyvi kritika skatina įvaizdį, jog Lietuvai ne tiek rūpi žmogaus teisės ir normatyvi politika, kiek noras izoliuoti ir ūkiškai bausti Rusiją gal su viltimi, kad dabartinė valdžia neatlaikys spaudimo ir sužlugs.

Kyla klausimas, kas Lietuvai svarbiau – žmogaus teisių gerbimas ar Rusijos supančiojimas. Kol nėra aiškaus atsakymo, bus šalių, kurios skeptiškai priims Lietuvos raginamus dar kartą ir dar griežtesnes sankcijas taikyti Rusijai.

Lietuvos raginimai nesulaukia didesnio atgarsio ir dėl to, kad jie remiasi ne itin įtikimu pasakojimu. Praeitą pirmadienį programoje „LRT forumas“ užsienio reikalų komiteto pirmininkas Ž. Pavilionis aiškino, kad per 2008 m. NATO aukščiausio lygio susitikimą buvo suduotas smūgis demokratijos vertybėms ir žmogaus teisėms, kai aljansas nepritarė Gruzijos ir Ukrainos prašymams jas priimti i nares. Tada prasidėjo „demokratijos recesija,“ didžiųjų galybių abejingumas svarbiausioms vertybėms.

Skirtingai nuo Pavilionio užuominų, NATO nėra įsipareigojusi narystę suteikti visoms prašančioms šalims, net ir demokratijoms. Gruzija turi teisę siekti NATO narystės, NATO šalys turi teisę tarti ne, ypač jei manoma, kad narystė mažintų, o ne didintų visos santarvės saugumą. Gruzijos narystei labiausiai priešinosi Prancūzija ir Vokietija, puikiai žinodamas, kad Gruzijos prezidentas M. Saakašvilis yra neprognozuojamas, neatsakingas politikas, net avantiūristas, kuris savo nutarimu po kelių mėnesių pulti Ccinvalį suteikė Rusijai puikią dingstį įsiveržti į Pietų Osetiją.

Žmogaus teisės ir demokratinės vertybės yra svarbios, jas reikia nuosekliai puoselėti ir ginti. Lietuvos raginimai taikyti sankcijas bus veiksmingesni, jei mūsų partneriai nemanys, kad tai tik tęsinys kryžiaus žygio prieš Rusiją. Lietuva turi atverti savo akis, ir matyti ne tik didįjį mūsų rytų kaimyną. Yra teigiamų poslinkių.

Praeitą pirmadienį G. Landsbergis pareiškė, kad „negalime toleruoti žmogaus teisių pažeidimų nei Maskvoje, nei Minske, nei Honkonge.“ Tai sveikintina nuostata. Nežinia, ar tai vienkartinis proginis pasisakymas, ar ženklas, kad Lietuva pradeda suprasti, kad itin selektyvi „normatyvinė politika“ iš vis nėra normatyvinė politika.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.