Kęstutis Girnius. Ar pamaldos nesiskiria nuo apsipirkimo „Maximoje“?

Praeitą antradienį Lietuvos vyskupai pranešė, jog pamaldos, ribojant tikinčiųjų skaičių, bus atnaujintos nuo kito pirmadienio, sausio 11 dienos. Kitą dieną vyskupai pakeitė sprendimą ir nusprendė dar neatnaujinti viešų pamaldų su žmonėmis. Šie sprendimai nepuošia Bažnyčios.

Nerimta po dienos atsiimti sprendimą. Arba pirminis sprendimas buvo akivaizdžiai nevykęs, tad jo atsisakoma. Arba jis keičiamas, siekiant įsiteikti sprendimo kritikams socialinėse medijose ir valdžiai, koja sutrepsėjus premjerei I. Šimonytei. Lieka nemalonus įspūdis.

Toks atsitraukimas nėra naujas reiškinys. Pernai kovo mėnesį, praėjus vos kelioms dienoms po arkivyskupo G. Grušo pareiškimo, kad Mišios šalyje neatšaukiamos, o komuniją dalins į delną, Bažnyčia pakeitė savo nuomonę, nurodė, jog Lietuvoje nebevyks jokios viešos pamaldos, kol galioja karantinas.

Gegužės pradžioje Bažnyčia atsižvelgė į Sveikatos apsaugos ministro A. Verygos prašymus ir karantino švelninimo sąlygomis ragino rizikos grupei priklausančius tikinčiuosius toliau nesilankyti bažnyčiose, mišias stebėti internetu.

Ryžtas paklusti valdžiai lyg ir užprogramuotas, ne tik kai premjeras, bet ir kai ministras paprašo ar paragina.

Bažnyčios ypač darbo dienomis gana tuščios, tad susirinkę melstis lengvai galėtų laikytis reikalaujamo socialinio atstumo, juolab, kad vyresnio amžiaus tikintieji drausmingiau laikosi apsaugos taisyklių negu jaunimas kavinėse ir naktiniuose klubuose, ar parlamentarai Seime ar ministrai Vyriausybėje.

Neįsivaizduoju, ką galvoja senukas, okupacijos metais uoliai lankęs bažnyčią ir užsitraukęs komunistų nemalonę, kai dabar vyskupas ir klebonas ragina neiti į bažnyčią. Spaudos konferencijoje Grušas irgi paminėjo tuštokas bažnyčias, bet tai kaip tik turėtų būti priežastis neatsisakyti pamaldų, nes rizika maža.

Sunku suprasti, kodėl vyskupai skubėjo keisti savo nutarimą, juk to neprašė Lietuvos vadovas. Prezidento vyriausiasis patarėjas S. Krėpšta pasakė, kad pamaldų atnaujinimas yra leidžiamas pagal Vyriausybės nustatytus karantino reikalavimus, o žmonės turi įvertinti asmeninę riziką ir priimti pamatuotą sprendimą.

Atrodo, kad skirtingai nuo premjerės, prezidentas G. Nausėda nemano, kad pamaldų atnaujinimas, laikantis visų saugumo taisyklių, sukelia ypatingų pavojų.

Religijos laisvė turi ypatingą statusą Lietuvos konstitucinėje santvarkoje, kaip ir daugelyje Europos šalių. Konstitucijos 26 straipsnyje rašoma, kad „kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo“, bet ir priduria, kad ši laisvė gali būti apribota įstatymu tik tada, „kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves“.

Taigi, teoriškai religijoms gali būti taikomi apribojimai, bet paprastai jie būtų taikomi egzotiškiems kultams, o ne vadinamosioms tradicinėms religijoms. Norint apriboti religijos laisvę (ir čia kalbame apie prigimtinę laisvę) žmonių sveikatos sumetimais, teismui reikėtų pristatyti moksliškai pagrįstus duomenis ir išvadas. Kiek žinau, nėra įrodymų, kad mišių metu bažnyčios tampa užsikrėtimų židiniais, kad užsikrėtimų būtų nepaprastai ir neproporcingai daug, kad bažnyčios būtų viruso „superskleidėjos“.

Neužmirština ir tai, kad Katalikų bažnyčia turi ypatingą teisinį statusą dėl 2000 m. pasirašyto Lietuvos ir Šventojo Sosto konkordato, kuris kaip tarptautinis susitarimas turi teisinę viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu.

Konkordato 26 straipsnyje pažymima, kad „visi įstatymai, įsakymai ir dekretai, kurie prieštarautų minimųjų straipsnių pasižadėjimams, bus laikomi nebesamais, kai šis konkordatas įsiteisės“. Bažnyčiai suteikiama teisė „viešai atlikti apeigas, organizuotis, mokyti ir teikti sielovadinę pagalbą“, tad ji nutaria, kada vyks pamaldos ir kas jose gali dalyvauti. Valdžiai nedera čia kišti savo nosies.

Kai kuriems JAV valstijų gubernatoriams įvedus griežtą karantiną ir religinėms organizacijoms, jos dažnai kreipdavosi į teismus, prašydamos panaikinti apribojimus. Lietuvoje, skirtingai nei JAV, organizacijos ir individai praktiškai negali Konstituciniam Teismui (KT) apskųsti Vyriausybės nutarimų. Šiemet liepą KT atsisakė priimti piliečio skundą dėl draudimo išvykti iš šalies per pavasario karantiną.

Teismas skundo nepriėmė, nes vyras realiai nebandė išvykti iš šalies, taigi jo teisės nebuvo pažeistos. Skundo autorius pagrįstai nusistebėjo – negi jis turėjo brautis per užkardas, ir tik po to kreiptis į Teismą? Realiai į KT gali kreiptis tik politikai ir kiti teismai, tačiau procesas užtrunka, o tai didina galimybės valdžiai piktnaudžiauti savo galia.

Kitur teismai veikia greičiau ir efektyviau. Lapkričio pabaigoje JAV Aukščiausiasis teismas panaikino Niujorko valstijos įvestus apribojimus, nes religinėms bendruomenėms buvo taikomos griežtesnės taisyklės negu pasaulietiškoms organizacijoms. Teisėjas N. Gorsuchas pareiškė, kad nors pandemija kelia daug rimtų iššūkių, Konstitucija neleidžia uždaryti bažnyčių, sinagogų ir mečečių, kol veikia alkoholinių gėrimų ir dviračių parduotuvės.

Skiriasi Europos valstybių praktika. Nors sausio 4 d. Anglija smarkiai sugriežtino karantiną, valdžia leido žmonėms dalyvauti bendruomeninėse pamaldose, laidotuvėse, vestuvių ceremonijose. Panašios taisyklės galioja Velse ir Šiaurės Airijoje. Škotijoje bažnyčioms nurodyta uždaryti savo duris. Vokietijoje iki dvidešimt žmonių gali dalyvauti apeigose, jeigu jie laikosi griežtų apsaugos taisyklių.

Nei Lietuvos Vyriausybė, nei Vyskupų konferencija nepriėmė optimalaus sprendimo. Premjerė yra valinga kaip R. Karbauskis, siekia išplėsti savo valdas (antai mano, kad prezidento suburta ekspertų taryba ilgainiui turėtų nutraukti savo veikimą ir persikelti į Vyriausybę), nelinkusi persvarstyti savo sprendimų. Apribojimai Bažnyčiai nėra pirmas atvejis – nepaisant ekspertų kritikos, ji atsisakė numatyti bendravimo išimtis vienišiems žmonėms.

Suprasdama teisinius apribojimus, Šimonytė nenurodė Bažnyčiai atsisakyti savo sprendimo, bet teigė, jog „solidarumas abiejų valdžių tokiomis aplinkybėmis kaip dabar yra be galo svarbus“. Su šiuo teiginiu sunku ginčytis, bet neaišku, kodėl Bažnyčia turi solidarizuotis (nusileisti) valdžiai, kai premjerė nemėgino sukurti aplinkybių, kuriomis būtų galima maksimaliai užtikrinti dalyvių saugumą.

Bažnyčia negali būti valdžios, net ir demokratiškiausios, tarnaitė, stačiatikių bažnyčia parodė, kad perdėtas nuolankumas gali būti pragaištingas. Nežinau, kokį poveikį tikintiesiems turės dažni pamaldų draudimai.

Ar pamaldūs žmonės atpras eiti į Mišias, laikys dalyvavimą jose pasirinkimu, o ne pareiga, tenkinsis kas kelis mėnesius jas išklausyti per televiziją ir radiją, gal net su kavos puoduku rankose? Manytum, kad hierarchai turėtų savęs to klausti.

Londono vyskupė Sarah Mullally, komentuodama naujausius Anglijos nutarimus, sakė, kad žmonės, kurie nori, gali pasilikti namuose, o atskiros bažnyčios gali nutarti likti uždarytos. Nesuprantu, kodėl Lietuvoje nebuvo pasirinktas panašus variantas. Išskyrus globos namus ir ligonines, virusas labiausiai plinta darbovietėse, bet valdžia nekritikuoja ir netaiko sankcijų neatsakingiems darbdaviams – paprasčiau vaikyti žmones iš miestų aikščių, parkų ir spausti tarp liberalų rinkėjų nepopuliarią Bažnyčią. Politiškai naudingiau, bet ar Lietuvai geriau?

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.