Kęstutis Girnius. Ar privaloma skiepytis?

Savo veiksmais ir pasisakymas Sveikatos apsaugos ministras A. Dulkys neįkvepia pasitikėjimo. Bet negalima ginčytis su jo teiginiu, kad reikia diskusijų apie privalomą vaikų skiepijimą.

Jo pastabas paskatino Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) nutarimas, kad Čekijos reikalavimas, jog vaikai būtų skiepijami nuo devynių ligų, atitinka vaikų „geriausius interesus“.

Esą reikia siekti, kad kiekvienas vaikas būtų apsaugotas nuo sunkių ligų vakcinuojant arba suformuojant bandos imunitetą, o toks reikalavimas neprieštarauja Europos žmogaus teisių konvencijai dėl teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.

Teismo nutartis paveikta dabartinės pandemijos. Abejoju, ar prieš dvejus metus teisėjai turėjo tvirtą nuomonę apie „bandos imunitetą.“

Nutartis nenurodo nuo kiek ir kokių ligų reikia skiepyti vaikus. Čekijos reikalavimas skiepyti nuo devynių ligų, ko gero, perteklinis.

Detaliau nenagrinėjama, kokiomis aplinkybėmis valdžia įgyja teisę priimti sprendimus, kuriems nepritaria ar net priešinasi tėvai, kurie, nepaisant valdžios paternalistinių Besserwisser polinkių, augina vaikus ir labiausiai rūpinasi jų gerove.

Praeityje beveik visos valstybės nurodė, kad vaikai būtų skiepijami nuo įvairių ligų. Tai tvarkai nebuvo priešinamasi, nes buvo pasitikima valdžios kompetencija ir jaučiama pareiga paklusti jos įstatymams.

Nebėra tokio nuolankumo, tad valdžia verčiama paaiškinti ir pateisinti savo veiksmus, dažnai tai daro neįtikinamai.

Skiepyti vaikus nuo tam tikrų ligų privaloma 12 ES šalių, nors vakcinos, kurios yra privalomos, skiriasi. Lietuvoje nuo tymų, raudonukės ir poliomielito nepaskiepyti vaikai nepriimami į ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigas. Bet ar reikia COVID-19 įtraukti į privalomų skiepų sąrašą, atsižvelgus į tai, kad mažamečiai retai ja serga, o ateityje gal reikės kasmet pakartoti skiepus nuo COVID, tad kam skubėti?

Laisvė ir autonomija yra tarp svarbiausių ir labiausiai puoselėtinų žmogaus savybių, bet joms neteikiama absoliuti pirmenybė. Garsusis J. S. Millo žalos principas teigia, kad kiekvienas individas turi teisę laisvai elgtis tol, kol savo veiksmais nedaro žalos kitiems. Kartais nurodoma, kad mano laisvė mojuoti kumščiu baigiasi ten, kur prasideda kito asmens nosis.

Tai išskirtinai lengvas pavyzdys, paprastai sunku apibrėžti, kas yra žala. Smurtauti nevalia, bet ar leistina savo veiksmais įžeisti ar kitaip įskaudinti kitus žmones? Aš sakyčiau, kad taip, nors įžeidimas gali sukelti daugiau skausmo negu smūgis į pilvą. Šiomis dienomis daug kas galvoja kitaip, bet čia ne vieta tai svarstyti.

Millo principas turi atsižvelgti į žalos tikimybę, apimtį, ir sukeliamą riziką, o ne tik į įgyvendintiną žalą. Negaliu Antakalnio gatve važiuoti 150 kilometrų per valandą, net jei įstatymai to nedraustų, nes užkliudęs pėsčiąjį, jį užmuščiau. Nevalia lėkti paspirtuku sausakimšais šaligatviais, kur esti didelė tikimybė, kad į ką nors įvažiuosi, nors ir smarkiai nesužeisi.

Idealiomis sąlygomis žmonės suprastų, kad skiepai apsaugo ne tik tuos, kurie juos gauna, bet ir kitus nuo galimo užkrėtimo, ir solidarizuodamiesi su kitais, skiepytųsi, nors ir nenoriai. Atsisakydamas skiepytis, žmogus sudaro sąlygas pandemijai plėstis, tad didina žalos riziką bendrapiliečiams. Tokia nuostata nepriimtina doroviniu požiūriu. Ebolos protrūkis Vilniuje reikalautų visiems laikytis griežtesnių apsaugos priemonių negu dabar ir imtis didesnės atsakomybės už savo veiksmus. Net šiomis aplinkybėmis būtų sunku pateisinti priverstinį skiepijimą.

Reikia įtikinti skiepų skeptikus, bet tai beveik misija neįmanoma šiai nekompetentingai Vyriausybei, kuri seniai neteko daugelio piliečių pasitikėjimo dėl neaiškios ir nenuoseklios politikos pandemijos atžvilgiu. Ji pradėjo savo darbą, neturėdama aiškaus plano, nuolat kaitaliojo savo poziciją, negebėdama paaiškinti savo nutarimo priežasčių.

Kartais pasimetimas buvo akivaizdus, net gėdingas. Kovo pradžioje svarstant, kaip reglamentuoti papildomą testavimą, G. Landsbergis pastebėjo, kad ministras kalbėjo apie priverstinį testavimą, premjerė apie privalomą, tad prašė paaiškinimo. Negebėjusi deramai atsakyti į klausimą, premjerė nutarė jį atidėti „iki geresnių laikų.“

Pastarosiomis savaitėmis reikšmingai padidėjo užsikrėtimų. Epidemiologų vertinimu, Vilnius pagal esamą situaciją yra net prastesnėje padėtyje negu sausio pradžioje, bet valdžia vis labiau atlaisvina žmonių judėjimą ir verslo veiklą. Prieš kelias dienas sveikatos apsaugos viceministrė Ž. Simonaitytė pažymėjo, kad padėtis Vilniuje tikrai įtempta, tad artimiausiomis savaitėmis prašė piliečius permąstyti bet kokį kontaktą.

Nors padėtis pavojinga, valdžia neketinanti imtis kokių nors ypatingesnių priemonių, savo sveikata turi rūpintis eiliniai piliečiai. Jei valdžia nusiplauna rankas, lyg duodama suprasti, kad padėtis vis dėlto valdoma, skiepų skeptikai nejaus poreikio pergalvoti savo poziciją, lauks, kad kiti žmonės paklus viceministrės raginimui vengti bet kokių kontaktų.

Privalomo skiepijimo galima reikalauti iš kai kurių profesijų, pvz., medikų, slaugos namų darbuotojų, ir kitų, turinčių nuolatinį kontaktą su pažeidžiamais asmenims.

Niekas negali priversti gydytojos ar slaugytojos skiepytis, bet galima jų neįdarbinti ar iš darbo atleisti tas, kurios atsisako tai daryti. Būti paskiepytai yra privaloma šitokių darbuotojų kvalifikacija, panaši į kitų profesijų reikalavimus. Aklas žmogus negali tapti vairuotoju, kaip beraštis negali būti mokytoju. Skiepijimas siejamas su profesija, o ne su žmogumi. Jei nenori skiepytis, turi atsisakyti darbo vietos.

Kitus žmones galima stengtis privilioti lengvatomis ir privilegijomis, leisti paskiepytiesiems valgyti restoranuose, stebėti sporto varžybos, lankytis koncertuose, nepriversti izoliuotis po užsienio kelionės, gyventi kuo normalesnį gyvenimą.

Visi laisvi rinktis – skiepytis ir išsilaisvinti iš įvairių suvaržymų arba atsisakyti vakcinuotis ir susitaikyti su blogesnėmis gyvenimo sąlygomis.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.