Kęstutis Girnius. Ar Rusija pagrindinis NATO oponentas?

Ko siekia NATO? Kokie santarvės pagrindiniai iššūkiai, kurioms problemoms reiktų skirti pirmenybę? Atsakymai neaiškūs, ir vargu ar šią savaitę vyksiantis aukščiausio lygio pasitarimas suteiks nedviprasmiškų atsakymų.

Diskusijos vyks trijų prezidentų šešėlyje – Prancūzijos E. Macrono, Turkijos R. Erdogano, JAV D. Trumpo. Nė vienas jų nelaiko Rusijos pagrindiniu priešu ar oponentu.

Pastaruoju metu Macronas tapo ryškiausiu ES politiku, arba bent tuo, kuris labiausiai pastebimas dėl savo įvairių, kartais radikalių pasiūlymų. Jo matomumą didina tai, kad Vokietijos kanclerė A. Merkel beveik pusantrų metų pasitraukusi iš didžiosios politikos, net Vokietijoje vis mažiau veikia valdžios sprendimus.

Itin daug dėmesio sulaukė Macrono interviu su savaitraščiu „Economist“, kuriame Prancūzijos prezidentas pareiškė, kad NATO yra ištikusi „smegenų mirtis“, o ES rizikuoja prarasti įtaką pasaulyje. Macronas skatino iš naujo įvertinti, kas iš tikrųjų yra NATO ir ES bei ragino ES šalis didinti savo gynybinius pajėgumus, nes neaišku, kiek galima pasitikėti JAV suteiktomis garantijomis, ypač prezidentaujant Trumpui.

Kritiko sulaukė kritikos banga, bet Macronas nesitraukia. Ketvirtadienį po pasitarimo su Aljanso vadovu J. Stoltenbergu, jis pasakė, kad jo „žadinantis skambutis buvo būtinas“, ir kad neatsakinga kalbėti apie finansinius ir techninius reikalus dabartinių grėsmių akivaizdoje. Jis gynė savo siekį atkurti darbinius santykius su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, pažymėdamas, jog siekia „aiškaus, tvirto ir reiklaus dialogo su Rusija, be jokio naivumo ir nusiraminimo“.

Prieš kelis mėnesius jis panašiai kalbėjo, nurodydamas, jog Europos žemynas niekada nebus stabilus ir saugus, jei nepagerinsime ir neišaiškinsime savo santykių su Rusija. Daugelis NATO šalių, gal išskyrus Lietuvą ir Lenkiją, mano, kad kažkoks dialogas su Rusija reikalingas, bet nėra vieningos nuomonės kaip užtikrintų, jog dialogas būtų „tvirtas, reiklus ir nenaivus“, be jokių nepriimtinų kompromisų.

Sunku įsivaizduoti, kad per vienus ar dvejus metus bus rastas atsakymas.

Per susitikimą su V. Zelenskiu prezidentas Nausėda palinkėjo Ukrainos vadovui nedaryti nepagrįstų nuolaidų artėjančiose derybose su Rusija dėl taikos rytinėje šalies dalyje. Tai keistas, iš dalies arogantiškas linkėjimas, lyg Lietuva gebėtų ar būtų įgaliota spręsti tai, kurios nuolaidos priimtinos, ir kurios nuolaidos „nepagrįstos“. Čia suverenus Ukrainos sprendimas. Stebėjimo ir vertinimo kampai nėra tapatūs, tai ką Lietuvai laikytų nepagrįsta nuolaida, Zelenskiui gali atrodyti reikalinga ir naudinga.

Macronas ragino NATO skirti prioritetą kovai su „bendru priešu“ – terorizmu, o ne galingiems varžovams, kaip Rusija ar Kinija. Šiuo metu Afrikoje dislokuoti 4,5 tūkst. Prancūzijos karių, kurių visai neseniai žuvo per operaciją prieš džihadistus Malyje. Jis kviečia kitus sąjungininkus labiau įsitraukti į kovą Sachelyje. Apskritai pietinių NATO flango šalių dėmesys labiau nukreiptas į Afriką ir pietūs, nei rytus ir Rusiją, terorizmas ir sunkiai suvaldoma migracija kelia didesnį rūpestį negu Maskvos ar Pekino veiksmai.

Kiekviena NATO šalis pasiryžusi kovoti su terorizmu, bet, deja, nesutariama, kas yra tie teroristai. Turkijos Erdoganui kurdų karinės grupuotės yra pagrindiniai teroristai. Todėl Turkija atsisako pritarti Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planams, jei negaus tvirtesnės santarvės paramos kovai prieš kurdų karinę grupuotę YPG šiaurės Sirijoje.

Bus sunku rasti kompromisą. Macronas itin griežtai kritikavo Turkijos karinius veiksmus prieš kurdų pajėgas Sirijoje, kurias laiko NATO partneriais, o ne teroristais. Prancūzijos prezidento kritika įsiutino Erdoganą, kuris pareiškė, jog Macronui ištiko „smegenų mirtis“. Prancūzija atsakė, pranešdama, jog ketina iškviesti Turkijos ambasadorių Paryžiuje pasiaiškinti dėl Macrono „įžeidimo“. Nereikia sureikšminti šių žodžių kovų, bet jos sunkina pastangas rasti bendrus sprendimus.

Turkijos ginčas su Prancūzija tik mažmožis, palyginus su jos flirtu su Rusija. Nepaisant NATO kritikos ir JAV grasinimų taikyti sankcijas, Ankara nupirko ir pradėjo išbandyti Rusijos oro gynybos sistemą S-400, kuri ne tik nesuderinama su NATO ginkluote, bet kuriuos buvimas gali įgalinti Maskvą įgyti įgūdžius numušti Vakarų lėktuvus ir raketas. Turkija jau įsigijo keturis S-400 divizionus, svarsto galimybę nupirkti jų daugiau.

Nežinia, kaip vystysis Turkijos ir Rusijos bendradarbiavimas. Erdoganas yra ūmus, gali staiga nutarti, jog Putinas joks Turkijos draugas. Bet nesutarimai tarp NATO ir Turkijos gali turėti reikšmingesnių pasekmių. Ankaros nusigręžimas nuo NATO pakeistų jėgų pusiausvyrą Juodojoje jūroje dėl ko nukentėtų Ukrainos saugumas.

Turkija kadaise buvo vienas pagrindinių JAV partneriu, net dabar JAV Turkijoje laiko 60–70 taktinių branduolinių galvučių, daugiau negu bet kurioje kitoje NATO šalyje, gal išskyrus Italiją. Kol kas JAV neplanuoja atsiimti šių galvučių. Kiekvienu atveju Turkijai Rusija joks priešas.

Macrono siūlymas iš pagrindų pertvarkyti Amerikos vadovaujamą aljansą yra iššūkis JAV, bet Vašingtonas kol kas reaguoja santūriai. Pentagonas seniai nuogąstauja, kad savarankiškesnės ES ginkluotos pajėgos galėtų silpninti NATO, eikvoti resursus, nereikalingai dubliuoti kai kurias programas, juolab, jog nemano, kad be JAV pagalbos jos galėtų atremti Rusijos agresiją.

Panašiai galvoja Lietuva ir rytų bei vidurio Europos šalys, kurios skeptiškai nusiteikusios Europos kariuomenės atžvilgiu. Santūrumą dar skatina Vokietijos abejingumas savo įsipareigojimams. Berlynas ketina skirti du procentus BVP gynybai tik, Merkel žodžiais, „ketvirtojo dešimtmečio pradžioje“, tad negebės ženkliai prisidėti prie ES kariuomenės kūrimo.

Nors 2017m. pabaigoje paskelbta JAV nacionalinio saugumo strategija pabrėžia Rusijos ir Kinijos keliamas grėsmes, vis daugiau dėmesio skiriama Kinijai.

Jokia paslaptis, kad Trumpas nori gerinti santykius su Putinu ir su Rusija, kurios nelaiko priešu. Save ne kartą pasiskelbęs pastoviu genijumi Trumpas dalyvaus NATO pasitarime. Neįmanoma prognozuoti, kaip jis elgsis, bet lyg šiol jo nenumatyti veiksmai dažniau kelia suirutę ir sąmyšį, o ne solidarumą ir susitelkimą. O susitelkimo šiuo metu itin reikia.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.