Kęstutis Girnius. Ar Šimonytė – lyderė?

Vyriausybė, tiksliau tariant, konservatoriai surengė dar vieną šou, kuris nukreipia dėmesį nuo svarbesnių šalies problemų. Staigus krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko atstatydinimas, jo miglotos pastabos apie neįvardytų kompanijų mėginimus papirkinėti krašto apsaugos sistemos darbuotojus, Lauryno Kasčiūno paskyrimas į A. Anušausko postą davė peno įvairiausiems spėliojimams. 2

Lieka neaišku, kodėl buvo nutarta pašalinti A. Anušauską, likus septyniems mėnesiams iki Seimo rinkimų. Ką jis taip blogai darė, kad reikėjo jo atsikratyti? Premjerė aiškino, kad reikia Lietuvos saugumo užtikrinimui padaryti „dar daugiau ir greičiau“, o iš krašto apsaugos ministro šiuo metu tikimasi „maksimalaus įsitraukimo“. Ji esą pasigedo ministro aktyvumo rengiant Karo prievolės šaukimo reformos pertvarką, nors įstatymų priėmimu nemažiau turėtų rūpintis pati premjerė ir Seimo vadovybė. O sukelta suirutė gali lėtinti šį procesą.

Premjerė ir ypač užsienio reikalų ministras nuolat pabrėžia Rusijos grėsmę ir nenuspėjamumą. Tokiomis aplinkybėmis net ir trumpas interregnumas nepageidautinas. Iki kol bus patvirtintas naujas ministras, iki kol jis sutelks savo komandą ar geriau susipažins su esama padėtimi, praeis bent mėnuo. Be to, L. Kasčiūnas neturi vadybinės patirties. Vienas dalykas – išdrožti karingas kalbas, visai kitas – vadovauti milžiniškai ministerijai.

Šis spektaklis – kitaip negalima jo vadinti – dar kartą parodė, kad Ingrida Šimonytė, buvusi puiki finansų ministrė, neturi vadovo savybių, būtinų premjerui. Ji nemoka bendrauti su ministrais, negeba sutelkti Vyriausybės, kad ji dirbtų kaip komanda. A. Anušaukas ir Gabrielius Landsbergis dažnai vienas kitam viešai prieštarauja, kalba lyg priklausytų dviem skirtingoms partijoms. Ji nesutaria su koalicijos partneriais, priima sprendimus, jų neinformavusi, taigi jiems nerodo net minimalios pagarbos.

Jei A. Anušaukas nepatenkinamai dirbo, tai nepaaiškėjo prieš savaitę ar kelias. I. Šimonytė seniai turėjo jam išreikšti savo priekaištus, pasakyti, ko tikisi, raginti pasitempti. Ji akivaizdžiai to nedarė. A. Anušausko pasimetimas rodo, kad reikalavimas atsistatydinti buvo kaip žaibas iš giedro dangaus. Tai iš dalies paaiškina jo pastabas apie korupciją ir skubų susitikimą su Prezidentu.

Keistokas premjerės siūlymas, kad A. Anušauskas ir L. Kasčiūnas galėtų pasikeisti pareigomis. Esą L. Kasčiūnas taptų ministru, o A. Anušauskas perimtų pirmininkavimą Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, lyg premjerė turėtų galią skirti Seimo komitetų pirmininkus.

Stebina, kad premjerė manė, kad A. Anušauskas galbūt pritars šiai rokiruotei, kuri man truputį primena Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo pasikeitimą pareigomis. A. Anušauskas turėjo pakankamai savigarbos atmesti šį gėdingą siūlymą, kuriuo gal buvo siekiama nuslėpti ministro pažeminimą. I. Šimonytė kaip lyderė turėjo tai nujausti.

G. Landsbergis, be abejo, žinojo apie A. Anušausko atleidimą ir jam pritarė. Manytina, kad gilų neigiamą reitingą turintį partijos vadovą erzina kito partiečio populiarumas, juolab, kad jų priešiškumas nebuvo paslaptis. Kalbėdamas apie galimą A. Anušausko įpėdinį, G. Landsbergis nenuoširdžiai pastebėjo, kad „turime stiprių politikų, gerai ir profesionaliai galinčių dirbti sparčiau stiprinant nacionalinį valstybės saugumą bei gynybą“, nors puikiai žinojo, kad L. Kasčiūnas yra pateptasis.

JAV užsienio reikalų ir gynybos ministrai nuolat pabrėžia, kad jie vykdo prezidento politiką ir derina savo viešus pasisakymus. Lietuvoje sunkiau tai daryti, nes yra du galios ramsčiai – Prezidentas ir Vyriausybė, – kurie dažnai nesutaria. Bet ministrai turėtų vieningai kalbėti svarbiausiais klausimais. To tikrai nebūta. Buvusiam JAV generolui Benui Hodgesui pasakius, kad Rusijos puolimo atveju Lietuva turi būti pasirengusi bent dvi savaites gintis savo jėgomis, A. Anušauskas sakė, kad toks teiginys iš piršto laužtas arba labai senų duomenų išvada. Savo ruožtu G. Landsbergis pastebėjo, kad į B. Hodgeso pastabas reikia įsiklausyti. Negalima uždrausti ministrams reikšti savo nuomonę, bet reikia stengtis užtikrinti, kad jie vieni kitiems kuo mažiau prieštarautų. I. Šimonytė tuo nesirūpina.

Konservatoriai dažnai nederina savo veiksmų su koalicijos partneriais. Premjerė nesiteikė tartis su koalicijos partneriais dėl krašto apsaugo ministro pašalinimo iš pareigų. Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sako, kad planai keisti krašto apsaugos ministrą koalicijoje nebuvo aptarti. Ir kita koalicijos partnerė – Laisvės partija – nebuvo supažindinta su ketinimu keisti Vyriausybės sudėtį. Tai ne pirmas atvejis, kada konservatoriai nepagarbiai pasielgė su partneriais, palikdami juos tamsumoje, priimdami rimtus nutarimus, pagal principą: mes sprendžiame – jūs prisitaikote.

Kad liberalai ir laisviečiai toleruoja tokį arogantišką abejingumą, rodo jų politinį silpnumą bei įsitikinimą, kad į valdančiąją koaliciją pateks tik konservatorių kvietimu. Bet kantrybė gali išsekti, taurė gali būti perpildyta. Nepasitenkinimo neslėpė Laisvės partijos atstovas, Seimo vicepirmininkas Vytautas Mitalas. Anot jo, Lietuvos saugumas tapo santykių aiškinimosi aikštele. Esą premjerės konfliktiškumas, įsisenėję Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko ir ministro nekalbadieniai ir net patyčios vainikavosi šios dienos įvykiais.

Neiškentė ir Liberalų sąjūdžio atstovas Eugenijus Gentvilas, feisbuke rašydamas apie premjerę: „MĮSLĖ. Ketvirtadienio vakare RANDA laiko viešai, Facebook erdvėse, aprašyti savo santykius su teisingumo ministre. Penktadienio vakare NERANDA laiko parašyti, kodėl atsistatydina krašto apsaugos ministras. KAS?“

Žodžiai virsta veiksmais. Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė sako, kad partija nepalaiko L. Kasčiūno kandidatūros. „Tai yra premjerės ir TS-LKD sprendimas bei pasirinkimas, nuo kurio mes atsiribojame.“ Nesutarimai yra labiausiai vertybiniai. Kol kas mažai nagrinėta, kiek reikšmės L. Kasčiūno autoritetui turi ankstesnis jo flirtas su „AfD“, o Krašto apsaugos ministerija turi palaikyti glaudžius santykius su Vokietija.

L. Kasčiūno ambicijos didelės, norai geri, bet esu linkęs pritarti A. Anušausko teigimui, kad jo įpėdinis per likusį kadencijos laiką nespės sukurti realių pajėgumų, nors gali užbaigti pradėtus darbus, vargu, kad kas nors ypatingesnio bus pasiekta per trumpą laikotarpį. Juolab, kad įsibėgėja rinkimų maratonas.

A. Anušausko atleidimas primena pernai metų fiasko, kai I. Šimonytė tusčiai grasino atsistatydinti, jei po savaitės Seimas nepritartų konservatorių siūlymui skelbti pirmalaikius rinkimus rugsėjo 10 dieną. Nei ji, nei Vyriausybė nepasitraukė. Dar kartą pergyvename tai, apie ką Vilija Blinkevičiūtė yra pasakiusi: „neprofesionalumo viršūnė. Vietoj žadėtos lyderystės Vyriausybėje matome vaikų darželį.“

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.