Kęstutis Girnius. Atmintis ir ateitis
Rugsėjo 8 d. Vilniuje pagal jau nusistovėjusią tvarką buvo paminėtos 509-osios Oršos mūšio metinės. Lietuvos kariuomenės orkestras trenksmingai pražygiavo nuo Aušros vartų iki Valdovų rūmų, virš kurių buvo iškelta Lietuvos istorinė vėliava. Rūmuose šiemet dar buvo surengta karo istorijos konferencija. Pasak BNS, konferencijoje aiškintasi, kad pergalė sudariusi sąlygas savitam atokvėpio ir ramybės laikotarpiui, kai buvo sukurtas pirmasis Lietuvos Statutas, iškilo Valdovų rūmai, pradėtos spausdinti knygos, o šalyje prigijo Renesanso ir Reformacijos idėjos. Taigi tarytum itin reikšminga pergalė.
Mūšis įgijo ženklesnės svarbos po to, kai 2013 m. pabaigoje Seimas paskelbė 2014-uosius Oršos mūšio metais. Nežinau, kodėl Seimas priėmė tokį nutarimą, gal siekta Rusijai priminti, kad praeityje Lietuva buvusi pakankamai galinga, kad viena galėjusi stabdyti jos puolimus. Poveikio gal turėjo baltarusių nacionalistai/disidentai, kurie prieš kokį dešimtmetį ragino mūšio metines vadinti Baltarusių karinės šlovės diena. Disidentų motyvacija suprantama. Iki XIX a. vidurio nebūta nei baltarusių tautos, nei valstybės, Baltarusija net nebuvo geografinė sąvoka. Ir dabar ji nėra moderni tauta, tad siekiama sukurti pasakojimą, kuris pabrėžtų tikrus ar menamus protėvių žygdarbius, apgaubtų juos šlove, skatintų tautiečius didžiuotis savo praeitimi ir tauta. Oršos mūšis neturėjo ilgalaikių pasekmių, kurios buvo minimos šių metų konferencijoje. Po mūšio LDK nepavyko net atkovoti Smolensko, kurį Maskva tą liepą buvo nukariavusi. Šiuolaikinės Lietuvos istorijos sintezės t. 4 pažymima, kad Oršos mūšis buvo „ne itin reikšminga karinė pergalė prieš Maskvą“.
Kas gal svarbu baltarusiams, netinka subrendusiai lietuvių tautai, kuriai dabar nereikia kurti gražių pasakėlių apie nebūtas praeities pergales. Mūšio minėjimas yra dirbtinis, perteklinis, net gėdinantis savo primityvumu. Kad ir kiek dabar istorikai besityčiotų iš „šapokinės“ istorijos, prieškario metų pasakojimai apie milžinkapius, Žalgirį ir Vokiečių ordino tramdymą, kitus praeities žygdarbius turėjo nemažą reikšmę, lietuvių liaudžiai tampant tauta. Maironis ir kiti tautinio atgimimo šaukliai pabrėžė Viduramžių Lietuvos didybę ir protėvių pergales, skatindami lietuvius valstiečius didžiuotis savo praeitimi, įsisąmoninti, kad, kadaise turėję savo valstybę, jie gali ją vėl atkurti, kad nėra vien mužikų tauta, kuriai lemta būti svetimų valdomai. Bet kas tiko prieš šimtmetį, nebetinka šiandien.
Kokį vaidmenį turėtų turėti praeitis dabartiniame lietuvių sąmoningume ir savivokoje, kada ir kokiu būdu reikėtų ja remtis tarptautinėje arenoje, ar kreipimasis į ją yra politinės nebrandos požymis, neadekvatus prisirišimas, kurį turėtų pakeisti nuoseklesnis dėmesys Lietuvos ateičiai, jos uždaviniams modernybėje, platesniam pasauliui, užuot susitelkus į mūsų pačių ir mūsų kaimynystės problemas? Ir ar nėra didesnis dėmesys praeičiai labiau būdingas rytų europiečiams negu Vakarams, taigi santykinio atsilikimo požymis, kurį reiktų įveikti? Šie klausimai kilo skaitant Tomo Daugirdo skiltį „Maža Lietuva dideliame pasaulyje“ (NŽ-A, Nr. 5). Daugirdas kritikuoja dvi liepos pradžios prezidento Gitano Nausėdos kalbas, kur jis daugiausia dėmesio skyrė Lietuvos legendoms ir mitams, antai Gedimino sapnui apie Geležinį vilką, esą pristatė Lietuvą kaip egzotinę šalį, susitelkusią į nuosavą kiemą ir nedarė jokios „užuominos apie tai, kokią misiją pasaulyje Lietuva, būdama maža šalis, norėtų įgyvendinti nuosekliai ir nepertraukiamai dirbdama“. Nesu skaitęs prezidento kalbų, nežinau, kodėl jis ir jo komanda nutarė per NATO vadovų vakarienę susitelkti į praeitį ir legendas. Gal manė, kad garbingi svečiai mažai ką žino apie Vilnių ir Lietuvos istoriją, tad svarbu pabrėžti, jog lietuviai nuo senovės ryžtingai gynė savo žemę ir draugus, kas iš dalies paaiškintų, kodėl Lietuva taip tvirtai palaiko Ukrainą?
Gyvename dabartyje, bet taip pat ir praeityje, dažnai švenčiame viešas ir privačias sukaktis, susijusias su pergalėmis ar pralaimėjimais, džiaugsmais ar kančiomis. Nėra tautos ar valstybės, abejingos savo praeičiai. Magna Carta, Anglikonų Bažnyčios įsteigimas, garbingoji 1688 m. revoliucija, Trafalgaro mūšis, imperijos susikūrimas, pergalė prieš nacių Vokietiją oro mūšyje už Britaniją per Antrąjį pasaulinį karą – šių įvykių atmintis yra esminis britų nacionalinio paveldo ir piliečių savimonės bruožas. Tik nedaugelis gyventojų apie juos nežino arba mano, kad jie neturėjo reikšmės. Prancūzija švenčia Bastilijos paėmimo dieną, Revoliuciją, Napoleoną ir jo karus, savo pagrindinį vaidmenį puoselėjant Apšvietos epochą ir modernųjį meną. Italai, ispanai, portugalai, olandai ir kitos Vakarų tautos irgi turi savo dominuojančius naratyvus, pabrėžiančius ypatingus pasiekimus ar asmenybes. Net JAV, dirbtinai sukurtos, o ne ilgos praeities vaikas, pabrėžia pirmuosius prezidentus – Tėvus įkūrėjus, itin plačiai švenčia mitinę pirmąją kolonistų ir čiabuvių Padėkos dienos šventę. Istorijos ginčijamos, pridedami nauji akcentai, abejojama tradiciniais didvyriškais pasakojimais, kai kurie herojai netenka savo auros, paaiškėjus jų niekšybėms. Tačiau praeitis dažniau primenama, nei nutylima, dažniau yra įkvėpimo ir pasididžiavimo, o ne nevilties ir gėdos šaltinis.
Lietuvos ir lietuvių santykis su istorija yra ypatingas. Prancūzijos valstybė ir tauta nuo X a. iki šių dienų patyrė daugybę pokyčių, tačiau išlaikė nenuginčijamą tęstinumą. XX a. nepriklausoma Lietuva nėra Jogailos ir Vytauto kunigaikštystės tąsa, tai du visiškai skirtingi dariniai. Nors, anot Eugeno Weberio, XIX a. antroje pusėje valstybė valstiečius pavertė prancūzais, prancūzų kalba visada buvo valstybinė bei literatūrinė kalba ir didelės gyventojų dalies gimtoji kalba. Didingos LDK diduomenė nusigręžė nuo savo kalbos, savo etnosą pavertė beraščiais baudžiauninkais, pasmerktais likti istorijos paraštėje beveik 400 metų. Galima net teigti, kad tautinis atgimimas buvo ne tiek tautos atgaivinimas, kiek naujos giminingos tautos gimimas. Istoriniai pasakojimai, kuriais siekiama skatinti patriotizmą, turi būti įtikinami, veiksmingi, afektyvūs, taigi gebantys paveikti emocijas, neišvengiamai nukrypsta į Viduramžių Lietuvą, plėtrą į Rytus, Žalgirio mūšį, ypač kai siekiama paminėti ir pagerbti etninę lietuvišką, o ne lietuviškąlenkišką praeitį ir paveldą. Ši „šapokinė“ Lietuvos istorijos santrauka radikaliai supaprastina praeitį, bet, spėčiau, kad ji labiau paplitusi negu bet kuri kita, ir, nors ne amžina, dar ilgai gyvuos.
Žmogui atminties praradimas reiškia savęs praradimą, pasiekiantį kulminaciją Alzheimerio ligos tamsumoje. Prisiminimai yra svarbūs tautoms, tarpgeneracinėms bendruomenėms, kurių nariai sąmoningai dalyvauja jų tąsoje, jaučiasi susieti su jų veiksmais, net praeityje. Bent iki šiol sąmoningiems tautos ar valstybės nariams svarbu, kad tai, kas paveldėta iš protėvių (savaime aišku, ne viskas), būtų perduota ateities kartoms, kad jų vaikai ir vaikaičiai brangintų, ką jie ir jų tėvai brangino, kad nebūtų nutraukiama istorinė tąsa ir ją palaikanti tautinė atmintis. Be pamatų praeityje tautai, kaip ir žmogui, sunku nuspręsti, kas darytina dabar ir ateityje.
Per devinto dešimtmečio Historikerstreit konservatyvusis vokiečių istorikas Michaelis Stürmeris tvirtino, kad siekdama suteikti visuomenei prasmės pagrindą, Vakarų Vokietija turi sukurti tvirtą istorinę tapatybę. Pasak Stürmerio, „šalyje be istorijos tas, kuris kuria atmintį, formuoja sąvokas ir interpretuoja praeitį, laimės ateitį“. Ir kad „šalyje be atminties viskas įmanoma“. Stürmeris buvo griežtai kritikuojamas, esą jis siekė integruoti nacių valdymo metus į Vokietijos istoriją ir taip suteikti jiems legitimumą. Jürgenas Habermasas abejojo, ar esama aiškios skirties ir ribos tarp prasmės suteikimo ir pavojingų mitų puoselėjimo. Man dabar rūpi ne tai, o Stürmerio teiginiai apie istorijos vaidmenį, nustatant šalies politiką ir gyvenimą apskritai.
Okupantai, kolonialistai, perversmininkai ir kiti uzurpatoriai elgiasi, lyg jie remtųsi Stürmerio įžvalgomis, pirmenybę teikdami pastangoms pateikti praeities vaizdą, atitinkantį jų ideologinius principus ir politinę praktiką. Jie negaili pastangų, siekdami perorientuoti ar net radikaliai pakeisti viešąją atmintį, kad ji derėtų ir palaikytų jiems palankų pasakojimą, kuriuo siekiama pateisinti ir įteisinti kitokį negu egzistuojantis praeities suvokimą ir vertinimą. Komunistai buvo praeities perrašinėjimo ir klastojimo meistrai: vedami įsitikinimo, kad kuria naują visuomenę ir radikaliai kitonišką ateitį, jie jautėsi nevaržomi praeities ir laisvi naujai interpretuoti istoriją, kad galėtų ją pateikti kaip pranašaujančią ir kuriančią dabartį.
Lietuvos komunistai panašiai siekė perrašyti Lietuvos istoriją, uoliai įgyvendino Maskvos nurodymus, siekė spartinti procesą. Jie aiškino, kad tarpukario Lietuva tarnavusi svetimų šalių ir aukštosios buržuazijos interesams, engė ir išnaudojo gyventojus, parsidavė nacių Vokietijai. Vasario 16-oji buvo ne švenčiama, o niekinama, kai kurie istorikai aiškino, kad tikroji lietuvių tautinė šventė yra ne vasario 16-oji, o 1918 m. gruodžio 16-oji, kai Vincas Mickevičius-Kapsukas paskelbė „tarybų Lietuvos“ sukūrimo manifestą. Dar būdavo priduriama, kad Kapsuko valdžiai pritarė platūs gyventojų sluoksniai. Bet jei žmonės būtų entuziastingai rėmę bolševikinę Lietuvą, tai kodėl didelę Lietuvos dalį užgrobę rusų bolševikai buvo taip greitai išvyti ką tik įsteigtos ir gana silpnos Lietuvos kariuomenės? Kiti istoriniai įvykiai irgi buvo iškreipiami ar nutylimi. 1920 m. liepos 12 d. buvo pasirašyta Maskvos taikos sutartis, kuria Kremlius pripažino Lietuvą de jure. Komunistai ignoravo šią nepatogią datą, kuri priminė, kad Sovietų Rusija sutartimi pripažino Lietuvos suverenitetą ir nepriklausomybę, kurią vėliau palaidojo. Patvirtinta neklystančiojo Lenino, sutartis buvo anapus viešos kritikos, tad išnyko iš akiračio.
Cenzūra nebuvo ad hoc ir proginė, o kaip tik atvirkščiai. Nuosekliai buvo stengiamasi nutylėti lietuviams svarbiausius istorijos momentus, jų pasiekimus, o kartu užtikrinti, kad Rusija ir rusai būtų vaizduojami tik teigiamai, kaip Lietuvai gero siekiantys bičiuliai. Pats Leninas nešlovino Rusijos imperijos ir jos galios. Jis pabrėžė skirtumą tarp engėjų tautų ir engiamų tautų nacionalizmų. Pirmasis buvęs piktybiškas, o antrasis – teisėtas, nors ir laikinas. Imperializmo laikais kolonijinės tautos buvo Vakarų darbininkų klasės atitikmenys ir turėjo teisę būti kitaip traktuojamos, kol bus išgydytos ekonominės ir psichologinės kolonializmo žaizdos, todėl buvo imtasi didelių pastangų įvairiais būdais palaikyti tą daugybę SSRS gyvenančių tautų, leisti joms didžiuotis savo praeitimi. Tačiau ketvirtame dešimtmetyje Stalinas nusprendė, kad rusai yra garbingiausia Sovietų Sąjungos tauta, kad Rusijos plėtra, taigi jos nukariavimai ir kolonializmas buvo pažangūs reiškiniai, rengiantys kelią socializmui. „Buržuazinis nacionalizmas“ buvo apibrėžtas kaip nepakankama pagarba rusams ir griežtai persekiojamas.
Ši istorijos samprata buvo įgyvendinama prestižinėje Lituanistinės bibliotekos serijoje. Išleistos 33 knygos, kurį laiką dvi jau parengtos knygos (Alberto Kojalavičiaus-Vijūko Lietuvos istorija, Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronika) nebuvo spausdinamos. Dusburgiečio kronikai pagaliau išvydus dienos šviesą, pratarmėje jos išleidimas buvo teisinamas tuo, kad ji „teikia medžiagos kovai su socialistinėms šalims priešiška revanšistine ideologija“. Manytum, kad komunistai būtų be priekaištų išspausdinę kryžiuočio kronikininko pasakojimą apie ordino pastangas nusiaubti ir nukariauti Lietuvą, bet, matyt, užkliuvo tai, kad buvo vaizduojama Lietuvos valstybė, galinti priešintis agresoriams ne mažiau veiksmingai negu Aleksandras Nevskis. Antano Baranausko, Jono Basanavičiaus, Vinco Pietario, Motiejaus Valančiaus raštai buvo cenzūruoti. Antai Pietario tome redaktoriai praleido jo pagrindinį kūrinį Algimantas, nors tai buvo pirmasis lietuviškasis romanas. Aiškinta, kad Algimantas iškreipiąs istorinę tikrovę, nes Pietaris vaizdavo nesibaigiančius lietuvių mūšius su Rusijos žemių valdovais, užuot rašęs apie Lietuvos karus su kryžiuočiais. Nors du tomai buvo skirti Baranausko kūrybai, „Kelionė Petaburkan“ nebuvo įtraukta, nes, pasak redaktorių, čia „dominavo mūsų skaitytojams svetima ideologija“. Tiesą sakant, poemoje įsimintinai aistringai denonsuojamas carizmas ir jo pastangos išlaikyti Lietuvą nuskurdusia bei neraštinga: „Anei rašto, anei druko / Mums turėt neduoda. / Tegul, sako, bus Lietuva / Ir tamsi, ir juoda!“
Svarbiausi praeities nagrinėjimo suvaržymai klostėsi gilesniame ir mažiau viešame lygmenyje, užtikrinant, kad istorikai savo tyrimus sutelktų į laikotarpius ir problemas, derėjusias su partijos ideologija ir tikslais, ir neturėtų galimybių plačiau tirti Lietuvos istorijos. Galima matyti, kaip veikė ši tvarka, panagrinėjus istorijos mokslų kandidatų disertacijas 1971–1981 m. Per dešimtmetį buvo parengta 90 disertacijų, iš kurių 7 buvo susijusios su archeologijos ir etnologijos klausimais. Kitas galima suskirstyti į tris pagrindinius laikotarpius: (1) iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1918 m.; (2) tarpukario; (3) okupacijos. Iš 83 disertacijų tik 16, t. y. mažiau nei penktadalis, buvo iš grynai istorinio laikotarpio. 21 disertacija buvo skirta tarpukariui, tačiau tik 2 iš jų nėra apie kurį nors komunistų veiklos aspektą. Absoliuti dauguma disertacijų, iš viso 46, apginta apie sovietmetį. Taigi tik 18 disertacijų skirta Lietuvos praeičiai, nesusijusiai su komunizmu arba valdžios veikla, o 65 (apie 80 %) iš esmės analizavo komunistų partijos istoriją. Daugelis istorikų dalyvavo kolektyviniuose projektuose, kurių temas paprastai nustatydavo partijos numylėtiniai. Panašiais principais buvo rengiamos mokslinės konferencijos. Nuoseklios pastangos suklastoti ar paneigti svarbius mūsų istorijos aspektus liudija jos svarbą. Priešingu atveju komunistai nebūtų sugaišę tiek laiko ir pastangų, kad ją išromytų. Istorija primena, kad mes vis dėlto išgyvenome sunkius išbandymus, lyg prisikėlėme iš numirusiųjų, idant gyventume kaip tauta.
Laikai keičiasi, atsiras naujų kertinių pasakojimų, partizanų kovos veikiausiai pateks į atminties panteoną. Tokio statuso nesulauks savanoriai ir 1919–1920 m. nepriklausomybės kovos, nes jos buvo pernelyg epizodiškos, palaikomos kitų šalių intervencijų ir vainikuotos Vilniaus netekimo. Gediminaičių Lietuva, taigi ir Geležinio vilko pasakojimas, užims garbingą vietą tautos atmintyje. Kompiuterių, išmaniųjų telefonų, automobilių norime kuo naujesnių. Bet tautos, ypač savosios, norime senos, su giliomis šaknimis praeityje. Su pasididžiavimu prisimename, kad pirmą kartą Lietuva – Litva minima Kvedlinburgo analuose 1009 m. Data laikoma reikšminga, net jei Lietuva buvo supainiota su prūsais. Gilios praeities ilgesys nėra šių dienų išmonė. Protėvių kultas būdingas daugeliui civilizacijų. XV–XVI a. daugelio šalių, ne vien Lietuvos bajorai vaizdavosi kilę iš romėnų, Trojos ir Enėjaus. Noras turėti garbingus protėvius nėra praeinanti mada, nors tai nereiškia, kad tas gelmės ilgesys ateityje neišnyks.
Šlovingos praeities minėjimas labiausiai tinka švenčiant nacionalines šventes, o ne tarptautiniuose politikų sambūriuose, nors galima pateisinti, jei tai būtų vienkartinis atvejis. Daugirdas priekaištauja Nausėdai, kad susitelkiama į nuosavą kiemą, nė neužsimena apie ateities Lietuvą, apie tai, „kokią misiją pasaulyje Lietuva, būdama maža šalis, norėtų įgyvendinti nuosekliai ir nepertraukiamai dirbdama“. Turiu pripažinti, kad kitų lyderių kalbos irgi neįkvėpė. Prezidentas Joe Bidenas pakartojo nuvalkiotus trafaretus apie dabartinės tarptautinės tvarkos privalumus, apie poreikį kurti ateities pasaulį, kuriame bus „daugiau taikos ir gerovės, laisvės ir orumo, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių“, kovoti su klimato kaita. Daugirdas pripažįsta, kad Bideno kalba buvo perkrauta „įprastomis klišėmis“, bet vis dėlto ji metė mums iššūkį neužmiršti, „kad kiekvienas esame atsakingi ne vien už tai, kad Lietuva išliktų, bet ir už tai, koks bus pasaulis, ir tai suformuoti kaip tam tikrą savo ilgalaikę misiją“. Daugirdas kelis kartus pabrėžė, kad Lietuva kaip maža šalis turi ilgalaikę misiją pasaulyje, paminėjo ir Alvydo Jokubaičio pastabas, kad Lietuva turi išmokti elgtis kitaip nei didžiosios valstybės: „išmokti pakelti dvylika kartų už save sunkesnį akmenį“, atrasti dalyką, „grynai mūsų sugalvotą ir padarytą, o ne nukopijuotą nuo kitos valstybės“.
Kalbos apie ypatingą, ilgalaikę misiją, būdus ir priemones, kaip pabrėžti Lietuvos išskirtinumą, nėra naujos. Prieš šimtą metų Stasys Šalkauskis daug rašė, kad kiekviena tauta turi savo pašaukimą, kuriuo privalo domėtis. Lietuva ir lietuvių tauta esą turi ypatingus pašaukimus, kurių bene svarbiausias ar bent sulaukęs daugiausia dėmesio – „sudaryti pilnutinę rytiškos ir vakariškos kultūros sintezę tautinės mūsų civilizacijos lytyse“. Tarp kitų pašaukimų Šalkauskis mini lietuvių tautos kėlimą į nacijos rangą, politinį Lietuvos valstybės pašaukimą tarnauti tarptautinės pusiausvyros reikalui, lietuvių šviesuomenės pareigą susidomėti tautos pašaukimu ir iš to padaryti išvadas savo kultūrinėms nuostatoms. Pašaukimai, arba bent kai kurie jų, nėra laisvai pasirenkami, bet yra objektyvūs, nepriklausomi nuo veikėjų subjektyvių nuostatų. Pasak Šalkauskio, „tradicinė šviesuomenė pasirodė neištikima tautiniam savo pašaukimui“, nepajėgdama sukurti aukštesnės tautinės kultūros. Labai abejoju, kad tų laikų bajorai manė turintys tokį pašaukimą, ar kad jiems apskritai rūpėjo lengvai atsižadėta etninė-tautinė lietuvių kultūra.
Šalkauskis buvo neotomistas. Jo darbuose jaučiamas stiprus teleologinis elementas, neapsieinama be Aristotelio galutinių priežasčių aidų. Kas galioja ąžuolo gilei, galioja ir tautoms, kurios irgi turi išsivystančius ar turinčius išsivystyti polinkius. Pastebima romantizmo paveikta tautos kaip organizmo samprata, kurią dar labiau pabrėžė jo mokinys Antanas Maceina rašydamas, kad tauta randa „savo atbaigtą ir galutinę prasmę“ visuotinume, bendradarbiaudama taikiame, kūrybingame žmonijos vystymesi. Ir šiandien yra likę keletas neotomistų, bet ši pasaulėžiūra jau nustumta į šoną. Kai Šalkauskis rašė, Maxo Weberio įvardytas pasaulio atkerėjimas (die Entzauberung der Welt) nebuvo toli pažengęs, ką ir kalbėti apie įsiviešpatavimą. Dabar apskritai nebekalbama apie tautų ar valstybių pašaukimus, tik retas, kaip Daugirdas, prabyla apie mažų tautų ilgalaikes misijas, ir jos lieka nekonkretizuotos. Kokios galėtų būti tos misijos? Kaip 2,5 mln. tauta ar 2,7 mln. valstybė, kurios piliečiai sudaro apie 0,0003 dalį aštuonių milijardų pasaulio gyventojų, gali net „nuosekliai ir nepertraukiamai dirbdama“ įgyvendinti tą neįvardytą misiją? Koks galėtų būti tas dalykas, „grynai mūsų sugalvotas ir padarytas, o ne nukopijuotas nuo kitos valstybės?“ Nė neįsivaizduoju. Kalbos apie misiją yra lyg sugrįžimas į Šalkauskio laikus, kai teleologija grindžiama pasaulio samprata dar buvo gyva, ypač tarp tikinčiųjų. Dabartinėmis sąlygomis tai tik savitas maginis mąstymas, ženklinantis ne tiek mažos šalies, kiek kai kurių jos inteligentų kompleksą.
Nemanau, kad Lietuva turi kokią nors ilgalaikę misiją, kaip galvoja Daugirdas. Kaip sakytų Andy Warholas, Lietuva gali turėti savo 15 šlovės minučių, kokias ji turėjo Sąjūdžio laikais, nors ji tos šlovės nesiekė. Neatmestina galimybė, kad Lietuva vėl gebės į save atkreipti pasaulio dėmesį, bet tai nebus sąmoningų pastangų vaisius, o ir dėmesys bus trumpalaikis.
Bene kiekviena valstybė ir tauta turi keletą siektinų tikslų, kuriems nesuteikčiau grandioziško misijos statuso. Manau, kad svarbiausias lietuvių tikslas yra paprastas, natūralus, bet gal ne taip lengvai įgyvendinamas, būtent išlikti lietuviais, taigi rūpintis lietuvių kalbos ir kultūros tęstinumu ir santykiniu klestėjimu, siekiant, kad dabartinė šviesuomenė nejučiomis nenutoltų nuo savo kultūros šaknų, kad po kelių šimtų metų tebebūtų lietuviškai kalbanti tauta ir ją priglaudžianti valstybė. Anglų kalba yra ir palaima, ir galimas prakeiksmas. Ji plačiai atveria vartus į pasaulio kultūros lobynus, tad galime džiaugtis, kad Lietuvos jaunimas neprasčiau kalba angliškai negu Šiaurės šalių moksleiviai. Bet ne mažiau svarbu neleisti jai tiek įsiviešpatauti aukštosiose mokyklose, versle ir politikoje, kad ji užgožtų lietuvių kalbą, paverstų ją virtuvės žargonu, kaip įvyko prieš pusę tūkstantmečio, kai ji buvo išstumta iš viešojo gyvenimo. Kiek dalykų bakalaurams bus dėstoma lietuvių kalba po dešimties ar trisdešimties metų, iš dalies parodys, koks likimas jos laukia.
Nemažiau svarbu būti atviriems pasauliui, neužsisklęsti savyje, nepasiduoti ksenofobiškoms nuotaikoms, apie kurias perspėjo Šalkauskis. Susidaro įspūdis, kad vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė siekia Lietuvą paversti baltaodžių krikščionių palikuonių sala, į Lietuvą neįleidžiant iš Europos nekilusių migrantų ar pabėgėlių. Stengiamasi apsitverti, statant tvoras pelkėse, koncertinos vielos uždanga, kurios paskirtis apsaugoti mus nuo nelegalių migrantų, panašiai kaip Romos imperija savo pasieniuose statė įvairių rūšių ir ilgio limus, kad užkirstų kelią barbarų veržimuisi. Sunku suprasti, kaip šalis, ad nauseum skelbianti, kad vykdo vertybių politiką, tiek laiko ir lėšų skiria ne vaikų mokslui ar kovai su socialine atskirtimi, o bergždžiai bėglių medžioklei pelkėse. Vyriausybės pritarimas ministrės obsesijai paneigia Andriaus Kubiliaus tvirtinimą, kad konservatoriai yra sveiko proto partija. Elgiamasi, lyg kelių šimtų arabų, ką ir kalbėti apie kelių tūkstančių afrikiečių, įsileidimas kažkaip sugriautų valstybės pamatus, paverstų Lietuvą svetima šalimi, nors per pastaruosius dvejus metus priėmėme per šimtą tūkstančių ukrainiečių ir baltarusių be didesnių pasekmių, išskyrus kad dažnai negali lietuviškai susišnekėti su taksistais ir maisto parduotuvių darbuotojomis. Mes save žeminame, nesipriešindami tokių nuostatų plėtrai. Bet tai ne mažos šalies misija, o sveiko proto maksima.
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
