Kęstutis Girnius. Dėmesys translyčiams

Per pastarąsias dvi savaitės du įvykiai Jungtinėje Karalystėje sutelkė dėmesį į translyčių klausimą. Buvusi Karališkojo pediatrijos koledžo prezidentė dr. Hillary Cass paskelbė savo galutinę ataskaitą dėl transidentifikuojančių vaikų gydymo. Ji rekomenduoja atsisakyti medicininės intervencijos, paaugliams išrašant lytinio brendimo blokatorius ir skirtingų lyčių hormonus, ir pereiti prie gydymo modelio, kuris teikia pirmenybę terapijai ir siekia nustatyti, ar yra kitų psichikos sveikatos problemų. Savo ataskaitoje H. Cass teigia, kad labai trūksta įrodymų apie ilgalaikį lytinio brendimo blokatorių ir kitų skirtingų lyčių hormonų poveikį vaikams.

Nors iš pradžių šie vaistai buvo skirti tam, kad vaikai turėtų laiko pagalvoti apie perėjimą prie kitos lyties, patirtis rodo, kad tokio poveikio nėra, „didžioji dauguma“ vaikų nuo lytinio brendimo blokatorių pereina prie skirtingų lyčių hormonų. Tyrimai apie šį gydymo metodą buvo itin paviršutiniški, remtasi vienu 2011 m. atliktu olandų tyrimu, gydomieji nebuvo deramai stebimi. Nerasta įrodymų, jog lytinio brendimo blokatoriai pagerino vaikų kūno dismorfiją ar kūno įvaizdį. H. Cass ataskaitos išvados nestebina, nes 2022 m. paskelbti pirminiai duomenys piršo panašias išvadas.

Net liberaliose demokratijose nepilnamečių teisės yra ribojamos. Jiems neleidžiama pirkti rūkalų ir alkoholio, balsuoti rinkimuose, nesuteikiamos teisės vairuoti automobilio, tuoktis, jie privalo lankyti mokyklą ir t. t. Bet jiems leidžiama keisti savo lytinę tapatybę ir taikyti gydymą, kuris gali iš esmės pakeisti jų fizinę tapatybę ir savybes, paverčiant mergaites translyčiais vyrais, o berniukus – translytėmis moterimis, taip, kad proceso nebūtų galima pakeisti. Sprendimas pereiti į kitą lytį gali būti pats svarbiausias žmogaus gyvenime, ir jis patikimas nesubrendusiam protui, kuris dažnai patiria psichinę apkrovą. H. Cass ataskaita parodo, kuo rizikuojama, nors ji nesiūlo drausti visų medicininių intervencijų, o tik rimtai pagalvoti, ar jos reikalingos ir naudingos.

Paskelbus H. Cass ataskaitą, atsirado raginimų įstatymais užkirsti kelią brendimą stabdančių vaistų ir skirtingų lyčių hormonų skyrimui vaikams. Draudimas esą turėtų būti taikomas visiems jaunesniems nei 18 metų jaunuoliams. Šešiolika metų yra per jaunas amžius duoti vaistų, kurie gali sutrikdyti jaunuolių vystymąsi ir visam laikui pažeisti jų organizmą.

Naujai priimtas Škotijos įstatymas kriminalizuoja neapykantos kurstymą dėl rasės, religijos, transseksualumo, seksualinės orientacijos, amžiaus ar negalios, nusikaltusieji gali būti įkalinimi. Įstatymo šalininkai nuogąstauja, kad įstatymas kelia grėsmę žodžio laisvei ir yra žingsnis link cenzūros įtvirtinimo. Prokurorams tereikia įrodyti, kad kalba „galėjo“ skatinti neapykantą, o ne kad ji buvo aiškiai skirta neapykantai skatinti. Nors įstatyme pabrėžiama „teisės į saviraiškos laisvę svarba“, jį galima interpretuoti, lyg jis leistų patraukti baudžiamojon atsakomybėn už komiko monologą arba viešą Biblijos ištraukų apie seksualinę moralę skaitymą. Įstatymas sulaukė ypatingo dėmesio dar ir dėl to, kad Škotijoje gyvenanti Hario Poterio knygų autorė J. K. Rowling, socialiniuose tinkluose neigiamai apibūdinusi translytes moteris, rašė, kad „žodžio ir įsitikinimų laisvei atėjo galas, <…> jei tikslus biologinės lyties apibūdinimas laikomas nusikaltimu“, ir drąsino Škotijos policiją ją areštuoti, „jei tai, ką čia parašiau, bus laikoma nusikaltimu“.

Škotijos lyderis Humza Yousafas pažymėjo, kad J. K. Rowling tviterio žinutės gali būti įžeidžiančios, trikdančios ir žeidžiančios translyčius žmones, bet tai dar nereiškia, kad jos pasiekia nusikalstamumo ribą ir siekia kurstyti neapykantą. Bet akivaizdu, kad įstatymas yra perdėm miglotas ir dviprasmiškas. Juk Škotijos Nukentėjusiųjų ir bendruomenės saugumo ministrė Siobhian Brown laikraščiui „The Daily Telegraph“ sakė, kad, pavyzdžiui, transseksualios moters vadinimas „jis“, o ne jos lytinę tapatybę atitinkančiais įvardžiais, gali būti laikomas nusikalstama veika. Tai daugiau negu absurdiška, bet taip įstatymą supranta ministrė, o ne žmogus iš gatvės.

Škotijos įstatymą galima laikyti žodžio laisvei abejingų kairiųjų moralistų pergale, tai rodo jų gebėjimą arba bent norą įstatymiškai įtvirtinti savo nuostatas ir potencialiai bausti neatsargiai kalbančiuosius. J. K. Rowling nenukentės, bet koks nors kaimo bernas gali būti baudžiamas, vien siekiant įrodyti, kad įstatymas galioja ir bus taikomas. Tas kaimo bernas nebus doros ir išminties įkūnijimas, nors jis gal nėra apsėstas gilios neapykantos translyčiams ir juodaodžiams ar garsiai kalbantis fanatikas, mėgstantis išsakyti savo bjaurias pažiūras vietos bare. Nemalonus vyrukas, bet nereikėtų jo areštuoti, nebent jis bandytų konkrečiais veiksmais išlieti savo neapykantą. Tokiu atveju reikėtų jį bausti už jo neverbalinius veiksmus.

Antra vertus, nesijaučiu įpareigotas vartoti translyčio mėgstamų įvardžių „ji“ arba „jie“, o ne „jis“. Translytis taip pat neturi teisės reikalauti, kad tenkinčiau jo norą ir į jį kreipčiausi „daktare“, o ne „pone“. Galbūt būtų nemandagu to nedaryti, bet tai mano pasirinkimas. Kaip prieš kelerius metus pastebėjo vienas savaitraščio „Economist“ komentatorius, translyčių aktyvistų aiškinimas, kad lyties saviidentifikacija liečia tik translyčius asmenis, yra netiesa. Tai ne tik pagarba žmonių teisei rengtis, elgtis ar išreikšti savo tapatybę taip, kaip jie nori. Siekiama, kad kiti jiems suteiktų visos tos lyties, kurią, jų manymu, atitinka jų lytinė tapatybė, teises. Bet tai ginčytinas politinis ir socialinis reikalavimas. Žmonės gali tikėti Dievą ir šventuosius tekstus, rengtis ir garbinti, kaip jie nori, ir būti įstatymo saugomi nuo diskriminacijos, bet jie negali reikalauti, kad mes visi kiti laikytumėmės šių įsitikinimų, arba paversti savo šventųjų tekstų įstatymais, kuriems privalome paklusti. Tas pats galioja translyčių dogmoms – mes neturime jų išpažinti.

Padėtis JAV visiškai kita. Profesinės gydytojų organizacijos stipriai palaiko tai, ką jie vadina lytį patvirtinančiomis operacijomis. Jos esą saugios, veiksmingos, naudingos ir mediciniškai būtinos. Beveik 90 proc. jų padeda pacientams, tad valstybinės ir privačios sveikatos draudimo bendrovės turėtų užmokėti už lyties disforijos gydymą.

Nacionaliniai debatai dėl translyčių asmenų teisių tampa vis prieštaringesni. Šiais prezidento rinkimų metais Joe Bidenas per Translyčių asmenų matomumo dieną, kuri šįmet buvo per Velykas, itin entuziastingai pagerbė „nepaprastą translyčių amerikiečių drąsą ir indėlį“ į šalies gyvenimą, pasmerkdamas ekstremistus, kurie esą siūlo šimtus neapykantos kupinų įstatymų, nukreiptų prieš transseksualius vaikus ir jų šeimas. Bet neaišku, koks buvo tas indėlis ir kaip buvo reiškiama ta drąsa, kai translyčiai viešai nesireiškdavo, juolab, kad nepaisant jiems šiais laikais skiriamo ypatingo dėmesio, pagal vienos studijos duomenis, lyties disforiją išgyvena nuo 0,005 proc, iki 0,014 proc. tų, kuriems gimimo metu buvo priskirta vyriška lytis (5–14 iš 100 tūkst.), ir nuo 0,002 proc. iki 0,003 proc. žmonių, kuriems gimimo metu buvo priskirta moteriška lytis (2–3 iš 100 tūkst.). Šiek tiek stebina, kad tiek daug dėmesio skiriama tokiai mažai gyventojų daliai. Savo ruožtu Respublikonų partijos įstatymų leidėjai valstijų ir federaliniu lygmeniu ragina priimti įvairius griežtus įstatymus, tarp jų lytį patvirtinančios priežiūros apribojimus nepilnamečiams ir draudimą translytėms moterims rungtyniauti sporto komandose, kurios atitinka jų lytinę tapatybę.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.