Kęstutis Girnius. Gaza ir Ukraina 2024 m. išvakarėse

Du karai – Rusijos invazija į Ukrainą ir Izraelio kampanija prieš „Hamas“ Gazoje – yra tie du geopolitiniai įvykiai, kurie 2023 m. sulaukė daugiausia dėmesio Vakarų pasaulyje. Metų pradžioje vyravo santykinis optimizmas, paremtas tikėjimu, kad po Rusijos pajėgų išvijimo iš Charkovo srities, modernia Vakarų technika apginkluotos Ukrainos kariuomenės kontrpuolimas leis atkovoti didelę dalį okupuotos teritorijos.

Buvęs JAV kariuomenės Europoje vadas Benas Hodgesas reiškė įsitikinimą, jog Ukraina gali išlaisvinti Krymą iki rugpjūčio pabaigos. Kontrpuolimas žlugo, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas Valerijus Zalužnas pažymėjo, jog karas atsidūrė aklavietėje ir artimiausiu metu nebus jokio reikšmingo proveržio. Tad rimtai galvojama įtikinti Kijevą 2024 m. skirti pirmenybę gynybai, telkti jėgas, kad būtų galima atlaikyti Rusijos spaudimą, o 2025 m. pradėti naujus puolimus, kurie galiausiai priverstų Putiną pritarti priimtinam kompromisui.

Vis dažniau kalbama apie galimas derybas, nors ne Kijeve. Nuogąstaujama, kad nesiliaujantis karas išsekins Ukrainą, neleis deramai pertvarkyti ūkį, ryžtingai imtis žingsnių, atveriančių duris į narystę Europos Sąjungoje (ES). Visos teritorijos atkovojimas nebūtinai svarbiausias tikslas.

Primenama, kad Suomija susitaikė su tuo, kad daug teritorijos neteko Sovietų Sąjungai. Bet ji sukūrė klestinčią demokratiją ir gyvybingą rinkos ekonomiką. Antra vertus, Suomija žinojo, kad ji negalės iš SSRS atkvoti prarastų žemių, o daugelis Ukrainoje ir kai kurie Vakaruose tiki, kad galima priversti Rusiją pasitraukti iš visų po 2014 m. okupuotų žemių.

Nors nemalonu apie tai galvoti, ilgainiui reikės paskaičiuoti, kokia kaina, kiek kareivių gyvybių ir sugriautų miestų galima mokėti už tam tikrų tikslų įgyvendinimą, pvz., Luhansko srities ar Krymo atkovojimą. Svariausią žodį turi tarti Ukraina, nes žūsta jos kareiviai, ne Lietuvos, Lenkijos ar JAV. Bet Ukraina turi sąžiningai išklausyti pagrindinių sąjungininkų patarimų, nes be jų paramos Ukraina neatlaikytų Rusijos puolimų.

Reikia dar klausti, kokios būtų geopolitinės pasekmės, jei nepavyktų apginti Ukrainos teritorinio vientisumo. Kai kurie analitikai tvirtina, kad toks rezultatas būtų rimtas smūgis kolektyvinių Vakarų prestižui ir autoritetui, dar labiau sumenkindamas jų įtaką vadinamuosiuose globaliuose Pietuose ir skatindamas oponentus, tokius kaip Kinija ir Iranas, vykdyti avantiūristiškesnę politiką. Esą tai gal net būtų paskata Rusijai pulti kurį nors kaimyną.

Būtų šalių, kurios piktdžiugiškai gardžiuotųsi JAV ar NATO nesėkme. Bet JAV jau ne kartą nepasiekė pergalės kovose, kuriose tiesiogiai dalyvavo, o ne tik tiekė ginklus ir pinigą. Vakarų įtakos priežastys yra įvairios ir jų negalima susiaurinti iki karinės galios.

JAV gali panaudoti savo ekonominius ir finansinius svertus, „minkštąją galią“ ir kitas priemones, kad paveiktų daugelio šalių politiką. O kiek nemėgstami Vakarai, tiek dar mažiau palankumo dažnai sulaukia Kinija ir Rusija.

Stebinančiai gaji baimė, kad nenugalėta Rusija ilgainiui puls Vakarus. Nesuprantu kodėl, juk 2022 m. Ukraina pati atrėmė Rusijos puolimą. Nuo invazijos pradžios NATO šalys masiškai didina karines išlaidas, Suomija ir Švedija integruojamos į NATO gynybos planus. Rusų generolai puikiai supranta savo pažeidžiamumą, ką parodė šiomis dienomis numušti trys Rusijos bombonešiai bei sunaikintas Rusijos desantinis laivas rytinėje Krymo dalyje.

Netikėtas Hamaso įsiveržimas į Izraelį, 1200 žmonių nužudymas ir 240 pagrobimas sukrėtė Vakarų šalis, kurios vieningai parėmė Izraelio teisę gintis ir siekį sunaikinti Hamasą. Daugelis kitų šalių, net ir arabų, panašiai pasmerkė Hamaso nusikaltimus. Bet dėl nepaliaujamo ir precedento neturinčio žiauraus Izraelio puolimo Gazos ruože daugelis šalių ėmė keisti savo požiūrį į konfliktą, o užuojautą pakeitė pyktis ir siaubas. XXI amžiuje žuvusių palestiniečių civilių aukų skaičius yra didžiausias per tokį trumpą laiką. Žuvo daugiau negu 20 000 žmonių, iš kurių apie 70 proc. moterys ir vaikai. Dalis žuvusiųjų, gal net penki tūkstančiai, buvo Hamas kovotojai, bet iš griuvėsių dar neiškasta nemažai aukų.

Gazos sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, per karą buvo sužeista daugiau kaip 53 320 žmonių. Žuvo daugiau kaip 7 700 palestiniečių vaikų, o Ukrainoje per beveik dvejus karo metus žuvo kiek daugiau nei 500 vaikų. JT organizacijos duomenimis, žuvo daugiau jos darbuotojų nei per visus organizacijos istorijoje vykusius konfliktus kartu sudėjus.

Fizinis Gazos sunaikinimas yra toks pat beprecedentis kaip ir žmonių aukos. Lapkritį apie 45 proc. visų Gazos Ruožo būstų jau sunaikinta arba smarkiai apgadinta. Sirijoje prireikė ketverių metų konflikto sunaikinti panašią dalį to, ką Izraelis sunaikino per kelias savaites. Apie 90 proc. Gazos gyventojų buvo priversti palikti savo namus. Izraeliui nutraukus maisto, vandens, kuro ir elektros tiekimą, plintant ligoms, neaišku, kaip jie išgyvens žiemą.

Izraelis tvirtina, kad žūtys ir griuvėsiai yra netyčinė šalutinė žala, o atsakomybė tenka Hamasui, kuris naudoja gyventojus kaip gyvuosius skydus. Šis teiginys yra absurdiškas. Jei Izraeliui iš tikrųjų rūpėtų civilių gyventojų likimas, jis būtų pakeitęs ir sušvelninęs savo taktiką po to, kai buvo nužudyta apie 5 000 žmonių. Vietoj to jis suintensyvino atakas. Jis taip pat nesiliovė naudoti 2 000 svarų bombų, kurios gali sulyginti su žeme 14 aukštų pastatus arba padaryti žalos kelių futbolo aikščių plote.

JAV ir jų sąjungininkės teisingai ir nedviprasmiškai pasmerkė nepagrįstą ir žiaurų išpuolį prieš Ukrainą, tačiau Gazos ruožo naikinimo atžvilgiu laikėsi kur kas dviprasmiškesnės pozicijos. JAV vetavo JT rezoliuciją, kurią palaikė didžioji dauguma Saugumo Tarybos narių, reikalaujančią nedelsiant nutraukti ugnį Gazos ruože, o panaši rezoliucija Generalinėje Asamblėjoje buvo priimta didele balsų dauguma – 153 balsai už, 10 prieš ir 23 susilaikius.

Nors Joe Bidenas neseniai Izraelio bombardavimus pavadino beatodairiškais, JAV Izraeliui davė daugiau kaip 5 000 dviejų tūkstančių svarų svorio bombų, kurios, naudojamos miesto teritorijoje, iš esmės yra beatodairiškos. O gruodžio 29 d. JAV antrą kartą apėjo Kongreso peržiūros procesą, kurio paprastai reikalaujama parduodant ginklus užsienio valstybėms, kad galėtų daugiau ginklų perduoti Izraeliui.

Kolektyviniai Vakarų dvigubi standartai, jų noras pateisinti ar atleisti Izraelio veiksmus, smerkiant mažiau destruktyvius Rusijos veiksmus, nebus greitai pamiršti. Po Gazos daugelis globaliųjų pietų šalių į karą Ukrainoje žiūrės kaip į mažo intensyvumo konfliktą, kuris nublanksta prieš Gazos baisumus, o Vakarų kalbos apie normomis pagrįstą tarptautinę tvarką sukels šypseną.

Izraelio veiksmai kenkia Vakarams. Žala būtų dar didesnė, jei dabartinis konfliktas peraugtų į platesnio masto karą su „Hezbollah“, dar įveltų Jemeno hučius. JAV negalėtų būti neutrali, kas būtų naudinga Kinijai, kuri galėtų prisistatyti kaip neutrali stebėtoja, reikalui esant pasiryžusi būti taikdarys.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.