Kęstutis Girnius. Ir Pavilionis turi teisę į savo nuomonę

Liepos pradžioje Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) atmetė parlamentaro Ž. Pavilionio prašymą panaikinti Seimo Etikos ir procedūrų komisijos išvadą, kad jis paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją ir pažeidė Politikų elgesio kodeksą. Pavilionis plenariniame posėdyje teigė, kad Rusijos KGB nuosekliai palaikė neopagonius ir bendriją „Romuvą.

VAAT nurodė, kad iš Valstybės saugumo departamento nebuvo gauta jokių oficialių duomenų, patvirtinančių bendrijos „Romuva“ sąsajas su Kremliumi, ir kad „senovės baltų tikėjimas, skirtingai nei teigė pareiškėjas, nebuvo puoselėjamas ir stiprinamas“.

Pavilionis ketina apskųsti sprendimą. Teismas esą nepagrįstai suvaržė jo kaip tautos atstovo teisę ir pareigą ginti Lietuvos valstybės interesus, „nes uždraudė net Seimo posėdžio metu kalbėti apie procesus, kurie, Seimo nario nuomone, gali būti naudingi Rusijai“. Nevalia leisti Europos Sąjungos valstybėje įsitvirtinti tokiam precedentui.

Padėtis gana keista. Mano nuomone, Seimo Etikos ir procedūrų komisija neturėtų vertinti Seimo narių pasisakymų, Seimo nariai neturėtų perkelti savo ginčus į teismus, bet jie nuolat kreipiasi įvairiais klausimais į Konstitucinį teismą, o Konstitucinis ir kiti teismai turėtų atsisakyti nagrinėti su Seimo vidaus tvarka susietų bylų, kad neiškreiptų valdžių padalijimo principo. Idealiomis sąlygomis Pavilionis būtų Seime išreiškęs savo nuomonę, ir tuo viskas būtų baigta. Bet reikalai pasuko kitu keliu.

Nepritariu kai kuriems Pavilionio netiksliems teiginiams, bet Seimo narys teisingai pabrėžia, kad prieš jį nukreiptas teismo sprendimas riboja jo kaip deputato laisvę reikšti savo nuomonę.

VAAT sprendimas rodo, kad teismas nesupranta, jog Seimas yra politinio žodžio šventovių šventovė, forumas, kurio negalima varžyti. Deputatai turi turėti teisę galvoti, kaip nori, ir sakyti, ką galvoja, be baimės, kad nukentės dėl savo žodžių, net kai tie žodžiai yra klaidingi ir neatitinka tikrovės.

Kiekvienu mėginimu apriboti šią teisę griaunami demokratijos pamatai. Kai nutildomas Seimo narys, nutildomi jį išrinkę žmonės, taigi tauta. Pavojus didžiausias, kai vykdomoji valdžia mėgina nutildyti Seimo narius ar kitus reiškiančius savo nuomone, nes ji disponuoja milžiniškais valstybės resursais.

Šiuo atveju į draudėjo vaidmenį įsijautė paties Seimo Etikos ir procedūrų komisija, kurios galios ribotos. Komisija gali tik pabarti, pamokyti, pakritikuoti. Bet atima žadą, kad Seimo padalinys formaliai kritikuoja Seimo narį už jo žodžius, taigi ir įsitikinimus.

Seimo nariai gali, net turi vienas kitą kritikuoti. Neturėčiau jokių priekaištų deputatams, kurie aiškintų, jog Pavilionio pastabos apie KGB taktiką palaikyti neopagonius neatitinka tikrovės, nes nebūta tokio palaikymo. Teisėtą pasipiktinimą gali sukelti Pavilionio aiškinimas, kad Seimo nariai, siekią suteikti valstybės pripažinimą religinei bendruomenei „Romuva“, sąmoningai ar nesąmoningai „tiesiog vykdo Kremliaus instrukciją“ .Galima tyčiotis iš sąmokslų teorijų ir polinkio visur matyti paslėptą Kremliaus ranką. Visa tai yra normali Seimo darbo ir debatų dalis.

Idealiame pasaulyje politikai atsargiai pasvertų kiekvieną žodį, prabiltų tik įsitikinę, kad jie sako tiesą, gali įrodyti bei apginti visus savo teiginius. Bet mes puikiai žinome, kad politikai nepriklauso tai genčiai, kuriai tiesos sakymas yra aukščiausia prievolė, kurie skuba atsiprašyti, jei koks nors jų teiginys prasilenkia su tiesa.

Dažnai neaišku, kas tiesa ir kas ją žino, kieno vertinimai labiau pagrįsti? Ar Kubiliaus ūkio politika išgelbėjo Lietuvos ūkį, ar jam pakenkė? Ar valstiečių „buldozerinė“ politika pažeidžia demokratijos principus, ar jie visiškai teisėtai naudojasi rinkėjų suteiktu mandatu?

Ne kartą dauguma negebėjo įveikti savo išankstinių nuostatų ir nuoširdžiai tikėjo įvairiomis nesąmonėmis. Reikia tik prisiminti sovietmetį. Ne kartą paaiškėja, jog tai, kas atrodo iš piršto laužtu prasimanymu, yra gryna tiesa.

Leistina riboti žodžio laisvę tik tada, kai žmogus sąmoningai ir piktavališkai sako tai, ką jis laiko netiesa. Neabejoju, kad Pavilionis tikrai mano, kad sovietai palaikė neopagonius, ir kad tie, kurie nori juos įteisinti, tarnauja Kremliaus interesams. Jis nuoširdžiai reiškia savo nuomonę, turi teisę ją viešinti, juolab, kad jis tą nuomonę reiškė kaip Seimo narys plenarinėje sesijoje.

Gerai, kad Pavilionis neketina nusileisti, bet apskųs nesuprantamą ir nepateisinamą VAAT sprendimą. Tuo jis gina labai svarbų principą, kad nei teismai, nei etikos ir kitos komisijos neturi teisės teisiškai vertinti Seimo narių žodžius ir įsitikinimus.

Apmaudu, kad Seimo Etikos ir procedūrų komisija užsiima netiesiogine cenzūra, sau priskiria teisę nustatyti, ką Seimo nariai gali ir ko negali sakyti. Užuot siekusi vertinti Seimo narių nuostatas, ji galėtų užsiimti rimtesniais reikalais, pvz.,peržiūrėti Seimo narių turto deklaracijas, reikalauti, kad jos atitiktų tikrovę.

Nenoriu teigti, kad politikai gali elgtis neatsakingai, sakyti, ką jie nori, viešinti nepagrįstas nuomones. Jie yra atsakin¬gi už savo žodžius ir turėtų nukentėti, jei jie nuosekliai nusišneka, be pagrindo purvais drabsto savo oponentus, skleidžia kritikos neatlaikančių teorijų. Bet juos sudrausminti turi ne teismai, o rinkėjai, nuspręsdami už juos nebalsuoti.

Nesu optimistas, bet viliuosi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pritars Pavilionio skundui, panaikins VAAT sprendimą. Taip pat viliuosi, kad Seimo etikos ir procedūros komisijos nariai atsipeikės, supras, ką jie padarė, ateityje gerbs savo kolegų žodžių ir įsitikinimų laisvę.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako