Kęstutis Girnius. Juodos Vyriausybės dienos

Vyriausybė yra pasimetusi, blaškosi, praranda gebėjimą veiksmingai spręsti šalies problemas. Ministrų tarybos pertvarkymas būtinas, bet premjerė I. Šimonytė, kuri paprastai greitai ir aštriai reaguoja į kritiką, sėdi sudėjusi rankas, nesiima žingsnių padėčiai pagerinti.

Iš Vyriausybės ir valdančiosios daugumos rankų pradeda išslysti Seimo kontrolė. Vien sausio mėnesį Seimas atmetė tris svarbius įstatymo projektus – dėl privalomų skiepų medicinos darbuotojams, dėl alkoholio prekybos atlaisvinimo ir dėl automobilio taršos mokesčio įvedimo.

Akivaizdu, kad valdančiosios koalicijos vadovybė nejaučia Seimo, net savo narių, pulso, priešingu atveju ji atidėtų, jei ne atšauktų balsavimą dėl paramos neturinčių įstatymų. Įstatymai dėl alkoholio ir taršos mokesčio buvo atmesti, nors juos siūlė ir tvirtai palaikė Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija. Šios partijos stoiškai ir be didesnių priekaištų priėmė šias nesėkmes, nors tai darė sukandę dantis. O premjerė bent viešai nesiėmė pastangų atkurti partinę/koalicinę drausmę.

Laisvės partija turi tvirtą pagrindą priekaištauti konservatoriams, kurie akivaizdžiai nepalaiko jos pastangų pašalinti kai kuriuos egzistuojančius draudimus. Dar nepriimtas Partnerystės įstatymas, nors visada buvo aišku, kad bus sunku įveikti pasipriešinimą. Seimas lapkritį nepritarė vienam iš Laisvės frakcijos prioritetinių klausimų – mažo kiekio narkotinių medžiagų dekriminalizavimo.

Net aštuoni konservatoriai nedalyvavo balsavime, susilaikė ar balsavo prieš. Kaip jau minėta, nepasisekė sumažinti alkoholio draudimų. Laisvės partija, kuri atvirai remia verslą ir nuosekliai stengiasi sukurti jai kuo geresnes sąlygas, negali būti patenkinta Lietuvos Taivano politika, ypač jei su ja nebuvo sutarta prieš priimant sprendimą dėl atstovybės pavadinimo.

Liberalai irgi turi pagrindo skųstis konservatorių abejingumu. Susidaro įspūdis, kad konservatoriams ne itin rūpi koalicijos partijų norai ir siekiai, nes jie puikiai žino, kad jų partneriai nepaliks koalicijos, nesieks paleisti Seimą. Bet ir nejaus didesnio poreikio palaikyti konservatorių iniciatyvas. Tarpusavio nepasitikėjimas tik augs.

Negerėja santykiai su prezidentu. Praėjusią savaitę G. Nausėda kritikavo Vyriausybę dėl jos Taivano politikos, nenoro kalbėtis su nepatenkintaisiais visuomenės nariais, ragino galvoti apie mokesčių politikos pokyčius ar laikinas lengvatas kai kuriems produktams ir paslaugoms, tvirtino, jog galimybių pasas šiuo metu turi mažai naudos, bet priešina visuomenę, tad ragino jį persvarstyti. Kitaip tariant, jis nepatenkintas Vyriausybės užsienio, finansų bei ūkio ir sveikatos politika. Bet apie tai vėliau.

Sveikatos apsauga ir kova su pandemija yra vienas silpniausių valdžios veikimo barų, o ministras A. Dulkys vienas labiausiai nekompetentingų ministrų. Aiškindamas, kodėl jis balsavo prieš įstatymą dėl privalomų skiepų medicinos darbuotojams, S. Skvernelis pažymėjo, jog prie jo nutarimo prisidėjo „sveikatos apsaugos ministro komunikacija, kuris nesuprantamai kas savaitę keičia nuomonę visose srityse nuo galimybių paso iki skiepų reikalingumo.“

Kartais atrodo, jog Dulkys gyvena kitame pasaulyje. Nesuvaldomai augant užsikrėtimų skaičiui ir nuogąstaujant, kas jis gali pasiekti net 20 tūkst. per dieną, Dulkys visai neseniai tvirtino, kad „visa tai yra požymiai, kurie rodo, kad yra tikimybė mums su šita visa įrankių dėže suvaldyti šią pandemiją.“ Tai groteskinis pasityčiojimas iš žmonių bėdų. Kokia yra ta „įrankių dėžė,“ kas joje slypi? Ji tiek tuščia, kad reiktų į ją įdėti maldaknygę, nes matyti, kad kiti „įrankiai“ neveikia. Turiu čia pat pasitikslinti. Bene vienintelis veiksmingas įrankis yra Galimybių pasas, kurio dabar dėl nesuprantamų priežasčių, bet prezidento raginama Vyriausybė ketina atsisakyti.

Nesuprantu Nausėdos logikos. Viena vertus, jis teigia, kad „skiepai padeda išvengti sunkios ligos eigos ar net mirties.“ Antra vertus, jis aiškina, kad serga tiek pasiskiepiję, tiek nepasiskiepiję žmonės, tad skirtingas jų traktavimas „supriešina“ visuomenę. Ne galimybių pasas supriešina visuomenę, bet antivakserių atsisakymas skiepytis, jų abejingumas bendrapiliečių sveikatai ir gerovei, jų atkaklus reikalavimas, kad valdžia paklustų jų nurodymams.

Galimybių pasas nėra stebuklinga lazdelė, bet tuo nėra ir Nausėdos nuolat peršamas testavimas. Reikia ieškoti naujų priemonių, bet būtina neužmiršti, kokios būtų galimybių pasų ir jų sukurtų santykinio saugumo salelių panaikinimo pasekmės. Tai ne vien mažintų paskatas skiepytis (skiepai tebėra veiksmingiausia COVID-19 suvaldymo priemonė), bet suteiktų teisę neskiepytiems asmenims laisvai lankytis restoranuose, kino teatruose, prekybos centruose, tuo panaikinant vietas, kuriose paskiepytieji lig šiol galėjo jaustis saugiai. Nuoširdžiai viliuosi, kad Vyriausybė nutars nepataikauti antivakseriams ir rimtai pergalvos ketinimą panaikinti pasą.

Santykių su Kinija krizė iš tragedijos virsta į farsą. Tęsiasi vieši nesutarimai tarp prezidento ir G. Landsbergio, kaip ir keičiasi Landsbergio tikinimai apie tai, ką Lietuva darė ar nedarė, darys ar nedarys, kaip, jei iš vis keis Taivano atstovybės pavadinimą, ir kokia kalba būtų tie pokyčiai.

Vienas Kinijos politikos kalvių, Užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas penktadienį sakė, kad buvo planuojamos diskretiškos ir jautrios konsultacijos dėl pavadinimo kinų kalba pakeitimo. Bet, informacijai tapus vieša, „erdvė manevrui paprasčiausiai sumažėja“, tad „galimybės pasiekti kompromisą tampa žymiai siauresnės“. Neva žiniasklaida pakišo koją. Svarstoma, kiek nukentės Lietuvos verslas nuo Kinijos sankcijų, kokį poveikį turės Europos Sąjungos skundas Pasaulio prekybos organizacijai, kaip greitai ji priims sprendimą.

Visada optimistiškai (nerealistiškai) nusiteikęs Landsbergis aiškina, kad skundas rodo ES solidarumą ir vienybę. Kai kurie ekspertai ir, jei neklystu, Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen nuogąstauja, kad Lietuvos reputacija nukentėtų, jei ji atsitrauktų. Tai šaukštai po pietų. Kokia bebūtų buvusi Lietuvos reputacija, ji smarkiai smuko, kai su partneriais visapusiškai nepasitaiusi Lietuva nutarė mesti provokacinį iššūkį Kinijai, tikėdamasi, kad Kinija pasyviai priims įžeidimą, o Europos partneriai siūlys tikrą, nepajudinamą, o ne nominalią paramą. Abi prielaidos pasirodė klaidingos, o Lietuva dar ilgai kentės dėl šio neapgalvoto bravūriškumo.

Kaip šio diplomatinio ir ekonominio fiasko architektas, Landsbergis turėtų elgtis garbingai ir atsistatydinti. Taip pat turėtų pasielgti ir Dulkys dėl savo tuščios „įrankių dėžės.“ Premjerė turėtų stumtelėti juos ta linkme, siekdama sustabdyti Vyriausybės klaidų ir suklupimų seriją.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.