Kęstutis Girnius. Kaip atleisti užsienio reikalų ministrą?

Konstitucijos 84 straipsnyje įvardytas pirmasis ir, ko gero, svarbiausias, prezidento įgaliojimas – jis „sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką.“ Sprendžia Prezidentas, o ne Vyriausybė, premjeras, juolab ne užsienio reikalų ministras. Pagrindiniais užsienio politikos klausimais prezidentas konstituciškai turi lemiamą žodį.

Tikrovė šiek tiek sudėtingesnė. Kas darytina, jei prezidentui pareiškus nepasitikėjimą užsienio reikalų ministru ir davus suprasti, kad jis turėtų atsistatydinti, ministras nepaiso prezidento ir toliau priima nutarimus nepasitardamas su prezidentu, o premjeras, kuris turi teikti ministro atleidimą, atsisako tai daryti? Palaikydama prezidentą, opozicija Seime galėtų pateikti interpeliaciją ministrui. Jei valdančioji koalicija laikosi vieningai, ji turės pakankamai balsų interpeliacijai atmesti ir leisti ministrui tęsti savo darbą.

2019 m. pabaigoje prezidentas G. Nausėda ne kartą nedviprasmiškai pareiškė, kad susisiekimo ministras J. Narkevičius yra praradęs jo pasitikėjimą ir privalo trauktis iš pareigų. Narkevičius atsisakė trauktis, tuometinė valdančioji koalicija ir premjeras S. Skvernelis išreiškė palaikymą ministrui, jis liko savo poste. Prezidentei D. Grybauskaitei panašiai nepavyko atleisti krašto apsaugos ministro J. Oleko, nors krašto apsauga yra sritis, kurioje prezidentas turi ypatingų įgaliojimų.

Prezidento šalininkai yra atkreipę dėmesį į Konstitucijos 96 straipsnį, kuris nurodo, jog „ministrai, vadovaudami savo pavestai sričiai, atsakingi yra, visų pirma, Seimui, prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs ministrui pirmininkui.“ Kokia prasme ministras yra atsakingas prezidentui, kaip konkrečiai reiškiama ir įgyvendinama ši atsakomybė? 2020 m. pradžioje buvusi Konstitucinio Teismo teisėja T. Birmontienė tvirtino, kad panašiai, kaip ministras turi trauktis Seimui nubalsavus, kad juo nepasitiki, tai „jis turi tą patį daryti“, jei prezidentas vienas pareiškia savo nepasitikėjimą.

Birmontienės nuomonė nėra sulaukusi platesnio pritarimo, nes tokio atleidimo pagrindo nėra Konstitucijoje. Be to, tai suteiktų prezidentui teisę savo nuožiūra atleidinėti ministrus ir žlugdyti Vyriausybės darbą.

Užsienio reikalų ministras paskiriamas į savo postą su prezidento ir premjero pritarimu. Paprastai nėra didesnių nesutarimų. Linas Linkevičius buvo užsienio reikalų ministru nuo 2012 iki 2020 m., ir socdemams, ir valstiečiams vadovaujant valdančiajai koalicijai, taigi, kaip XVI a. Anglijos kancleris Thomas Moore, „žmogus visiems metų laikams.“

Bet gali kilti trintis, ypač jei naujai išrinktas prezidentas nori suburti savo komandą ir smulkiai nustatyti užsienio politikos kursą. Tai atsitiko D. Grybauskaitei tapus prezidente. Ji siekė pakoreguoti Lietuvos užsienio politikos kursą, be kita ko, pakeisdama jai neįtikusius pareigūnus. Ji atsisakė paskirti buvusį V. Adamkaus patarėją Valterį Baliukonį ambasadoriumi Ispanijoje, nors jo kandidatūrai jau buvo pritaręs Seimo Užsienio reikalų komitetas bei buvo gautas Ispanijos agremanas. Ji atšaukė Lietuvos ambasadorių Gruzijoje Mečį Laurinkų, kurį kaltino politikavimu. Esą, „jeigu diplomatas nori politikuoti, jis turi pasirinkti kitą profesiją.“

Šie žingsniai buvo tik uvertiūra – kitas taikinys buvo Užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas, su kuriuo nesutarė įvairiais klausimais, tarp jų ir kaip elgtis su Baltarusija. Ušackas greit neteko prezidentės pasitikėjimo. Premjero A. Kubiliaus pastangos sutaikyti prezidentę ir ministrą – nesą nesutarimų „gilesniais užsienio politikos klausimais“, nesantaiką kelia antraeiliai reikalai, kaip negebėjimas susikalbėti, tarpusavio reikalų koordinavimo stoka – buvo nesėkmingos. Premjeras ir ministras nusileido prezidentei. Ušackas pasitraukė iš pareigų, Kubilius tam nesipriešino, nemetė prezidentei iššūkio.

Dabar laikai kiti, politiniai nesutarimai aštresni ir aistringesni. Neatmestina galimybė, kad kuris nors užsienio reikalų ministras, įsivaizduodamas esantis antrasis H. Kissingeris arba siekiantis kaip nors pasižymėti, pradėtų vykdyti savo užsienio politiką nepasitardamas su prezidentu, nereaguodamas į jo kritiką ir priekaištus, žinodamas, kad jį palaikys Vyriausybė, panašiai kaip valstiečiai nepaisė prezidento ir leido Narkevičiui toliau dirbti. Ką tokiomis aplinkybėmis galėtų daryti prezidentas, kaip jis galėtų vykdyti savo nedviprasmišką konstitucinį įgaliojimą „spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus“?

Keliu hipotetinį klausimą, kas būtų, jei būtų, o ne teigiu, kad tokia padėtis yra dabarties tikrovė. Buvo duomenų, kad G. Landsbergis nutarė mesti iššūkį Kinijai, pavadindamas būsimą atstovybę Lietuvoje ne Taibėjaus, bet Taivano atstovybe, tuo pažeisdamas vieną svarbiausių Kinijos raudonųjų linijų ir dešimtmečiams užsitraukdamas Pekino rūstybę, nesitaręs su prezidentu. Rugpjūtį prezidento patarėja A. Skaisgirytė TV3 viešai pareiškė, kad Nausėda turi „taktinių pastabų tiems, kurie galbūt nepakankamai subtiliai elgėsi šitoje situacijoje.“ Akivaizdu, kad pastabos buvo taikomas Užsienio reikalų ministerijai.

Vėliau nesutarimo nebeliko bent viešumoje. Spalio pabaigoje Nausėda, beveik mėgdžiodamas Landsbergio žodžius, paragino Kiniją „ne taip irzliai“ reaguoti į atstovybės pavadinimą. Nežinia, kodėl nesutarimų viešumoje neliko, gal dėl vidaus politikos sumetimų ar dėl signalų iš JAV ir Vokietijos. Būta ir kitų susikirtimų. Nausėda sakė, kad Lietuva galėtų tarpininkauti Lenkijos ginče su ES institucijomis, o Landsbergis netrukus sumenkino tokią galimybę.

Grįžkime prie pagrindinio klausimo – kaip gali prezidentas užsitikrinti, kad jis galės vykdyti savo konstitucinę pareigą nustatyti užsienio politikos kursą. Standartinis, bet nevykęs siūlymas – kreiptis į Konstitucinį teismą (KT). KT turėtų tapti arbitru tarp prezidento ir Vyriausybės ar Seimo tik kraštutiniu atveju, kai nėra jokios kitos išeities. Priešingu atveju KT įsikišimas paverstų niekais trijų valdžių padalijimo ir lygybės principus, jei jis skubėtų kas kartą tarti lemiamą žodį. Taip pat kiltų klausimas, kokį konkrečiai teisinį dokumentą reikėtų skųsti Konstituciniam Teismui – jis nenagrinėja vien žodinių ginčų.

Ieškant išeities, galima pasvarstyti, kaip suteikti prezidentui daugiau įgaliojimų, kartu neskatinant nestabilumo. Pavyzdžiui, prezidentui galėtų būti suteikiama teisė iš pareigų atleisti užsienio reikalų ministrą be premjero pritarimo, jei tokio sprendimo neblokuotų kvalifikuota Seimo dauguma, tarkime 80 deputatų. Dabartinėmis aplinkybėmis, kai valdančioji koalicija paprastai turi mažiau negu 75 mandatus, reikalavimas, kad kvalifikuota dauguma nesipriešintų ministro atleidimui, užtikrintų, kad valdančioji koalicija negalėtų vien savo jėgomis vetuoti prezidento sprendimo. Ji turėtų sulaukti kai kurių opozicijos narių palaikymo, taigi įtikinti juos, kad užsienio reikalų ministras neuzurpuoja prezidento konstitucinių teisių ir gali toliau dirbti. Jei valdančioji dauguma negeba laimėti net kelių opozicijos narių palaikymo, taigi ir pritarimo užsienio reikalų ministro darbui, ministras turėtų būti priverstas trauktis.

Nesu teisėkūros specialistas, tad nežinau, kaip būtų galima įteisinti tokią procedūrą, kaip ją teisiškai suformuluoti, kad ji nepažeistų Konstitucijos. Bet reikia apie tai galvoti.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.