Kęstutis Girnius. Kaip kolonialistas Trumpas dovanojo tai, kas ne jo

Praeitą savaitę JAV prezidentas D. Trumpas pristatė savo taikos planą Artimiesiems Rytams, kuris esą gali būti paskutinis šansas palestiniečiams turėti savo nepriklausomą valstybę.

Dauguma ekspertų įsitikinę, kad planas yra vienašališkas, besąlygiškai palaiko Izraelį, kelia palestiniečiams sunkiai įgyvendinamus reikalavimus.

Jeruzalė turi likti „nedaloma“ Izraelio sostinė, palestiniečių valstybė turi būti demilitarizuota, Jordano upės pakrantės ruožas priskiriamas Izraeliui, išsaugojamos visos palestiniečių teritorijoje sukurtos nausėdijos, numatoma ketveriems metams įšaldyti nausėdijų plėtrą teritorijose, numatytose palestiniečių valstybei.

Pristatydamas savo planą, Trumpas nusiuntė laišką Palestinos vadovui Abbasui, aiškindamas, kad jo naujai valstybei skirta teritorija (the territory allocated for his new state) ketverius metus liks atvira ir nevystoma.

Čia esminė problema. Trumpas traktuoja palestiniečių teritoriją, lyg ji būtų vienas jo golfo laukų, kuriais jis gali disponuoti savo valia. Taip praeityje elgdavosi kolonialistai, vienašališkai nubrėždami pavergtų teritorijų sienas, visiškai nepaisydami gyventojų norų ir interesų.

Nebegyvename XIX a., kai galingos šalys užkariavo tiek teritorijos, kiek norėjo ir galėjo.

Šiomis dienomis tarptautinė teisė draudžia okupantui leisti savo gyventojams įsikurti okupuotoje žemėje.

Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijos, tarp jų 298 ir ypač 446, pasmerkė gyvenviečių statybą, taigi ir neteisėtą Palestinos kolonizavimą.

Iki 1980-ųjų net Vašingtonas laikė statybas neteisėtomis. Rezoliucijos nebuvo atšauktos.

Verta dar prisiminti, jog Izraelis pavertė Gazos ruožą bene didžiausiu atviro dangaus kalėjimu pasaulyje, kuriame kalinami ir maži vaikai bei jaunimas. Juk jiems neleidžiama išvykti iš Gazos ruožo ir lankyti kitas pasaulio vietoves.

Teisingumas reikalauti, kad tie 700,000 palestiniečių, kuri buvo išvaryti iš savo šalies 1948 m., ir jų palikuonys galėtų sugrįžti į savo tėvynę. To nebus, nes jie buvo išvaryti kaip tik dėl to, kad Izraelis būtų žydiška, o ne mišri žydų ir palestiniečių valstybė.

Nerealistiška, kad visos nausėdijos būtų pašalintos, bet pagal Trumpo planą jos visos liks. Specialistai nurodo, kad Izraeliui reikia saugumo zonos Jordano slėnyje, bet šios žemės bus tiesiog inkorporuojamas į Izraelį, panašiai kaip Rusija paglemžė Krymą.

Arabų šalyse jau nebeteikiama pirmenybė palestiniečių klausimui. Kiek ilgai galima kalbėti tą patį apie tą patį.

Be to, ne viena yra pagerinusi ryšius su Izraeliu, gal net prekiauja su ja, nors atvirai to neskelbė. Saudo Arabijai ir mažoms Persų įlankoms šalims pagrindinis priešas ir pavojaus šaltinis yra Iranas, ne Izraelis.

Tai gal paskatino JAV manyti, kad dabar yra tinkamas laikas įvaryti palestiniečius į kampą. Jei būta tokių lūkesčių, atrodo, kad jie nepasiteisins. JAV pasiūlymai yra taip begėdiškai vienašališki, kad negalima jų priimti.

Arabų Lyga atmetė JAV planą, nes jis neatitinka „palestiniečių pagrindinių teisių ir siekių“. Arabų lyderiai taip pat pažadėjo „nebendradarbiauti su JAV administracija įgyvendinant šį planą“ bei perspėjo Izraelį nesiekti jėga jo įgyvendinti.

Palestiniečių prezidentas Mahmudas Abbasas paskelbė nutraukęs visus ryšius su Izraeliu ir JAV, įskaitant bendradarbiavimą saugumo srityje. Nežinia, ar jis ištesės. Izraeliui būtų suduotas didelis smūgis, jei liautųsi saugumų bendradarbiavimas, kuris leidžia Izraeliui ne tik lengviau užkirsti kelią potencialiems teroristams, bet ir lengviau represuoti visus palestiniečius.

Apskritai reikėtų kuo daugiau riboti bendradarbiavimą, rasti būdą priversti Izraelį sumokėti okupacijos išlaidas, kaip reikalauja tarptautinė teisė, užuot leidus jai didžiąją dalį naštos permesti palestiniečiams. Gerokai didesnės išlaidos padarytų okupaciją mažiau patrauklia, gal skatintų ieškoti kompromisų.

Būtų galima galvoti apie plataus masto pilietinio nepaklusnumo akcijas, nors tai nebūtų be rizikos. Pirma, Izraelis nebijo griebtis nuožmių priemonių tvarkai palaikyti.

Per pirmąją Intifadą Izraelio pajėgoms buvo duotas įsakymas akmenimis laužyti protestuotojų kaulus. Pasak politologų J. Mearsheimer ir S.Walt, Švedijos „Save the Children“ filialas apskaičiavo, kad per dvejus metus nuo 23,600 iki 29,900 vaikų buvo gydomi dėl sumušimo traumų, beveik trečdalis jų buvo dešimties metų ar jaunesni.

Antra, palestiniečių džihadistai, kurie tiek pat abejingi eilinių palestiniečių gerovei, kaip ir jų oponentai, veikiausiai griebtųsi smurto bei vykdytų teroristinius antpuolis, tuo sukuriant sąlygas izraeliečiams teigti, kad net taikūs palestiniečių protestai yra priedanga smurtui.

Kaip reaguos Lietuva? Jei būtų net minimali tikimybė, kad nurodydama, jog Trumpo planas nedera su tarptautine teise, Lietuva išjudintų pasaulio sąžinę, ji turėtų rizikuoti JAV rūstybe.

Bet to nebus, tad Lietuvai pravartu tylėti, kaip ji paprastai daro tokiomis aplinkybėmis. Tačiau ji turėtų bent kurį laiką nekalbėti apie dvasinį savo užsienio politikos stuburą.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.