Kęstutis Girnius. Konfliktas su Kinija – strateginė, ne taktinė ar komunikacijos klaida

Nutardama taivaniečių biurą Vilniuje pavadinti Taivano, o ne Taipėjaus atstovybe (angliškai Taiwanese representative office), Lietuva suklupo lygioje vietoje ir peržengė vieną ryškiausių Kinijos raudonų linijų, kurią gerbia kitos Vakarų šalys, įskaitant JAV. Savo išsišokimu užsitraukėme antros galingiausios pasaulio šalies ilgalaikę rūstybę, kurios pasekmes jausime ne mėnesį ar metus, bet 20 ar 30 metų, gal net ilgiau.

Glumina ir nerimą kelia Lietuvos diplomatijos vadovų naivumas ir negebėjimas suvokti, kaip Kinija reaguos. Tik naivuolis galėjo manyti, jog Pekinas laikys atstovybės pavadinimą nereikšminga, atsako nereikalaujančia smulkmena.

Jau pusę amžiaus Pekinas nuosekliai įspėja visas šalis, kad santykiai su Taivanu turi būti minimalūs, kad jis nepakęs jokių žingsnių Taivano suverenumo pripažinimo linkme. Pastaraisiais metais Kinijos nuostatos sugriežtėjo, jos užsienio politika tampa konfrontacinė, kovinga, garsiai smerkianti bet kokią Kinijos kritiką. Šį pavasarį per pirmąsias aukšto lygio derybas su Bideno administracija Kinija šviesiai tiesiai pareiškė nepriimsianti „nepagrįstų JAV kaltinimų,“ tvirtino, jog JAV veiksmai smarkiai pablogino tarpusavio santykius. Jei taip elgiamasi su JAV, kodėl manyti, kad bus nepaisomi mažos šalies akibrokštai, juolab 2020 m. Kinijos ambasada Vilniuje nedviprasmiškai reagavo į, jos nuomone, provokuojančias Lietuvos politines iniciatyvas?

Lietuvos nesusigaudymas buvo toks gilus, kad nustebęs Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis leptelėjo, kad „Kinijos vertinimas yra stipriai per griežtas.“ Gal Lietuvai tokia reakcija yra perteklinė, bet Pekinui ji proporcinga ir reikalinga. Vėliau lapkričio pabaigoje jis darkart pademonstravo neišmanymą, žurnalistams pareiškęs, esą Kinijos tonas nėra labai agresyvus, reakcija laikina ir santykiai normalizuosis.

Tų tuščių vilčių net nebūtų buvę, jei Lietuva nebūtų užmiršusi elementarios taisyklės, kad siekiant numatyti Kinijos reakciją negana galvoti, kaip panašiomis aplinkybėmis Lietuva, būdama Lietuva, reaguotų. Reikia nuspėti, kaip Kinija, būdama Kinija, elgsis.

Kai kurie apžvalgininkai ir valdžios šalininkai teigia, kad nereikia sureikšminti šio incidento, buvo padaryta klaida, bet ji taktinė ar komunikacinė. Nesuprantu jų logikos. Jei Kinijos pavertimas savo ilgalaikiu priešu yra tik taktinė klaida, tai kas būtų laikoma strategine klaida. Karo paskelbimas?

Reikia mokytis iš klaidų, kad jų nepakartotume, o ne save apgaudinėti, kaip daro Landsbergis visą atsakomybę už krizę užversdamas Kinijai. Neseniai savo Feisbuko paskyroje jis rašė, kad „leisti vadintis taip, kaip žmonės (taivaniečiai) save vadina, nėra klaida.“ Tai netikslus padėties apibūdinimas. Kinijai ne tiek rūpi, kaip taivaniečiai save vaidina, o kiek pripažįstama jų valstybė. Be to, ar tai, kad Lietuva vienintelė turi Taivano atstovybę, reiškia, kad ji vienintelė mano, jog reikia atsižvelgti į taivaniečių norą save vadinti taivaniečiais, o kad kitos ES šalys vargšams taivaniečiams primeta jiems svetimą „taibėjiečių“ etiketę?

Reikia ištirti kaip buvo priimtas sprendimas, su kuo buvo kalbama ir konsultuojamasi. Būtina atsiklausti ne tik VSD, kitų Lietuvos žvalgybos tarnybų bei vietos specialistų, bet ir gerokai daugiau apie Kiniją ir jos galimą reakciją nusimanančių užsienio partnerių. Koalicijos partneriai ir prezidentas jau pasakė, kad jie iki pavadinimo paskelbimo jo nebuvo girdėję.

Vadinasi, sprendimą priėmė grupė draugų, gerdami kavą jaukiame Užsienio reikalų ministerijos kabinete. Būtina sukurti tvarką ir procedūras svarbių sprendimų priėmimui, kuri leis modeliuoti galimas kitų šalių reakcijas. Per didelė prabanga tikėtis, kad kas kartą iš dangaus spontaniškai nusileis išmintis, kuri įkvėps susirinkusius.

Reikia pergalvoti Lietuvos užsienio politiką – ne pagrindines gaires, dėl kurių mažiau ar daugiau susitariama – dėl jos pristatymo retorikos ir dėl įvaizdžio, kurį siekiama sukurti. Jau kurį laiką akivaizdus noras vaizduoti Lietuvą drąsesnę, doresnę, labiau vertinančią vertybes negu kitos Vakarų valstybės.

Toks vaizdavimasis yra netikslus, arogantiškas, erzinantis bei atgrasus. Ką mes galvojame apie žmogų, kuris nuolat kartoja, kad jis doresnis už kitus? Mūsų sąjungininkai ir kitos valstybės pastebės ir vertins mūsų užsienio politiką kaip drąsią ir dorą, jei ji tokia būtų, ir be mūsų savireklamos.

Nemanau, kad protinga tampyti liūtui ūsus viliantis, kad jis nereaguos. Kinija ką tik parodė, kad žodžiai turi pasekmes. Reikia kritikuoti žmogaus teisės ir demokratijos principus pažeidžiančias autokratijas, kaip ir panašius sąjungininkų veiksmus. Bet galima tai daryti, nesutirštinant spalvų, nerėkiant dažniau ir garsiau už visus kitus, neatkreipiant į save išskirtinio dėmesio. Belieka tikėtis, kad Lietuvos užsienio politika turi savarankišką turinį ir principus, kurie išliktų atsisakius įprastų pateikimo būdų, kad ji nėra tik nieko nereiškiantis triukšmas ir įniršis.

Nemažiau svarbu iš anksto derinti veiksmus su ES šalims ir institucijomis, ypač kai yra pagrindo manyti, kad reikės stipraus jų palaikymo. To nebuvo daryta prieš priimant sprendimą dėl atstovybės pavadinimo. Buvo metamas vienašališkas iššūkis Kinijai, o po to laukiama, kad ES piestu stotų mus gindama. Žodžiais ji tai daro, turime būti dėkingi už rodomą solidarumą ir paramą. Bet nereikia tikėtis, kad ES leistųsi į prekybos karą su Kinija dėl nederinto bravūriško Lietuvos sprendimo.

Pastebimas ir polinkis dabartinę politiką pristatyti kaip partizanų pasipriešinimo, sausio įvykių bei Kovo 11 – osios tąsą. Tos tąsos nematau. Partizanai ir 1991 metų laisvės gynėjai rizikavo savo gyvybe.

Rizika buvo reali, prisiminus, kaip 1989 m. balandį sovietų kariai Tbilisyje su guminėmis lazdomis ir aštriais kastuvais žiauriai išvaikė nepriklausomybę palaikančią demonstraciją, apie 20 žmonių žuvo, buvo šimtai sužeistų. Sausio 20 d. sovietų šarvuočiai įsiveržė į Baku, šaudė į civilius, maždaug 133 žmonės žuvo, 600 sužeidė. Beveik šventvagystė tapatinti kovą už savo šalies laisvę ir nepriklausomybę su prekybinės atstovybės įsteigimu, bet G. Landsbergis tarsi bando pasakyt – jei negerbi jo sprendimo dėl Taivano atstovybės, negerbi Kovo 11-osios ar Sausio 13-osios. Tuo devalvuojama Lietuvos laisvės kova.

Lietuva nebuvo tokia drąsi, kaip G. Landsbergis mėgina vaizduoti. Jei buvo svarbu ginti laisvės reikalą ir palaikyti savo suverenumą ginančius taivaniečius, kodėl Lietuva oficialiai nepripažino Taivano kaip nepriklausomos šalies, neužmezgė formalių diplomatinių ryšių, neapsikeitė ambasadoriais? Kyla įtarimas, kad siekta pasirodyti didvyriais apsidraudus. Lietuva 2021–2022 m. yra saugi NATO ir ES ginama valstybė, o ne sovietų užguita ir persekiojama šalis, beveik vienu viena kovojanti už savo laisvę.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.