Kęstutis Girnius. Kova su dezinformacija ar nepasitikėjimas piliečiais?

Vėl kyla pavojus žodžio, informacijos ir susirinkimų laisvėms, vėl valdžios cerberiai rengiasi stebėti ir bausti tuos, kurie gal platina „neskelbtiną informaciją“. Dabartinė Vyriausybė jau kelis kartus bandė įtvirtinti „drausk ir bausk“ politiką. Nepaisydama ankstesnių nesėkmių, ji pasiryžusi dar kartą drausminti kitaip, taigi ne taip galvojančius respublikos piliečius, nors Ukrainos karo klausimu jų beveik nėra.

Praeitą savaitę policija pranešė nustačiusi galimus Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus dėl neskelbtinos informacijos platinimo ir imasi visų įmanomų priemonių, siekdama užkirsti kelią jos sklaidai. Blokuojami portalai, kurie platina karo propagandą ir dezinformaciją.

Premjerė I. Šimonytė pabrėžė, kad privalu užtikrinti liberalios demokratijos pamatus, kad žodžio laisvė ir nuomonių įvairovė yra nekvestionuojami dalykai. Ji pripažino, kad nėra taip lengvai nubrėžiama „ta riba, kada tai jau pasidaro veikla, kenkianti valstybės saugumui.“ Vis dėlto gal jau kitą savaitę Seimui bus pateikti įstatymų pakeitimų projektai, kurie leistų policijai lengviau pradėti tyrimus ir greičiau priimti sprendimus.

Nesuprantamas premjerės optimizmas, kad per savaitę bus galima rasti pusiau tinkamą ir atsakingą atsakymą į tai, kaip nustatytą tą minėtą ribą. Nėra jokio konsensuso nei Vakarų demokratijose, nei Lietuvoje, kokiomis aplinkybėmis galima riboti žodžio laisvę. Kas vienam – neapykantos kurstymas, kitam – priimtinas neigiamos nuostatos išreiškimas; jam tai – dezinformacija, man – tik klaidingos nuomonės kartojimas.

Sakyti netiesą dažnai nėra nei melas, nei sąmoningas mėginimas kitą apgauti. Mes labai daug ko nežinome, mes labai dažnai klystame, drąsiai dėstome nesąmones. Stulbina Interneto žiniasklaidos asociacijos vadovės Linos Bušinskaitės tvirtinimas, kad „žodžio laisvė – tai įpareigojimas skelbti tik faktais patikrintą informaciją, nekurstant nesantaikos, karinių veiksmų.“

Jei žodžio laisvė įpareigotų skelbti tik faktais patikrintą informaciją, tyla turėtų užgaubti pasaulį, nebebūtų įprastų politinių diskusiją, tik žinovai galėtų pasisakyti siauriais savo specialybės klausimais. Aš tikiu, kad skiepai mažina užsikrėtimo COVID pavojų, kad vyksta pavojingas globalinis šilimas, pagaliau, kad žemė sukasi aplink saulę, o ne atvirkščiai. Bet nė vieno šio teiginio negalėčiau pagrįsti, mano mokslinės žinios perdėm ribotos. Kaip daugelis kitų, kartoju tai, ką esu girdėjęs iš tų, kuriuos laikau patikimais specialistais.

Žmogus turi teisę sakyti, kad ši Vyriausybė yra nekompetentinga ir reiktų ją atstatydinti, net jei jis ne itin stebi politinį gyvenimą, mažai ką supranta apie ekonomiką, savo nuomonę grindžia tuo, ką sako jo savimi itin pasitikinti žmona. Kitas gali manyti irgi be rimtesnio pagrindo, kad Vyriausybė puikiai dirba ir turi būti perrinkta. Bet žodžio laisvė suteikia abiem teisę reikšti savo neinformuotą nuomonę. Ir žinovai neturėtų vieningo atsakymo į klausimą, ar Vyriausybė veiksminga, ar nekompetentinga.

Kas yra dezinformacija apie karą Ukrainoje? Ar Rusijos pajėgos beatodairiškai puola ir bombarduoja civilinius objektus? Vieningos nuomonės nėra. Tame pačiame žurnalo „The Economist“ numeryje reiškiamos dvi skirtingos nuomonės.

Viename straipsnyje rašoma, kad įsibrovėliai ribotai naudojo artileriją, kuri tradiciškai buvo bene pagrindinis sovietų ir Rusijos armijų ginklas, tačiau yra mažiau tiksli nei kiti ginklai, galbūt norėdama išvengti perteklinių civilių aukų. Ribotai vartojama ir karinė aviacija dėl panašios priežasties. Kitame straipsnyje rašoma, kad Putinas siekia apsupti pagrindinius miestus ir savo sunkiąja ginkluote tyčia nužudyti jų civilius gyventojus, o tai – karo nusikaltimas. Be to, kas tiesa šiandien, gal nebus rytoj, ir atvirkščiai.

Kaip minėta, dabartinė Vyriausybė yra draudimo entuziastė. Pernai kovą vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė aiškino, kad dėl dezinformacijos vyresni žmonės šiomis dienomis atsisako skiepytis „AstraZeneca“ vakcina, tad už tokią klaidingą informaciją turėtų būti taikoma atsakomybė. Neatsiliko policijos generalinis komisaras Renatas Požėla, pranešęs, jog elektroninę erdvę artimiausiu metu pradės stebėti virtualus policijos patrulis, neapykantą skatinančių pastabų autoriai bus įspėjami. Teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska siūlė internetinę neapykantos kalbą įtraukti į Administracinių nusižengimų kodeksą. Per vieną mėnesį trys atsakingi pareigūnai skatino stebėti, įspėti, ketino bausti tuos, kurie kalba kitaip negu šie pareigūnai pageidautų. Šios iniciatyvos subliuško, nieko nepasiekusios.

Nežinia, kaip policija elgsis su naujai suteiktais įgaliojimais, bet yra pagrindo manyti, kad bus jais piktnaudžiaujama. Vilniaus apylinkės prokuratūra pradėjo ikiteisminį atlikėjo E. Dragūno tyrimą dėl viešo kurstymo smurtauti. Apie Rusijos invaziją į Ukrainą E. Dragūnas pasisakė savo paskyroje instagrame. „Tie, kurie sėdi ten ir šaudosi, vyksta natūralus planetos išvalymas. Tegul jie ten b*** šaudosi, tegul jie ten šika. Aš už taiką ir geriu alų.“ Pasisakymas neskoningas, vulgarus, kaip ir Dragūnas, bet kurstymo smurtauti nematau.

Itin neatsakingai elgiasi Vilniaus meras R. Šimašius, atvirai reiškia nepaisantis Konstitucijos 36 straipsnio, kuris laiduoja teisę rinktis į taikius susirinkimus. Ši viena pagrindinių žmogaus teisių gali būti ribojama tik įstatymu ir tik ypatingomis aplinkybėmis.

Šimašius pranešė, jog savivaldybė atšaukia leidimą „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ renginiui gegužės viduryje Vingio parke, nes renginio iniciatoriai aktyviai palaiko Rusijos invaziją į Ukrainą.

Pasak Šimašiaus, „Karas yra aiški riba…mes neleisime, kad renginys taptų platforma kitų žmonių kvailinimui. Nepatinka – galite eiti į teismą, sėkmės.“ Jis pridūrė, kad leidimai renginiams nebus išduodami, jei jie turės „nors mažiausių sąsajų“ su Rusijos propaganda. Ne neapykantos ar karo kurstymas, bet „mažiausių sąsajų“ su Rusijos propaganda, ne įstatymas, bet Vilniaus mero užgaidos teisina konstitucinių teisių atėmimą. Toks teisinis nihilizmas atima žadą. O tai, kad Šimašius yra liberalas, daug ką pasako apie Lietuvos liberalizmą.

Iš vis man sunkiai suprantamas susirūpinimas karo propaganda ir dezinformacija. Šiomis dienomis viešoje erdvėje labiau matomos Ukrainos negu Lietuvos vėliavos, Ukrainos mėlyna ir geltona negu mūsų trispalvė, piliečiai masiškai aukoja ukrainiečiams, pasiryžę priimti dešimtis tūkstančių bėglių. Tokios vienybės nematyti nuo Sąjūdžio dienų.

Ar valdžia to nepastebėjo, ir ji tiek nepasitiki savo piliečiais, kad mano, jog šie negebės atsispirti priešo propagandai? Žmonės verti labiau jais pasitikinančios valdžios.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.