Kęstutis Girnius. Landsbergio „amnestija“

Konservatorių partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis nėra politikas, linkęs žiūrėti tikrovei į akis, o įžvelgęs tikrovę skuba ją perkrikštyti įmantriais žodžiais ir retorikos vingrybėmis. Prisipažinęs, kad iš pradžių koalicijos partneriai, o vėliau ir partijos bendražygiai nepritarė premjerės atsistatydinimui, Landsbergis tvirtino, kad „Seimas, nesutikdamas perkrauti politinės sistemos bei atnaujinti pasitikėjimo kontraktą su rinkėjais, iš esmės pasirinko ne politinio atsinaujinimo, o amnestijos kelią,“ dar pridurdamas, kad „nors siūliau kitokį kelią, bet gerbiu ir tokį demokratinį pasirinkimą.“ Taigi, jis prisistato, kaip kilnus demokratas, suprantantis ir atleidžiantis savo kolegų silpnybes.

Landsbergis savo siūlymą siekti išankstinių Seimo rinkimų skambiai pavadino politinės sistemos skaidrinimo bei perkrovimo iniciatyva. Sistemos skaidrinimui nereikėjo grasinti naujais Seimo rinkimais, pakako greitai priimto nutarimo panaikinti kanceliarines ir kitas išmokas savivaldybių tarybų nariams, vietoj jų mokėti jiems penktadalį mero algos. Užuot perkrovę dabartinę sistemą, pirmalaikiai rinkimai būtų baigęsi daugumos deputatų perrinkimu (naujokams nebūtų užtekę laiko save pristatyti rinkėjams), taip suteikiant imprimatur jų veiksmams.

Pasak Landsbergio, nepritardamas konservatorių siūlymui, Seimas pasirinko amnestiją, o ne pertvarką ir apsivalymą. Tikrovė kita. Premjerė galėjo ir turėjo atstatydinti visus tris į skandalą patekusius ministrus. Bet leido G. Skaistei ir S. Kairiui išlaikyti savo portfelius, leido jiems dirbti lyg nieko nebūtų įvykę, taigi jiems suteikė amnestiją.

Galima aiškinti, kaip darė Šimonytė, kad ji nemato reikalo „aukoti savo bendražygius“, bet politikai ir pareigūnai turi elgtis nepriekaištingai ir atsistatydinti, kilus menkiausiam įtarimui. Tai privalu, siekiant išsaugoti savo partijos gerą vardą ir pasitikėjimą valstybe. Toks principas seniai galioja daugelyje Vakarų demokratijų ir neabejoju, kad konservatoriai jį laikytų privalomu, jei kitų partijų pareigūnam būtų keliami įtarimai dėl nederamos veiklos.

Taigi, ne Seimas, bet Landsbergis ir Šimonytė nutarė suteikti amnestiją saviems ministrams. Ir tuo praleido puikią progą daryti spaudimą kitoms partijoms pasukti atsakomybės priėmimo linkme. Jei ministrai būtų buvę atleisti dėl savo vaidmens „čekiukių“ skandale, kitoms partijoms būtų buvę sunku atlaikyti spaudimą drausminti savo paklydusias aveles. Bet jei save pasivadinusi „valstybės partija“ pro pirštus žiūri į savųjų suklupimas, tai kodėl jos turėtų elgtis kitaip?

Premjerės paaiškinimas/pasiteisinimas, kodėl ji neatsistatydino skamba gražiai, bet neįtikina. Ji pasakė, kad „leidau sau šiek tiek per daug, nes aš nesu Vyriausybė pati sau“, kad partijos prezidiumas, kuris ją delegavo, turi tarti savo žodį. Nestebino, kad ji nutarė nepasitraukti. Tuo Šimonytė tęsė vis labiau įsitvirtinančią konservatorių tradiciją įteikti atsistatydinimo pareiškimus su viltimi ar net žinant, kad jie nebus priimti.

Premjerė galėjo atsistatydinti, neatsiklausus partijos prezidiumo, kaip šįmet padarė Naujosios Zelandijos premjerė Jacinda Ardern, kuri pasakė, kad ji „nebeturėjo pakankamai jėgų (enough in the tank)“, kad galėtų atlikti šį darbą. Premjeras nėra baudžiauninkas, pririštas prie žemės ir neturįs teisės keliauti kitur. Jis nėra samdomas tarnas, kuris privalo trejus ar ketverius metus dirbti, kad sugrąžintų ponui išlaidas sumokėtas už kelionę į Ameriką. Paprastai Šimonytė pati priima sprendimus, nejaučia pareigos daryti tai, ką kiti nurodo.

Neatsakingas konservatorių pozavimas baigėsi kaip daugelį Lietuvos žmonių supiktinęs melodramatiškas farsas. Bendrovės „Spinter tyrimai“ apklausos duomenys rodo, kad ženkliai smuko konservatorių partijos reitingas, kuris dabar žemesnis negu bet kada šioje kadencijoje. Šimonytės kaip premjerės vertinimas yra prasčiausias nuo pat šios Vyriausybės darbo pradžios.

Greičiau neigiamai ir neigiamai dabartinio ministrų kabineto veiklą vertino 69,8 procento apklaustųjų, o neigiamai įvertinusių prieaugis yra net 12 procentų. Yra reali galimybė, kad visi šie reitingai dar daugiau smuks, nes apklausa buvo atlikta, kai krizė buvo tarpinėje stadijoje, o konservatorių neatsakingumas dar nebuvo visiškai akivaizdus.

Dar nežinome galutinių konservatorių neatsakingumo pasekmių, jas lems atskirų individų veiksmai. Yra tik vienas atsakymas į Nausėdos klausimą, ar „įmanoma dantų pastą sustumti atgal į tūbelę?“ Būtent, ne. Koalicijos tarpusavio santykiai bus trapesni, nes konservatoriai pasirodė esantys nepatikimi ir savanaudiški partneriai. Koalicija nesubyrės, nes mažieji partneriai neturi kur eiti, bet jie, ypač Laisvės partija, atkakliau gins savo interesus, nepalaikys visų konservatorių iniciatyvų.

Daug ką lems Vyriausybės ir prezidentūros santykiai. Šimonytė ir Landsbergis nesugyvena su Nausėda. Nė viena pusė to neslepia. Neįsivaizduoju, kad praeitą savaitę prezidento patarėjas komunikacijai Frederikas Jansonas be Nausėdos žinios būtų viešai prasitaręs, kad ministrė pirmininkė su prezidentu tiesiogiai dvišaliuose susitikimuose Prezidentūroje nebendravo apie devynis mėnesius. Prezidentas ne kartą yra pareiškęs, kad Skaistė ir Kairys turi palikti savo pareigas arba būti iš jų atleisti, o premjerė linkusi ginti juos iki paskutiniųjų. Naujojo švietimo, mokslo ir sporto ministro paskyrimas ­– potencialiai kitas ginčų objektas. Neaišku, ar prezidentas mėgins primesti savo valią. Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis teigia, kad Seimo rudens sesija rugsėjį prasidės nuo nepasitikėjimo Vyriausybe procedūros, nors supranta, kad parlamente neužteks balsų jai atstatydinti. Vyriausybė akivaizdžiai pažeidžiama, tad artėjant Seimo rinkimams opozicija mes vis daugiau iššūkių Šimonytei ir jos komandai.

Premjerė lyg supranta savo padėties trapumą. Praeitą savaitė ji pasakė, kad „aš vadovauju Vyriausybei tol, kol Vyriausybė gali dirbti ir vykdyti savo programą“, bet neatmetė galimybės, jog iki kadencijos pabaigos gali susiklostyti tokia situacija, kad teks trauktis iš pareigų. Tokią situaciją gali sukelti koalicijos partneriai, opozicija, prezidentas. Antradienį Nausėda skaitys savo metinį pranešimą, tad turėtų iš dalies paaiškėti, ar jis didins spaudimą Vyriausybei, mėgins išnaudoti jos pažeidžiamumą.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.