Kęstutis Girnius. LRT finansų peržiūra nėra kėsinimasis į spaudos laisvę

Penktadienį Seimas ryškia balsų dauguma inicijavo parlamentinį Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) valdymo, finansinės ir ūkinės veiklos tyrimą.

Tyrimą palaikantys Seimo nariai teigė, kad juos išskirtinai domina finansinė bei administracinė nacionalinio transliuotojo padėtis ir LRT, kaip valstybės biudžeto finansuojamos viešosios įstaigos, veiklos skaidrumas.

LRT ir jos gynėjai, perėję į energingą kontrpuolimą, aiškino, jog „valstiečiai“ kėsinasi į žiniasklaidos laisvę. Buvo daromos užuominos, kad „valstiečiai“ gali mėginti Lenkijos pavyzdžiu apriboti ir panaikinti LRT nepriklausomumą, padaryti visuomeninį transliuotoją valdančiųjų įrankiu.

Manęs neįtikino LRT Tarybos teigimai, kad ji negali suteikti informacijos apie konkrečių LRT darbuotojų atlyginimus ar sutartis su prodiuserinėmis kompanijomis, nes tai esą pažeistų asmens duomenų apsaugą apibrėžiančius įstatymus ar konfidencialumo susitarimus.

Kaip Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigais išlaikoma institucija, LRT turi dirbti atvirai ir skaidriai, nieko nenuslėpdama, kaip ir Krašto Apsaugos ir kitos ministerijos. Atsisakymas suteikti pageidaujamą informaciją kėlė įtarimą, kad stengiamasi nuslėpti LRT įsitvirtinusius klientalizmo tinklus.

Neabejojau, kad Seimas turėtų gana vieningai pritarti priemonėms, kurios leistų jam vykdyti parlamentinę kontrolę. Juk Seimo institucinis orumas reikalauja, kad jis gintų savo teises ir prerogatyvas. Bet institucinio solidarumo nėra, Lietuvoje svarbiau laikyti savo priešo priešą savo draugu, ypač jei tas priešas yra R. Karbauskis ir „valstiečiai“, tad nuogąstavau, kad nebus pritariama tyrimui.

Nemažai opozicijos narių stojo ginti LRT. E. Gentvilas teigia, jog numatomas tyrimas atrodo kaip politinis kišimasis į žiniasklaidos darbą ir gali būti vertinamas kaip bandymas daryti spaudimą ir įtaką žiniasklaidai.

Sunku tikėti, kad Gentvilas nuoširdžiai tiki šia nesąmone. Juk tai tas pats, kaip tvirtinti, jog mėginimas išaiškinti kunigus pedofilus yra kėsinimasis į religijos laisvę. Be to, kaip galėtų „valstiečiai“ daryti reikšmingą spaudimą LRT, kai direktorių renka Tarybos nariai, kurie nepriklauso nuo Karbauskio valios, o „valstiečiams“ priešiškai nusiteikusi prezidentė skiria net trečdalį jos narių.

Prezidentė Grybauskaitė, kuri nuolat pabrėžia skaidrumo ir kovos su korupcija svarbą, netiesiogiai palaikė LRT.

Jos patarėjas Mindaugas Lingė teigė, kad Seimas turi užtikrinti visuomeninio transliuotojo skaidrumą, tačiau kai to imasi išimtinai valdantieji, kyla klausimai, ar nėra pažeidžiamas LRT nepriklausomumas.

Esą Konstitucinis Teismas aiškiai pasakė, kad „kontrolės negali vykdyti asmenys, kurie turi tam tikrų interesų“, kad Seimo narių pareiga užtikrinti, kad būtų sukurta nepriklausoma ir efektyvi kontrolė, o ne patiems imtis tiesiogiai kontroliuoti.

Čia sofizmo su kaupu. Būtų geriau, jei Seimas turėtų vieningą nuomonę ir veiktų kartu. Bet konsensusas labai retai pasiekiamas, dažniausiai sprendimus lemia keli balsai. Seimo darbai sustotų, jei būtų galima priimti įstatymą tik tuo atveju, jei jam pritaria visos frakcijos ar bent reikšminga jų dalis.

Vargu, ar KT teigė, kad „kontrolės negali vykdyti asmenys, kurie turi tam tikrų interesų“, nes nėra žmonių be interesų. Jei egzistuotų tokios būtybės, jos būtų visiškai pasyvios ir neveiklios. Visi turi savo interesus, ir LRT kritikai, ir gynėjai.

Neginčytina, kad Seimas turėtų sukurti nepriklausomą ir efektyvią kontrolę, užuot pats siekęs kontroliuoti.

Bet vienkartinis tyrimas nėra kontrolė, veikiau tai mėginimas susipažinti su padėtimi, kad būtų galima sukurti veiksmingą kontrolę. Negali kontroliuoti to, ko nesupranti. Negali patobulinti įstatymų, jei nežinai, kaip piktnaudžiaujama dabartine tvarka, kokios yra reguliavimo spragos.

Opozicijos nariai tvirtina, kad LRT finansus turėtų išaiškinti Valstybės kontrolė ar auditas. Bet reikia prisiminti, kad LRT vadovybė jau septynerius metus apgaubia savo veikimą tyla ir tamsa.

2011 m. kovo mėnesį tuometinis tarybos narys Artūras Račas kreipėsi į LRT administraciją, prašydamas leisti susipažinti su preliminariais LRT 2010 m. veiklos finansiniais rezultatais, atskirų LRT padalinių darbuotojų darbo užmokesčio pokyčiais, kai kuriais kitais dokumentais. Administracija atsisakė tai daryti, nes esą negali atskleisti „komercinių paslapčių“. LRT tarybos narių dauguma gėdingai nusigręžė nuo savo kolegos.

Užuot palaikę Račo pastangas vykdyti Tarybos nario pareigas ir kontroliuoti Tarybai pavaldžią administraciją, jie apvertė pavaldumo ryšius ir suteikia administracijai leidimą šokdinti Tarybą.

Savo laiške Seimui LRT pripažino, kad „2014–2016 metais Valstybės kontrolė neatliko nei vieno LRT veiklos audito“, ir kad per tą laikotarpį nebuvo atliktas „nė vienas LRT išorės auditas, kurio išvada būtų suprantama kaip audito išvada, Lietuvos Respublikos audito įstatymo prasme“.

Taigi, juoda skylė. Taryba buvo nusikalstamai aplaidi, net nemėgindama prižiūrėti LRT finansų ir veiklos, nesuorganizuodama audito. Jeigu Valstybės kontrolės svarbą pabrėžiantys deputatai būtų anksčiau reikalavę LRT veiklos peržiūros, jos nereikėtų dabar. Bet jie to nedarė, tad patikrinimas yra būtinas. Nenorint jo dar labiau vilkinti, reikia parlamentinio tyrimo.

Andrius Kubilius daug dėmesio skiria Konstitucinio Teismo (KT) 2006 metų nutarimui „Dėl nacionalinio transliuotojo statuso, valdymo ir teisių“. Jo pagrindinė mintis, jei ją teisingai suprantu, yra ši: Seimas nėra visagalis, turi gerbti Konstituciją ir KT nutarimus. Savo nutarime KT pabrėžė, jog negalima pažeisti visuomeninio transliuotojo nepriklausomumo, kad įstatymu turi būti nustatytas visuomeninio transliuotojo valdymo modelis bei atitinkamas šio transliuotojo veiklos kontrolės modelis. KT pažymi, kad ši „kontrolė apima, be kita ko, finansinį ir turto auditą – tai yra labai svarbi šios kontrolės dalis“.

Turi būti kontroliuojama, ar visuomeninis transliuotojas nepiktnaudžiauja savo ypatingu teisiniu statusu ir galimybėmis, kurias šis statusas teikia… ar jo veikloje nėra nukrypstama nuo konstitucinių sąžiningos konkurencijos imperatyvų, ar lėšos,kurios skiriamos jo ypatingai konstitucinei misijai vykdyti yra panaudojamos būtent šiam tikslui.

Nesuprantu Kubiliaus priekaištų. Seimo narių daugumos planai dera su KT nuostatomis, jų nepažeidžia. Nėra jokių planų perleisti Seimui nuolatinę LRT priežiūrą, tad neprieštaraujama KT nutarimui. Vienkartinis parlamentinis tyrimas siekia, ar turėtų siekti, atsakyti į tuos klausimus, kuriuos mini KT.

Yra iškilę daug klausimų ir abejonių dėl darbuotojų atlyginimų ir priedų, santykių su prodiuserinėmis kompanijomis, viešųjų pirkimų.

Tik nuodugnesnis tyrimas leis nustatyti, ar LRT veikė skaidriai, ar valstybės lėšos buvo deramai naudojamos, ar būta piktnaudžiavimo ir klientalizmo, kokiomis teisinėmis ir įstatyminėmis priemonėmis galima jas pašalinti, patobulinant įstatymus.

Bėda nėra tai, kad „valstiečiai“ peržengia savo kompetenciją, bet tai, kad daugelį metų neprižiūrima LRT savivaliavo. Džiugu, jog Seimo dauguma supranta, kad nebegali būti nepermatomų ir nevaldomų valstybės institucijų.

Perspausdinta iš DELFI.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.