Kęstutis Girnius. Migracija ir demokratija

Praėjus trejiems metams po milžiniško pabėgėlių antplūdžio, migracija vėl pradeda dominuoti Europos sąjungos (ES) politiką.

Dabartinė priežastis – naujos dešiniosios Italijos vyriausybės nutarimas neleisti šalies uoste prisišvartuoti prancūzų nevyriausybinės organizacijos laivui su 629 migrantais.

Maltai irgi atsisakius priimti laivą, Ispanija pranešė, kad migrantai gali išsilaipinti Valensijos uoste. Prancūzijos prezidentui E. Macronui apkaltinus Italijos vyriausybę „ciniškumu ir neatsakingumu“, Roma neliko skolinga, nurodydama, kad Prancūzija priėmė tik 640 iš daugiau kaip 9 tūkst. migrantų, kuriuos ji pažadėjo priimti iš Italijos. Įtampos atslūgo, Macronui pareiškus, jog nenorėjo įžeisti Italijos. Roma pranešė ir ateityje nepriimsianti migrantus plukdančių laivų.

Aistros trumpam nurimo, bet problema nedingo. Vokietijos kanclerė A. Merkel pareiškė, kad pastangos išspręsti aštrėjančius ginčus dėl migracijos yra Europos Sąjungos ateičiai svarbus išbandymas, „savotiškas Europos ateities ir santarvės lakmuso popierėlis.“ Jei tai tiesa, ES ateitis nėra itin perspektyvi, nes ir jos valdančioji koalicija negali susitarti šiuo klausimu.

Migracijos keliamos problemos kaupiasi dešimtmečius, bet politinis korektiškumas užtikrino, kad apie migraciją buvo kalbama tik teigiamai, jos oponentai dažnai vadinami nacionalistais ir rasistais.

Pasipiktinimas dėl migracijos politikos sudarė sąlygas populistinių partijų suklestėjimui. Nors jos neišvengė kai kurių nesėkmių, jų įtaka išaugo net gana liberaliose šalyse, kaip Danija, Nyderlandai, Švedija, Vokietija.

Anti-imigracinės nuotaikos itin stiprios daugelyje vidurio ir rytų Europos šalyse, taip pat Austrijoje bei Italijoje, kurioje 2002 gyveno šiek tiek daugiau negu milijonas kitataučių, o 2011 daugiau negu keturi milijonai.

Baimė dėl migracijos giliai ir plačiai paplitusi. 2016 m. 71 proc. danų, 67 proc. vengrų, ir 57 proc. vokiečių laiko migraciją svarbiausia politine problema.

Tik vienoje iš 27 ES šalių rinkėjai nelaikė migracijos viena iš dviejų pagrindinių rūpesčių. 2016 m. buvo pirmieji po didžiosios migracijos, tad apklausti rinkėjai gal itin jautriai reagavo į migraciją, bet kritiškos nuostatos neišnyko.

Praeitą trečiadienį Austrijos kancleris S. Kurzas paskelbė, kad Austrijos, Vokietijos ir Italijos vidaus reikalų ministrai suformavo „ryžtingųjų ašį“ kovai su nelegalia imigracija. Tokia „ašis”, kuriai priklauso ir Vokietijos vidaus reikalų ministras H. Seehofas, buvo neįsivaizduojama prieš kelerius metus.

Migrantai dažnai nemėgstami dėl įvairių priežasčių, tarp jų rasistinių ir nacionalistinių, ypač šiuo metu kai migrantai yra kitos rasės ir/ar religijos, taigi juodi, rudi, ar musulmonai. Išimtį sudaro rytų europiečiai, bet Brexit parodė, kad balta lenkų, lietuvių ir rumunų odos spalva neužtikrina šilto ir draugiško priėmimo. Ir jie laikomi nepageidaujamais svetimtaučiais. Bet ne vien smerktini motyvai skatina priešiškumą ir abejingumą.

Kai kurie nori gyventi tarp savųjų, kaip tie ‘savieji’ bebūtų apibrėžti, nejausdami didesnės antipatijos nesaviesiems. Priešiškumą taip pat skatina nuojauta, kad jų ir kitų piliečių nuomonės nepaisomos, kad jie bejėgiai politinių procesų stebėtojai. Šis bejėgiškumo jausmas nėra vien iš piršto laužiamas. Esama įvairių demokratijos apibrėžimų.

Bet politinė sistema nėra demokratinė, jei nėra institucinių priemonių, kurios užtikrintų, kad per rinkimus ir referendumus išreiškiama piliečių valia yra įgyvendinama ir vykdoma.

Kaip pažymi Yascha Mounk savo knygoje The People vs. Democracy, liberali demokratinė santvarka išgyvena krizę.

Vis dažniau turime arba neliberalią demokratiją, kaip Vengrijoje, ar liberalizmą be demokratijos, kai įgyvendinami liberalizmo principai, nepaisant gyventojų valios, dažnai prieš ją.

Parlamentų, iš dalies ir prezidento galios, yra vis labiau ribojamos, tad ir eilinių piliečių galią veikti politinius procesus. Įvairios technokratų ir ekspertų žinybos bei komisijos priima sprendimus, kuriuos kadaise priimdavo parlamentai, iš dalies nes reguliuojamos sferos yra tiek sudėtingos, kad tik ekspertai jas deramai supranta.

Europos komisija pasiūlo, priima ir įgyvendina daugybę įstatymų ir taisyklių. Ir bandyk paveikti komisiją! Didėja centrinių bankų vaidmuo bei jų nepriklausomumas nuo valdžios. Tas išsivadavimas nuo politikų valios laikomas itin svarbiu laimėjimu, bet tai reiškia, jog neišrinkti ir rinkėjams neatsakingi pareigūnai priima ūkio eigą lemiančius sprendimus.

Konstituciniai teismai gali paversti parlamentų ir vykdomosios valdžios nutarimas niekiniais, juolab, kad jų sprendimai neapskundžiami. Nyderlandų konstitucija aiškiai tvirtina, kad joks teismas negali paskelbti įstatymo nekonstituciniu. Bet šalis įsipareigojusi gerbti tarptautinius susitarimus dėl žmogaus teisių, tad teismai, tiesa, ne Nyderlandų, gali pakeisti ar panaikinti kai kuriuos įstatymus. Mounck dar pažymi, kad tarptautiniai susitarimai bei organizacijos įgyja vis didesnį vaidmenį, pvz., derinant prekybą arba kovojant su globaliniu šilimu.

Galime pridurti, kad bejėgiškumo jausmą dar didina elito atsiribojimas nuo eilinių piliečių rūpesčių, vadinamosios ‘grietinėlės’ įsitikinimas, kad jis labiau informuotas, geriau susipažinęs su padėtimi, doroviškai pažangesnis, tad turįs teisę priimti sprendimus ir įgyvendinti, jo nuomone, teisingą politiką, net jei piliečiai galvoja kitaip.

Demokratija tampa deklaratyvi. Dalis nuogąstavimų yra nepagrįsti. Rūpinamasi dėl migrantų ir pabėgėlių, net šalyse, kur jų beveik nėra. Koks procentas Lietuvos ar Latvijos gyventojų pažįsta ar yra susitikęs su bent vienu migrantu? O jei jų būtų, tarkime dešimt tūkstančių, jie irgi būtų vos pastebimi, išskyrus jei visi įsikurti keliuose miesteliuose. Bet švytuoklė sukasi į kitą pusė, jau ir tradicinės partijos ryžtingiau pasisako prieš migraciją. Jai pažaboti veikiausiai bus imamasi griežtų priemonių, kurios gali sulaukti pritarimo ir dėl to, kad anksčiau nebuvo atsižvelgta į piliečių nuogąstavimus.

Gana liberali Šveicarija 2009 m. per referendumą nubalsavo neleisti statyti minaretų. Nesunku įsivaizduoti, kad kurios nors šalies piliečiai pritartų atsargiai suredaguotam referendumui, kuris griežtai ribotų geresnio gyvenimo siekiančių migrantų skaičių, bet tuo pačiu metu pabrėžtų, kad toliau bus laikomasi Pabėgėlių konvencijos, ir bus gerbiamos visų mažumų teisės. Nebūtų lengva pateisinti referendumo rezultato anuliavimo.

Bręsta krizė. Nepaisant kanclerės Merkel protestų, Seehoferis, kuris yra dukterinės CSU partijos pirmininkas, ketina į pasienį pasiųsti policijos pareigūnus, kad jie išsiųstų atgal migrantus, kurie jau kitose Europos šalyse užregistravo kaip pabėgėliai.

Pragmatiniai apskaičiavimai veikia CSU, kuri nuogąstauja, kad ji nesurinks mandatų daugumos rudenį vyksiančiuose Bavarijos parlamento rinkimuose, jei ji nepatenkins piliečių lūkesčių. Merkel gal pasiseks priversti Seehoferį ir CSU nusileisti ir atšaukti sprendimą. Bet priešinimasis migracijai įgys kitą formą.

Perspausdinta iš Delfi.lt