Kęstutis Girnius. Milanas Kundera – išdavystė ar šmeižtas?

Liepos 11 d. mirė didysis čekų rašytojas Milanas Kundera, ne vieno kritiko nuomone, žmogus, kuris turėjo laimėti Nobelio literatūros premiją. Nekrologuose vos buvo minimi jo santykiai su komunizmu. Veikiau jie buvo pristatomi taip, kaip Vikipedijoje: „1948 m. M. Kundera, kaip ir daugelis to meto intelektualų, entuziastingai įstojo į komunistų partiją, tačiau 1950 m. buvo išmestas iš jos, nuo 1956 m. iki 1970 m. vėl priimtas.“

Tikrovė buvo sudėtingesnė. 2008 m. archyvuose buvo aptiktas dokumentas, kuriame tuometinis studentas M. Kundera įvardijamas kaip asmuo 1950 m. komunistinių parodomųjų procesų įkarštyje slaptajai policijai išdavęs draugo draugą Miroslavą Dvořáčeką, jauną lakūną, kuris po 1948 m. komunistų perversmo pabėgo į Vakarus, bet po dvejų metų grįžo į Čekoslovakiją kaip JAV kontržvalgybos agentas. Jis aplankė moterį Prahoje ir paliko lagaminą jos studentų bendrabučio kambaryje. Ji apie tai pasakė savo draugui, kuris vėliau apie tai pranešė M. Kunderai, o M. Kundera kreipėsi į policiją.

M. Dvořáčekas buvo suimtas, kai atvyko pasiimti lagamino. Nuteistas už dezertyravimą, šnipinėjimą ir išdavystę, jis kalėjo 14 metų, daugiausia dirbdamas urano kasyklose. Galėjo baigtis blogiau – mirties bausme. Ilgai buvo manoma, kad jį išdavė draugė. M. Kundera neigė kaltinimus, tvirtino, kad „mane visiškai pribloškė tai, ko nesitikėjau, apie ką dar vakar nieko nežinojau ir kas neįvyko. Aš to žmogaus visai nepažinojau.“ Bet galima išduoti nepažįstamuosius.

Kaip visada tokiais atvejais, vieni M. Kunderą smerkė, kiti teisino arba davė suprasti, kad tai mažmožis. Antai istorikė Marci Shore knygoje „The Taste of Ashes“ (liet. „Pelenų skonis“) rašė, kad galimybė, jog M. Kundera išdavė M. Dvořáčeką, „nekeitė, ką apie jį galvojau – tai buvo nepaprastai gabus rašytojas, kuris jaunystėje buvo stalinistas.“ Jos nuomone, toks M. Kunderos elgesys neturėtų mūsų stebinti. Juk uolus komunistas nemanytų, kad jis kažkaip nusidėjo ar nusikalto, pranešdamas saugumui apie užsienio agento buvimą, veikiau išdavimą laikytų dorovine pareiga.

M. Shore persistengia, siekdama teisinti M. Kunderą. Kad ir kaip juos apibūdintume, stalinistai nėra lygūs stalinistams. Net jei visi stalinistai palaikė čekų komunistų valdžią, ne visi suskubo skųsti draugo draugo ar net nepažįstamųjų, mažiau ar daugiau žinodami, kokios bausmės šie gali sulaukti. Pokario metais Čekoslovakijos teismų nuosprendžiai buvo nuožmūs ir drakoniški. 95 proc. mirties bausmių (apie 700) buvo įgyvendinta, sprendimo nebuvo galima apskųsti, o mirties bausmė būdavo įvykdoma per dvi valandas. Prahos mero pavaduotojas istorikas Josefas Pfitzneris, sudetų vokietis, parašęs knygą „Vytautas Didysis kaip politikas“, buvo viešai pakartas sporto stadione, stebint maždaug 50 tūkst. džiūgaujančių žiūrovų, praėjus vos trims valandoms po to, kai buvo nuteistas už kalbėjimą nacių naudai bei dalyvavimą nacių organizacijose. Spektaklio barbarizmas sukrėtė valdžią, po to mirties nuosprendžiai buvo įgyvendinami kalėjimuose.

Nėra ir vienodo dorovės pareigos supratimo. Ne visi komunistai manė, kad privalėjo įgyvendinti visus valdžios pageidavimus. Ne visi naciai buvo įsitikinę turintys neginčytiną pareigą gestapui pranešti, kad kaimynas savo bute slepia žydus. Nepuošia žmogaus, jei jis jaučia pareigą aklai vykdyti represinės sistemos norus, žinodamas, kaip ji elgiasi su įtariamaisiais.

Neaišku, ar M. Kundera žinojo, kad M. Dvořáčekas dirbo Vakarų valstybių žvalgybai, ar jam šis buvo šiaip sau žmogus, draugės kambaryje palikęs lagaminą. Toks neatsargumas skatintų abejoti, ar lagamino savininkas yra išmokytas CŽV agentas. Pagaliau M. Kundera turėjo suprasti, kad statė į pavojų M. Dvořáčekui padėjusią studentę, kurią saugumas laikytų jo bendrininke, tad ir baustina. Ar tai M. Kunderai buvo neišvengtina „šalutinė žala“.

Kol kas manoma, kad M. Kundera iš tiesų išdavęs lakūną, siekdamas įtikti valdžiai, įrodyti savo bolševikinį budrumą bei surinkti pliusiukų, kurie užtikrintų arba bent jau palengvintų jo literatūros kūrinių publikavimą, arba jis buvo įsitikinęs kaip Kostas Kubilinskas, kad jo kūryba svarbesnė už kito likimą. Bet kiek galima pasitikėti saugumiečių surinkta medžiaga, informatorių ir šnipų pranešimais ar tvirtai manyti, kad archyvinė medžiaga tiksliai atspindi tikrovę? Saugumiečiai ir jų šnipai dažnai buvo nei itin gabūs, nei itin įžvalgūs, negebėjo atskirti pelų nuo grūdų, objektyvios informacijos nuo sąmoningos ar nesąmoningos dezinformacijos, jei išvis tai jiems rūpėjo.

Saugumiečiai ir jų šnipeliai galėjo būti kerštingi, siekiantys suvesti sąskaitas su priešais; ambicingi, norintys kilti karjeros laiptais; įtarūs, visur matantys nesibaigiančius sąmokslus. Nežinia, kaip dažnai kagėbistai sutirštindavo spalvas, atpasakodami neutralias savo informatorių pastabas taip, kad mestų šešėlį ant niekuo dėto, bet žinomo žmogaus. Archyvinė informacija nutekinama ne vien siekiant sukurti tikslesnį tikrovės vaizdą arba išsklaidyti nusistovėjusį, bet klaidingą padėties supratimą, bet ir piktesniais sumetimais.

Atrodo, kad klaidos neišvengiamos. Lietuvos ypatingojo archyvo parengtoje vieno puslapio pažymoje apie manę įsivėlė kelios klaidos. Pasak informatoriaus, moku rusų kalbą. Aš jos nemoku. Toliau teigiama, kad „Girnius aktyviai dalyvavo visoje Miuncheno lietuvių veikloje“, bet toje pastraipoje rašoma, kad „su lietuviais bendrauja mažai“. Vienas iš tų vienas kitam prieštaraujančių teiginių klaidingas.

Nežinau, ar M. Kundera išdavė M. Dvořáčeką, bet, jei reikėtų rinktis, lažinčiausi iš nedidelės pinigų sumos, kad jis tai padarė. Jam, kaip ir daugeliui rašytojų, rūpėjo kūryba ir karjera, o abu lėmė partijos malonė. Išmestas iš partijos 1950 m., po šešerių metų jis į ją sugrįžo. To pasiekti reikėjo rimtų pastangų, nes 1956 m. Čekoslovakijos komunistų partija dar buvo stalinistinė, taigi griežta ir reikli. Kompromisai nebuvo jam svetimi.

Reikia skelbti potencialiai kompromituojančią medžiagą apie šalies elitą, išskyrus tuos atvejus, kai yra rimtas pagrindas įtarti, jog tai klastotė. Jei žmogus yra daug gero padaręs, smulkūs, kartais net stambesni suklupimai paprastai atleidžiami. Aštuntajame dešimtmetyje Lechas Valensa bendradarbiavo su Lenkijos saugumo tarnyba SB, bet jis toliau laikomas vienu pagrindinių Lenkijos suverenumo atkūrimo kalvių.

Jei atskleidžiamas uolus eilinio šnipelio bendradarbiavimas su saugumiečiais, nėra ko gailėtis, jis užsidirbo pasmerkimą.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.