Kęstutis Girnius. Mokesčių reforma ar jų imitacija?

Idealiame pasaulyje ir vilkas sotus, ir avis sveika. Realiame pasaulyje kartais suderinami paprastai sunkiai suderinami dalykai. Bet mokesčių reformos niekada visų nepatenkina.

Paprastai jos papildo vienų pinigines, o patuština kitų. Jei stebuklingu būdu nė vieno asmens pajamos ir turtas nesumažėtų, vis dėlto būtų tų, kurie jaustųsi nuskriausti, nes gavo mažiau už kaimynus. Tad nestebina, kad mokesčių reformos vyksta vangiai.

Jų tikrai reikia, siekiant sukurti gerovės valstybę. Galioja beveik geležinė taisyklė: kai mokesčiai maži, valstybė skurdi, o tai savo ruožtu reiškia, kad viešosios paslaugos menkos, pensijos ir viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai neadekvatūs, skurdas neįveiktas.

Lietuva surenka proporcingai itin mažai mokesčių, apie 30 proc. BVP. Europos sąjungos (ES) vidurkis yra 40 proc. Tik trys ES šalys perskirsto mažesnę BVP dalį per savo biudžetą negu Lietuva – tai skurdžiausios ES šalys Bulgarija ir Rumunija, taip pat Airija. Net Estija, kuri didžiuojasi savo palankumu verslui, surenka 33 proc.

Lietuvos padėtį blogina ir tai, kad mokesčių sistema regresyvi. Ilgus metus buvo priešinamasi progresiniams pajamų mokesčiams, tik prieš kelerius metus Seimas pagaliau įvedė dviejų pakopų pajamų mokesčius. Vienu atžvilgiu šis žingsnis buvo labiau simbolinis, nes naujieji mokesčiai taikomi tik labai mažam žmonių skaičiui. Antra vertus, ledai pralaužti, ateityje bus galima lengviau praplėsti mokesčių apimtį ir paversti dabartinę imitaciją tikru dalyku.

Reformos sunkiai skina sau kelią. Planai reikšmingai didinti nekilnojamojo turto mokestį (NTM) ir įvesti automobilio taršos mokestį sulaukė rimto pasipriešinimo ir trauktasi atgal. Tai klaida.

Tarptautinis valiutos fondas (TVF) seniai ragino Lietuvą apmokestinti nekilnojamąjį turtą ir automobilius, nes jų įvedimas teisingiau paskirstytų mokestinę naštą bei užtikrintų įplaukas į biudžetą. Praeitą savaitę Lietuvoje besilankančios TVF misijos vadovas paragino pritarti planams išplėsti NTM bazę bei įvesti automobilio taršos mokestį, nors numatomas apmokestinimo lygis bus mažas.

Ko gero, jis mano, kad ateityje bus galima padidinti šiuos šiuo metu neadekvačius mokesčius.

Aiškėjant, kad į biudžetą neįplauks pakankamai lėšų numatytų išlaidų kaštams padengti, siūlomi apmokestinti bankų turtą bei prekybos tinklų apyvartą.

Daug ekspertų, tarp jų ir TVF misijos vadovas, abejoja jų veiksmingumu, mano, kad šie mokesčiai iš dalies ar net didžiąja dalimi bus perkelti vartotojams, tad jiems ir nepadės.

Be to, šitokie dirbtiniai mėginimai užlopyti biudžeto skyles nukreipia dėmesį nuo poreikio pravesti nuodugnias reformas ir diskredituoja pačią reformų idėją, sukurdami regimybę, kad visos reformos panašiai iš piršto laužtos ir neveiksmingos.

Kartais susidaro įspūdis, kad abejingumas vargingesniųjų gerovei yra tiek įsitvirtinęs Lietuvos valdančiųjų genetiniame kode, kad jie instinktyviai priešinasi kiekvienam pasiūlymui didinti mokesčius. Peršami įvairūs argumentai – didesni mokesčiai esą neįgyvendinami, kenks ūkiui, atsiduoda populizmu ir t. t.

Pastaruoju metu imtasi kitos taktikos. Naujų mokesčių nereikia, pakaktų iš šešėlio ištraukti daugiau pajamų, įveikti korupciją, ypač viešuosiuose pirkimuose, arba veiksmingiau valdyti valstybės turtą. Su šiomis blogybėms reikia kovoti, bet nevalia leisti joms tapti dingstimi mokesčių reformoms atidėti.

Lietuvoje klesti šešėlinę ekonomiką, bet galima tik spėlioti apie jos apimtį. Pasiturinčiųjų lobistinės organizacijos, kaip Lietuvos laisvosios rinkos institutas, yra linkusios perdėti jo dydį, nes tai suteikia argumentų prieš naujus mokesčius. Net jei tiksliau žinotume apimtį, nebūtų lengva rasti priemonių jį pažaboti. Kiekviena valdžia žada tai daryti, bet nė viena negali didžiuotis ypatinga sėkme.

TVF misijos vadovas pažymėjo, kad Vyriausybės prognozės kitais metais gauti pajamų iš šešėlio yra pernelyg optimistinės. Jos, kaip ir 2019 m. planai, liks nerealizuotos.

Ekonomistas N. Mačiulis kalba lyg būtų radęs naują stebuklingą lazdelę, kuria pamojavus bus galima kurti gerovės valstybės pamatus be jokio skausmo ir pasiaukojimo.

Jo teigimu, jei valstybės įmonės būtų deramai valdomos ir pasiektų bent minimalią – 6 proc. – nuosavo kapitalo grąžą, į valstybės biudžetą būtų galima surinkti daugiau nei 300 mln. eurų per metus, o tai „visiškai užtektų visiems pažadams, kurie yra išdalyti kitiems metams, įvykdyti.

Ir NPD didinimas, ir senatvės pensijų didinimas, ir vaiko pinigai, ir krašto apsaugos finansavimas, ir viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų didinimas“.

Artėjant šventėms ir suaugusieji turi teisę tikėti Kalėdų seneliu. Net jei Mačiulio apskaičiavimai apie potencialas pajamas iš valstybės įmonių turėtų pagrindą, įmonių pertvarkymui reikėtų ne vienus metus, bet dešimt ar daugiau. O lėšų reikia šįmet, kitais metais ir dar kitais. Manau, kad pats Mačiulis supranta, kad jo siūlymas nėra rimtas.

Pirmasis mokesčių reformų turas nebuvo itin sėkmingas. Jam nebuvo deramai pasiruošta, o metai prieš Seimo rinkimus nėra tinkamiausias laikas juos siūlyti. Bet būta pažangos dėl progresinių mokesčių ir NTM.

Per rinkimų kampaniją daug dėmesio bus skirta mokesčiams, tad laikas viešai svarstyti, kaip pertvarkyti itin regresinį PVM mokestį. Juo apmokestinami maistas, rūbai, šildymas, ir kitos būtiniausios prekes, kurioms vargingesni žmones išleidžia didesnę dalį savo pinigų.

Daugelyje Europos šalių maistui taikomi dideli lengvatai. Vokietijoje daugumai prekių ir paslaugų taikomas 19 proc. PVM, maistui – tik 7 proc. Austrijoje bendras PVM tarifas yra 20 proc., maistui tik 10 proc., Švedijoje 25 proc. ir 12 proc. JAV neturi PVM, bet jį siūlantys įvesti ekonomistai siūlo mažinti, net visiškai panaikinti pajamų mokesčius mažiau pasiturintiems gyventojams, kad jie perdėm nenukentėtų nuo šio mokesčio. PVM maistui sumažinimas reikšmingai prisidėtų prie gerovės valstybės kūrimo.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.