Kęstutis Girnius. Nacionalizmas ir patriotizmas Macrono akimis

Per Pirmojo pasaulinio karo pabaigos šimtmečio metines, Prancūzijos prezidentas E. Macronas pasakė ilgą kalbą, kurios potekstėje buvo priekaištaujama JAV prezidento D. Trumpo „Padaryk Ameriką vėl didžią“ politikai, jo didžiavimuisi, jog jis yra nacionalistas.

Pasak Macrono, „patriotizmas yra tiesioginė nacionalizmo priešingybė. Nacionalizmas yra patriotizmo išdavystė“.

„Sakydami, kad ‘pirmiausiai mūsų interesai, kitų nesvarbūs’, naikinate tai, kuo tauta vertingiausia, kas suteikia jai gyvastingumą, kas veda į didybę, kas ją paverčia didžia ir kas yra svarbiausia: jos dorovinės vertybes”, – sakė jis.

Macrono mintys sulaukė plataus pritarimo, buvo vertinamos kaip iškalbingas Vakarų vertybių gynimas. Daugelis Trumpo nuostatų yra atgrasios, bet siekdamas jas smerkti, Macronas neišvengė įprastų ir klaidingų banalybių apie patriotizmą ir nacionalizmą.

Šnekamoje kalboje ir akademiniame diskurse patriotizmas ir nacionalizmas dažnai priešinami. Patriotizmas laikomas teigiama meile savo valstybei ir tėvynei, nacionalizmas – siauru, savanaudišku prisirišimu prie savo tautos, etninės grupės, genties, taigi, atavistinė atgyvena.

Vakaruose patriotizmas paprastai laikomas dorybe, pagirtinu rūpinimusi savo šalies ir bendrapiliečių gerove ne kitų tautų ar šalių sąskaita. Tėvynės meilė yra norma ir pareiga, patriotizmo stoka – charakterio silpnybė.

Apie patriotus ir patriotizmą kalbama tik gerai. Neigiami reiškiniai, kaip ksenofobija arba neapykanta svetimiems, yra priskiriami nacionalizmui, kuris esą teikė absoliučią pirmenybę savo tautai ir šaliai, agresyviai siekė įgyvendinti savųjų interesus, nesibodėdamas nuskriausti kitų.

Į nacionalistų gretas rikiuojami šalies priešai, o mes ir savieji esame patriotai.

Šia dirbtine priešprieša pasikliauja Macronas, duodamas suprasti, jog nacionalistas rūpinasi tik savaisiais, o visiems kitiems yra abejingas, dorovės normos jam nieko ar labai mažai reiškia.

Patriotizmas ir nacionalizmas (tautiškumas yra geresnis žodis) yra daugiareikšmės sąvokos, kurios įvairiai apibūdinimos, ir dėl kurių smarkiai ginčijamasi. Vis dėlto patriotizmas labiau sietinas su politiniu vienetu, valstybe, tėvyne plačiąja prasme, taigi patria – nacionalizmas su tauta ir kultūrine bendruomene.

Patriotizmo objektas yra institucionalizuota politinė bendruomenė, nacionalizmo objektas – grupė žmonių, kurie turi bendrą tapatybę, kultūrą.

Patriotas – žmogus, kuris myli savo valstybę, su ja sieja savo likimą, ypač rūpinasi jos ir tėvynainių gerove. Patriotai jaučia ypatingą įsipareigojimą savo bendrapiliečiams, kuriuos jungia bendri politiniai idealai, veikimo normos, siekiai, tam tikros politinės ir institucinės struktūros.

Nacionalizmas grindžiamas tautiniu sąmoningumu, nuojauta, kad priklausai bendros patirties ir patvarių ryšių telkiamai grupei žmonių, kuriuos sieja ne tik tai, kas jiems bendra, – gyvenimo būdas, kultūra, tradicijos, praeitis, geografinė vieta, – bet ir šio bendrumo pripažinimas bei vertinimas.

Nacionalistas skiria pirmenybę savo tautos ir tautiečių gerovei.

Dažnai pamirštama, kad XIX a. nacionalizmas buvo demokratinių judėjimų priešakyje, skelbė, kad valdžios legitimumą lemia žmonių palaikymas, įkvėpė tautinio išsivadavimo judėjimus.

Patriotizmas turi priešų, nors jų nedaug. L. Tolstojus tvirtino, kad karų šaknys glūdi patriotizme, tad, norint pažaboti karą, reikia sunaikinti patriotizmą.

Net dabar, kai vadinamųjų tautinių valstybių bruožai keičiasi, ne taip lengva atskirti patriotus nuo nacionalistų.

Nevisiškai aišku, ar Macronas kalba apie tautą ar valstybę. Daugelis piliečių įsipareigoja ir savo valstybei ir savo tautai, bet ne visi. Ir Lietuvos rusai ir Lietuvos lenkai gali tapti nuoširdžiais Lietuvos patriotais, kurie palaiko Lietuvos valstybę, kaip ir etniniai lietuviai.

Tačiau paprastai jie netampa, nesiekia tapti lietuviais nacionalistais, neskiria pirmenybės lietuvių tautai ir kultūrai, bet lieka savo tautos sūnumis. Man visada rūpėjo lietuvių tautos gerovė, tad ta prasme buvau lietuvis nacionalistas.

Bet niekada nebuvau Lietuvos TSR patriotas. Žmogus gali mylėti savo tautą, bet nekęsti jos sukurtos valstybės, antai, kaip kai kurie vokiečiai nacių valdymo laikais.

Macronas nėra vienintelis, kuris nacionalistams priekaištauja, kad jie rūpinasi tik savaisiais, ir lieka abejingi kitiems.

Tai, kad nacionalistas skiria pirmenybę tautai ir tautiečiams toli gražu nereiškia, kad jis abejingas kitų likimui. Šeimos nariai labiau myli vienas kitą negu kitus, bet jų meilė nesiriboja savaisiais. Dauguma yra puikūs ir rūpestingi kaimynai, įvairių bendruomenių nariai.

Šališkumas nėra visada yda. Jei su tavimi elgiuosi taip pat, kaip elgiuosi su kitais, nerodau ypatingesnio rūpesčio tavo gerove, nesu labiau pasiryžęs tau padėti negu kitiems, aš nesu tavo draugas, nors tokiu save laikyčiau.

Žmogus, kuris nesupranta, jog draugystė reikalauja didesnių įsipareigojimų draugams, nežino, kas yra draugas ir draugystė.

Draugystė yra viena didžiųjų gyvenimo gerybių. Gal kokia nors šventoji, kaip motina Teresė, gali visus lygiai mylėti, nerodyti šališkumo artimiesiems, bet jos gebėjimas tai daryti reiškia, kad kai kurie reikšmingi pergyvenimai jai lieka svetimi, tad skurdina jos gyvenimą.

Negalime smerkti nacionalistų dėl šališkumo, jei tas šališkumas nepažeidžia dorovės normos. Ir dažnai nepažeidžia.

Patriotai irgi yra šališki. Macronui labiau rūpi Prancūzijos ir prancūzų gerovė negu kaimyninių šalių, jau nekalbant apie kitų žemynų šalis.

Jis nesiekia radikaliai sumažinti Europos sąjungos išmokas ūkininkams, kurios sudaro apie 40 proc. ES biudžeto, ir kurios labiausiai tenka jos ūkininkams, ar keturis kartus padidinti finansinę paramą skurdo kankinamoms Afrikos šalims.

Macronui toks šališkumas saviesiems dera su tai kas brangiausia – šalies dorovinėmis vertybėmis. Šitoks šališkumas nėra svetimas beveik visiems ES šalių vadovams patriotams.

Nuo 1945 iki 1962 m. Prancūzija įnirtingai stengėsi išlaikyti savo kolonijas Indokinijoje ir Alžyre, nuožmiai kovojo, pažeidinėjo žmogaus teises.

Kas atsakingas už šiuos negarbingus istorijos momentus? Ar nacionalizmas ar patriotizmas? Suprantu, kad klausimas yra dirbtinis, bet manau, kad gerokai didesnį vaidmenį suvaidino noras matyti Prancūziją vėl didingą po Antrojo pasaulinio karo fiasko negu įsitikinimas, kad prancūzų tauta bus menkesnė, jei ji neteks imperijos. Taigi, patriotizmas.

Ar Putinas rusų nacionalistas?

Pabrėždamas stačiatikybės svarbą, jis juda ta linkme. Bet jo politika labiau lemia siekis atkovoti Rusijos valstybės didybę, jos įsivaizduojamą vietą tarptautinėje visuomenėje. Rusijos vadovams visada labiau rūpėjo imperija, valstybė, dinastija negu rusų tauta.

Po pirmojo pasaulinio karo lietuviai, latviai, estai, lenkai, suomiai ir kiti siekė sukurti savo tautinę valstybę, bet per Rusijos pilietinį karą bolševikai kovojo už proletariato pergalę, baltieji siekė atstatyti Rusijos imperiją. Niekas nekovojo už rusišką tautinę valstybę.

Kas atsakingas už JAV antpuolius prieš Kosovą, Serbiją, Iraką, kitus tarptautinių normų pažeidimus?

Ne Trumpo tipo nacionalistai, bet tokie etatiniai patriotai, kaip buvusi Valstybės sekretorė M. Albright, kurie nesigėdydama tvirtino, kad „Amerika yra nepakeičiama valstybė.

Mes esame aukšti. Mes matome toliau į ateitį.” H. Clinton, jokia nacionalistė, irgi entuziastiškai palaiko visas JAV karines avantiūras.

Perspausdinta iš Delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.