Kęstutis Girnius. Nausėdos metai ir metinis pranešimas

Ketvirtadienį prezidentas G. Nausėda perskaitė savo pirmąjį metinį pranešimą, kurį vertino kiti politikai, apžvalgininkai, politologai. Ne visada buvo aišku, ar jie vertino pranešimą kaip kalbą, ar jie vertino pirmuosius Nausėdos prezidentavimo metus. Tai ne tolygūs dalykai. Silpnas, neveiksmingas prezidentas gali perskaityti puikiai parašytą ir konstruotą pranešimą, o savo pareigas nepriekaištingai atliekantis šalies vadovas gali parengti neįkvepiantį, nuobodų pranešimą.

Susidarė įspūdis, kad dauguma teigiamai vertino pranešimą, nors dauguma mano, jog Nausėda yra silpnas, neryžtingas prezidentas. Aš galvoju atvirkščiai. Kalba buvo silpna, bet Nausėda geriau prezidentauja, negu jo kritikai tvirtina. Kalba buvo silpna, nes ji buvo apie viską, bet apie viską pasakyta mažai ir nekonkrečiai. Būta daug gražių, skambiu frazių, skatinančių žodžių, reikalingų priminimų, kad mes visi, o ne tik jis ir kiti politikai, atsakingi už šalies likimą ir gerovę. Tokių kreipimųsi reikia, bet jų negana, ypač prezidentui, kuris patekęs į kritikų taikiklį. Reikia, nors ir subtiliai, reaguoti į kritiką bei paaiškinti savo siekius, kodėl pasirinktas tas kelias, kuriuo einama. Priešingu atveju kyla pavojus, kad kritika bus laikoma tikrovės atspindžiu, nepriekaištingu prezidento apibūdinimu.

Nausėda pasiryžęs skirti pirmenybę bent keturiems tikslams. Jis pasiryžęs aktyviai dalyvauti, nustatant šalies ūkio ir vidaus politiką, puoselėti „Gerovės valstybę“, keisti šalies viešąją politikos kultūrą, atviriau bendradarbiauti su žmonėmis, ypač regionuose ir kaimuose. Savo metiniame pranešime jis nepakankamai aiškiai pabrėžė šiuos tikslus.

Nuo pat pirmųjų savo kandidatavimo dienų Nausėda nedviprasmiškai davė suprasti, kad jis stengsis stipriai veikti šalies ūkio ir vidaus politiką, nors šiose srityse prezidentas neturi ypatingų įgaliojimą. Verta prisiminti, kad 2007 m. tuometinis prezidentas V. Adamkus skundėsi, kad Lietuva yra „grynai parlamentinė valstybė“, ragino padidinti prezidento įstatymines ir vykdomąsias galias, kad galėtų veiksmingiau reaguoti į valstybės ir visuomenės poreikius. Adamkus šiek tiek sutirštino spalvas, bet esama daug tiesos jo žodžiuose.

Nors Grybauskaitė sukūrė ryžtingos vadovės įvaizdį, ji dažnai likdavo ūkio ir socialinės politikos periferijoje, ji minimaliai bendravo su Seimu, kai buvo rengiami įstatymai, išreikšdavo savo nuomonę, pasirašydama arba vetuodama priimtą įstatymą. Prezidentė stengdavosi nesivelti į eilinio piliečio kišenę veikiančius problemas, kaip pensijas, atlyginimus, mokesčius, kurie labiausiai jaudina eilinius rinkėjus. Sąmoningai likdama ūkio ir socialinės politikos kūrimo stebėtoja, Grybauskaitė išsaugojo savo politinį kapitalą ir aukštus reitingus. Jos poveikis vidaus politikoje buvo kuklus. Nebūtų lengva net politologams ar apžvalgininkams išvardyti svarbias prezidentės iniciatyvas, juolab įstatymais tapusius jos pasiūlytus projektus.

Norint paveikti vidaus politiką, privalu bendrauti su Seimo dauguma ir Vyriausybe, kokia ji bebūtų, tuo pačiu prisimenant, kad jos demokratiškai išrinktos. Nausėda būtų galėjęs atsiriboti nuo valstiečių, jiems dažnai ir viešai priekaištauti à la Grybauskaitė. Bet tokia laikysena sužlugdytų pastangas prastumti reikšmingesnius pokyčius. Mėginimas radikaliai keisti Vyriausybės sudėtį, atmesti siūlomus kandidatus būtų buvęs grandioziškas, bet tuščias gestas. 2012 m. Grybauskaitė visais būdais bandė neprileisti Darbo partijos prie valdžios, bet jos pastangos buvo bergždžios. Didžiuotasi, kad bent V. Uspaskich netapo ministru. Bet ir Karbauskis nėra ministras.

Nutarimas eiti šiuo keliu nėra be rizikos, prezidentas gali tapti valdančiųjų įkaitu, pritardamas arba pakankamai ryžtingai nesipriešindamas abejotiniems valdžios žingsniams bendradarbiavimo vardan. Nausėda buvo kritikuojamas už savo „karbauskizmą“ dar nepradėjęs eiti savo pareigų, dabar daroma užuominų, kad jis tapo valdančiųjų „sugulove“. Šis įvaizdis stiprėja, tad nustebau, kad savo pranešime jis nepabrėžė, kad per pirmuosius prezidentavimo metus jis jau vetavo dešimt įstatymų, o tik du veto buvo atmesti. O įstatymo vetavimas – svaresnis žingsnis negu viešai išreikšta kritika ar pakartotinas reikalavimas, kad Narkevičius būtų atstatydintas, žinant, jog šiuo metu tam nepritaria nei Seimas, nei premjeras.

Bene pagrindinis Nausėdos siekis – tai pakloti pamatus „Gerovės valstybei“. Tai pagirtinas, svarbus ir itin sunkiai įgyvendinimas siekis. Kaip pažymėjo iškilusis politologas Timothy Garton Ash, gerovės valstybė ne tik perskirsto pinigus, bet ir orumą, o „orumo perskirstymas“ leidžia mažiau pasiturintiems laisviau kvėpuoti, jaustis visateisiais šalies piliečiais, o ne elgetomis.

Nėra atsitiktinumas, kad tiek daug lietuvių gyvena ties skurdo riba. Nuo nepriklausomybės atgavimo Lietuvos finansinis ir politinis elitas atkakliai priešinasi pastangoms didinti socialinį teisingumą, puikiai suprasdamas, kad reikalingas lėšas bus galima surinkti tik didinant mokesčius labiau pasiturintiesiems, taigi sau patiems. Nausėda yra pasiūlęs konkrečių mokesčių politikos pokyčių, bet jie nesulaukė pritarimo artėjant rinkimams. Tai nėra priežastis nuleisti rankas.

Nausėda ne be pagrindo kritikuojamas, kad jis dar nėra detaliau išdėstęs savo gerovės valstybės vizijos, kad tenkinasi gražiais žodžiais ir plačiais apibendrinimais. Jų netrūko pranešime. Jis pažymėjo, kad gerovės valstybė „neįmanoma be pasitikėjimo“ – piliečių pasitikėjimo valstybe ir jos institucijomis, mūsų visų pasitikėjimo vieni kitais, kad ji „neįmanoma be teisingumo“, kad ji „neįmanoma be sąžiningumo“. Taigi, gerovės valstybė visa tai, kas gera, pagirtina, siektina, …, taigi, ir tuštoka retorika. Metinis pranešimas – ne ta proga, kurioje išdėstomas konkretus programos turinys, bet reikėtų paminėti bent kuriuos aspektus.

Trečias svarbus siekis – tai pakeisti šalies viešąją politikos kultūrą. Grybauskaitei prezidentaujant, viešasis gyvenimas tapo slegiantis, nemalonus. Prezidentė nuosekliai kritikavo kiekvieną vyriausybę, nė viena nesulaukė nuoširdaus jos palaikymo, kiekviena buvo prastesnė už savo pirmtaką. Ji turėjo polinkį iškviesti ministrus „ant kilimėlio“, apie tai iš ankšto pranešus žiniasklaidai. Dažnai po tokio susitikimo prezidentūra paskelbdavo pranešimą, kuriame buvo išvardijami prezidentės priekaištai ministrui. Nors priekaištus dažniausiai reikšdavo atitinkamas prezidento patarėjas, buvo sukuriamas įspūdis, kad griežta, bet reikli mokytoja pabarė ir pamokė nevykusį mokinį, perspėdama jį, kad viskas baigsis blogai, jei jis nepasitemps.

Nevalia prezidentui taip bendrauti su savo ministrais, kurie vis dėlto yra atsakingi Lietuvos valstybės pareigūnai, o ministrai neturėtų pakęsti tokio žeminimo. Dažnai apgailestaujama, kad Lietuvoje politikai ir valstybės pareigūnai nėra gerbiami, kad pašaipiai į juos žiūrima. Neabejoju, kad prie to prisidėjo prezidentės veiksmai ir laikysena. Nausėdos prezidentūroje nėra kilimėlio, išnyko ir kai kurie kiti generalgubernatoriaus dvasia atsiduodantys reiškiniai, kurie nuodijo politinį gyvenimą.

Sveikintinas Nausėdos ryžtas labiau bendrauti su žmonėmis, būti labiau prieinamu. Daugelį metų apgailestaujama dėl provincijų atsilikimo, aiškesnės regioninės politikos nebuvimo, kaimo ignoravimo. Jei neklystu, jis su savo komanda jau aplankė septynis regionus, ten praleisdavo visą dieną, kalbėdavosi su merais ir vietos gyventojais, susipažindindavo su jų lūkesčiais. Vizitais neišspręsi regionų problemų, bet jais parodai susidomėjimą ir rūpestį. Prezidentūros kiemo atidarymas yra mažmožis, bet simbolinį krūvį turintis mažmožis. Per savo pranešimą Nausėda galėjo pakviesti žmones apsilankyti – juk tai ir jų prezidentūra.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.