Kęstutis Girnius. Neatsakingas konservatorių išsišokimas

Konservatorių partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio pasiūlymas, kad kitame Europos Vadovų Tarybos (EVT) posėdyje, kuriame bus diskutuojama energijos klausimais, Lietuvai atstovautų premjerė, yra sąmoninga ar nesąmoninga provokacija, kuri pablogins jau ir taip įtemptus santykius tarp prezidentūros ir Vyriausybės. Prezidentas Gitanas Nausėda tučtuojau kategoriškai atmetė pasiūlymą ir davė aiškiai suprasti, kad jokiomis aplinkybėmis jis neatsisakys to, ką laiko itin atsakinga Prezidento pareiga. Jei Landsbergis to nesuprato, tai jis turi menką, neišvystytą politinę nuovoką. Jei jis numatė Nausėdos reakciją, tai nutarė įpilti žibalo į ugnį.

Sunku įsivaizduoti netinkamesnį laiką politinėms aistroms paaštrinti. Vyksta karas Ukrainoje, rudenį daugiau žmonių gali susirgti COVID-19. Infliacija nepažabota, rugpjūtį ir rugsėjį ji viršijo 22 proc. Ūkio krizė aštrės, žmonėms bus sunku susimokėti už elektrą ir šildymą, nėra pakankamai lėšų patenkinti visų norams ir poreikiams, tad didės streikų ir demonstracijų tikimybė.

Auga nesutarimai tarp koalicijos partnerių, juolab, kad artėja Seimo rinkimai. Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė pripažįsta, kad jos ir premjerės pozicijos išsiskiria, kad nėra normalu, jog visuomenė iki šiol nežino, kokia kitais metais bus minimali mėnesinė alga ar galutiniai sprendimai dėl PVM lengvatų verslui.

Šiomis aplinkybėmis reikia vienybės ir šalto proto, bet kažkodėl konservatoriai nutarė pereiti į puolimą. Premjerė iššovė pirmąją salvę. Nepatenkinta Nausėdos siūlymais dėl priemonių ūkio krizei spręsti, Ingrida Šimonytė teigė, kad „galbūt būtų geriau, jeigu prezidentas, kuris pagal Konstituciją turėtų būti toks nešališkas arbitras, savo nuomonę išsakytų ne a priori, taip bandydamas užkalti kažkokius kuoliukus, o paskui sudaryti vaizdą, kad Vyriausybė nevykdo prezidento priesakų.“

Ji dar pridūrė, kad „Prezidentūra bando būti tokia truputį Vyriausybe“, siūlo įvairias lengvatas, vis dėlto, palikdama atsakomybę „tikrai Vyriausybei“. Šimonytė neslėpė savo susierzinimo.

Nausėda greitai atsakė į premjerės priekaištus, nurodydamas, kad prezidentas yra vykdomosios valdžios institucija ir privalo turėti savo požiūrį į vidaus politikos klausimus. O kai premjerė keliauja į užsienio valstybes arba susitinka su jų atstovais, jis nekaltina jos ar Vyriausybės norint būti truputį prezidentu.

Įtampas padidino Landsbergio siūlymas, kad premjerė vyktų į Briuselį ir kad po to ji galėtų „vėl grąžinti prezidentui teisę važiuoti į kitas Vadovų Tarybas“. Lyg Šimonytė būtų „teisės“ savininkė, kuri sprendžia, kam ji leis ja naudotis.

Nausėda kirto atgal. Jis esąs vienintelis politikas, renkamas visų Lietuvos gyventojų, jis neketina deleguoti savo funkcijų kam nors kitam, juolab, kad Vyriausybė nėra atlikusi savo namų darbų, nėra pasirengusi svarstyti šių klausimų su kitų ES valstybių vadovais. Pasak Nausėdos, „jei važiuoji į Briuselį, reikia susikrauti lagaminą. Šiame lagamine dabar nėra net dantų šepetėlio“.

Man neaišku, kodėl konservatoriai nutarė mesti tokį neapgalvotą iššūkį ir ko jie tikisi juo pasiekti. Gal Šimonytei įgriso dažni prezidento siūlymai ir patarimai ūkio klausimais, kurie taip pat buvo priminimas, jog Vyriausybė dar nežino ar nėra nutarusi, kaip ji pažabos infliaciją, žymiai sumažins elektros ir šildymo kainas bei ribos biudžeto deficito dydį. Nėra stebuklingų sprendimų, o kitų šalių greičiau priimti nutarimai dar gali nepasiteisinti. Bet prezidento aktyvumas neturėjo stebinti konservatorių, nes Nausėda nuosekliai mėgina dalyvauti, sprendžiant ūkio ir vidaus politikos problemas.

Pirmasis Šimonytės pykčio ar susierzinimo protrūkis iš dalies suprantamas, ko negalima pasakyti apie Landsbergio nutarimą eskaluoti ginčą.

Konservatoriai žino, kad jie neturi priemonių priversti Nausėdą nusileisti, kas paaiškėjo pernai metų pavasarį, kai jokio poveikio neturėjo jų taikomas visos aikštelės spaudimas, ir paaiškėjo, kad jų plano nepalaikė platesnė visuomenė. Tad kas atsakingas už šį nelemtą sprendimą? Yra dvi pagrindinės galimybės ir nė viena nepuošia nei Landsbergio, nei konservatorių.

Jei Landsbergis pats priėmė sprendimą, nepasitaręs su premjere, partija ar koalicijos partneriais, tai rodytų, kad jis mano, jog jam nereikia tartis su kolegomis, kurie ne tiek jo kolegos, kiek pavaldiniai. Tokių Einzelgänger sprendimų būta ir anksčiau, pvz., dėl santykių su Taivanu, ar dėl donkichotiškų kelionių į Turkiją ir Iraką ryšium su nelegalia migracija per Baltarusiją. Rezultatais negalima didžiuotis.

Antroji galimybė – kad tai buvo būtent kolektyvinis konservatorių nutarimas – keltų dar didesnį nerimą. Tai reikštų, kad konservatoriai nutarė, kad nepaisant visų įtampų ir iššūkių verta eiti į nereikalingą konfliktą su prezidentu, nors veikiausiai kurstys žmonių pyktį ir nepasitenkinimą. Gal konservatoriai mano, kad konfrontacijos su prezidentu didins jų populiarumą, nors nemanau, kad tokia optimistinė prognozė pagrįsta.

Kiekvienu atveju sukelta šalies gerovės neskatinanti erzelynė. Opozicija gali trinti rankas iš džiaugsmo.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.