Kęstutis Girnius. Neeilinis partizanas: Juozas Lukša-Daumantas

Šiemet švenčiamas Lietuvos partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto gimimo šimtmetis, rudenį bus minimos jo žūties 70-osios metinės. Iki Sąjūdžio pradžios jis buvo bene žinomiausias Lietuvos partizanų vadas, Vakaruose jo parašyta ir išspausdinta laisvės kovas nušviečianti knyga Partizanai už geležinės uždangos – pagrindinis, nepakeičiamas šaltinis. Kitų partizanų vadų liudijimai dar buvo slepiami, o komunistų valdžia atkakliai propagavo partizano-buržuazinio nacionalisto-žudiko įvaizdį serijoje Faktai kaltina ir kituose propagandos leidiniuose. Nors atsiminimus parašė Daumanto vardu, tai nebuvo jo vienintelis kovos vardas. Lukša buvo ir Skrajūnas, Juodis, Skirmantas, Kazimieras, Miškinis. Manytina, kad būtent apie jį buvęs NKVD pulkininkas Grigorijus Burlickis, pats dalyvavęs partizanų slopinime, JAV Kongreso Kersteno komiteto apklausoje 1954 m. liudijo: „Daugiausia rūpesčių pridarė ir visuotinai pripažintas vadinamo lietuvių banditų judėjimo vadas buvo lietuvis, vardu Miškinis. Lietuvių tauta Miškinį laikė tautiniu didvyriu, ir jo autoritetas lietuviuose buvo nepalyginamas…“

Po atsiminimų publikacijos Lukša tapo partizanų simboliu Vakaruose. Sovietams rūpėjo jį diskredituoti, tad negailėta pastangų jį šmeižti ir kaltinti nebūtais nusikaltimais. Tam parūpinta net speciali knyga Vanagai iš anapus, kur Lukša vaizduojamas kaip didžiausias bailys, kaltinamas šaltakraujišku mažų mergaičių žudymu, netgi skelbiamas „dokumentas“, esą įrodantis Lukšos atsakomybę už trijų šeimų išžudymą Dzūkijoje. Tai buvo akivaizdi klastotė. Lukša nebuvo vienas Dzūkijos partizanų vadų, tad nebūtų galėjęs tokio įsakymo duoti, o beveik tapatus dokumentas išspausdintas kitoje knygoje, kur jau priskiriamas „Snaiperiui“, o ne „Skrajūnui“.

Lukša kartais apkaltinamas dalyvavęs žydų žudynėse Lietūkio garaže 1941 m. birželio 27 d. Savo straipsnyje „Juozo Albino Lukšos Daumanto 1940–1941 m. biografijos puslapiai“ (Genocidas ir rezistencija, 2020, nr. 2 (48)) istorikas Alfredas Rukšėnas, nuodugniai tyręs šiuos priekaištus, įtikinimai paneigia jų pagrįstumą. Daug reikšmės kaltintojai skiria dviem nuotraukoms, kuriose matyti pagrindinis žudikas, stovintis su laužtuvu rankose. Bet žudikas visai nepanašus nei į Lukšą, nei į 20 metų jaunuolį. Dar tvirtesnį pagrindą kaltinimams atmesti suteikia sovietų pareigūnų ir propagandistų tyla. Po Lukšos kelionių į Vakarus ir ypač po jo sugrįžimo Lietuvon su JAV žvalgybos parama, saugumiečiai nuodugniai tyrinėjo Lukšos gyvenimą, stengėsi rekonstruoti jo veiklą, net atsitiktinius ryšius, siekdami sukaupti informaciją, kuri leistų jį sugauti ir nukauti. Didesnių paslapčių apie Lukšos gyvenimą negalėjo likti. Man neįsivaizduotina, kad jie būtų nutylėję jo dalyvavimą žudynėse, užtat pasikliovę prasimanymais apie žudymus Dzūkijoje. Manau, kad kaltinimai bus kartojami ateityje, nes siekiantiems juodinti partizanus svarbu paversti Lukšą eiliniu smogiku, nors toks vaizdavimas iš piršto laužtas.

Lukša gimė 1921 m. Juodbūdžio kaime, Šilavoto parapijoje, Marijampolės apskrityje, gausioje turtingų ūkininkų šeimoje. Iš pradžių mokęsis vietos mokyklose, mokslą tęsė Kauno Aušros berniukų gimnazijoje, kurią baigęs 1940 m. įstojo į VDU Statybos fakulteto Architektūros skyrių. Gimnazijoje priklausęs ateitininkams, universitete įsijungė į studentų ateitininkų „Grandies“ korporaciją. Sovietams okupavus Lietuvą, įsitraukė į pasipriešinimą, 1941 m. kovo 4 d. įstodamas į Lietuvių Aktyvistų Frontą (LAF). Birželio 6 d. jis buvo suimtas ir įkalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Birželio 21 d. tardytojas paskelbė išvadą: Lukša „prisipažino kaltu, kad priklausė slaptai organizacijai… Organizacijos tikslas – atkurti Laisvą Lietuvą“. Kitą dieną prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, Lukša buvo išlaisvintas ir sugrįžo į gimtinę.

Vokiečių okupacijos metu jis tęsė studijas Kaune, buvo rezistencinės organizacijos Lietuvių frontas narys. Prasidėjus antrajai
bolševikų okupacijai studijų nenutraukė, bet uoliai dalyvavo įvairiose pasyvios rezistencijos organizacijose, iš pradžių Lietuvos Išlaisvinimo Taryboje, po jos likvidavimo – Lietuvos Partizanų Sąjūdyje (LPS), kuris siekė  sujungti visame krašte veikiančius partizanus ir koordinuoti jų veikimą. Miestuose buvo sunku išvengti išdavystės ir KGB iššifravimo, tad dažnėjantys areštai žlugdė LPS veiklą. 1945 m. rudenį Lukša užmezgė ryšius su Suvalkijos Geležinio vilko rinktinės partizanais. Didėjant arešto pavojui, Lukša paliko Kauną ir 1946 m. sausio 1 d. įstojo į aktyvių partizanų gretas.

Tai buvo neeilinis partizanas bent dviem prasmėmis. Nė vienas kitas partizanas neturėjo tiek daug skirtingų užduočių bei iššūkių ir tiek mažai laiko praleido įprastinėje vadovavimo grandyje, laipsniškai kildamas į vis aukštesnes pareigas. Skirtingai nuo kitų partizanų vadų, kurie, kaip Adolfas Ramanauskas-Vanagas, savo likimą glaudžiai siejo su viena apygarda, Lukša pastoviai nepriklausė kuriam nors daliniui. Lukša partizanavo Tauro apygardoje nuo 1946 m. sausio 1 d. iki rugpjūčio ar rugsėjo, kai išvyko į Vilnių prisidėti prie
Vyriausiojo Ginkluotųjų Partizanų Štabo (VGPŠ) kūrimo. Į Tauro apygardą sugrįžo kitų metų sausį, bet tęsė centrinės vadovybės organizavimo darbus ir rengėsi pirmajai kelionei į Vakarus, iš kur grįžo 1947 m. birželį. Metų pabaigoje jis pradėjo ruoštis antram žygiui į Vakarus. Taigi jis savo apygardoje partizanavo apie 15 mėnesių. Kaip ir kitiems partizanams, jam nebuvo lemta gyventi ilgai – tik 30 metų.

Nors Lukša vadovavo Birutės rinktinei apie tris mėnesius ir du kartus buvo pagirtas už kautynes su MVD kariuomene, jo pagrindinis įnašas į laisvės kovas nebuvo susijęs su ginklu. Nuo 1946 m. sausio iki 1947 m. gruodžio jis įsitraukė į vieningos partizanų vadovybės
kūrimą, du kartus vyko į Vakarus, atliko nepakeičiamą vaidmenį, supažindindamas išeivijos politikus su padėtimi Lietuvoje ir sužlugdydamas intriganto Jono Deksnio pastangas savavališkai kalbėti partizanų vadovybės vardu. Jis galėjo tuo užsiimti, nes priklausė Tauro apygardai, kuri nuo 1947 m. sausio iki 1948 m. rudens vadovavo centrinės vadovybės organizavimui ir prisiėmė atsakomybę už ryšius su užsieniu. Bet ir paties Lukšos gebėjimai nebuvo eiliniai – ypač pasitikėjimas savimi, drąsa ir tvirti nervai. Būdamas autoritetinga asmenybė, jis gebėjo įtikinti kitus savo veiksmų teisingumu ir paklusti jo siūlymams. Lukšai netrūko iniciatyvos, jis ne kartą pasikliovė savo nuovoka ir ėmėsi savarankiškų sprendimų. Negavęs formalaus apygardos vado leidimo, jis persikėlė į Vilnių dirbti VGPŠ, nepakluso Deksnio raginimui nevykti į Švediją, bet sugrįžti į Lietuvą 1948 m. gruodį. Jis jautė savo kaip partizanų atstovo vertę, uoliai vykdė pareigas, nesibaimino kritikuoti VLIKo pirmininko prelato Mykolo Krupavičiaus ir kitų įtakingų išeivijos politikų, kai šie nepaisė jo prašymų ir pageidavimų. Jo veiklos diapazonas buvo platus, bet svarbiausi jo pasiekimai susiję su: (a) spauda ir informacijos platinimu, (b) centrinių vadovaujančių organų kūrimu, (c) ryšiais su užsieniu. Šiose srityse jo pasiekimai pranoko pagrįstus lūkesčius, bet vis dėlto nepasiekė pageidaujamų rezultatų. Centrinė partizanų vadovybė buvo sukurta, bet tik kai pasipriešinimas iš esmės buvo palaužtas ir beveik nebūta dalinių, kuriems ji būtų turėjusi vadovauti. Lukša padėjo VLIKui apsisaugoti nuo per Deksnį MGB regztų pinklių, bet nenumalšino VLIKo ir Diplomatinės tarnybos nesutarimų, juolab neįtikino Vakarų valstybių teikti partizanams rimtesnės paramos. Jos būta tik žiupsnelio. Lietuvos, taigi ir Lukšos tragedija buvo ta, kad nei koks asmuo, nei organizacija nebuvo pajėgi rimtai sudominti Vakarų demokratijų Lietuvos likimu, juolab jos išlaisvinti.

Palyginti vėlai tapęs partizanu, Lukša tučtuojau buvo paskirtas Geležinio vilko rinktinės Spaudos ir propagandos skyriaus viršininku, redagavo naują rinktinės leidinį Kovos keliu, vėliau ir apygardos laikraštį Laisvės žvalgas. Jie rašė pogrindžio spaudai, bet nežinia
kiek ir kokiomis temomis. Autoriai arba nepasirašydavo straipsnių, arba naudodavo slapyvardžius. Lukša lengvai valdė plunksną, tad neatmestina galimybė, kad jis rašė ir dar legaliai gyvendamas. Aiškiai nustatytas tik vienas jo straipsnis „Vienybėje galybė“, pasirašytas
Skirmanto vardu ir išspausdintas Partizane 1951 m. rugsėjo 27 d., taigi jau žuvus. Čia Lukša ragino lietuvius laikytis vienybės, patiems spręsti tarpusavio ginčus, nesikreipiant į okupanto struktūras, palaikyti nelaimėje patekusius ir tuos, kurie kalinami ar slapstosi. Aukščiausia vienybės išraiška – tai neišduoti kaimynų ir paslapčių, net kai esi tardomas ir kankinamas. Prasiveržia ir nuoskaudos: „Būkime vieningi, vykdydami kritusiųjų idealus ir keršykime priešui“.

Jis gebėjo rašyti ne tik sklandžiai, bet ir greitai bei jautė pareigą supažindinti išeivius ir pasaulį su Lietuvos kovomis ir kančiomis. Atvykęs į Švediją 1948 m. vasario 6 d. ir kovo viduryje paleistas iš politinių kalinių lagerio, jis skubiai parašė prisiminimus apie prasiveržimą į Vakarus ir įveiktas kliūtis. Septynių straipsnių ciklas, vėliau sudaręs jo knygos paskutinį skyrių, nuo balandžio mėnesio buvo publikuojamas Vokietijoje leidžiamame laikraštyje Mintis. Straipsnius, jo žodžiais, vaizdavusius „charakteringiausius epizodus iš Lietuvos partizanų gyvenimo“, skelbė ir kiti išeivijos laikraščiai ir žurnalai, antai Žiburiai, Draugas, Vytis, Aidai.

Partizanai laikė žmonių informavimą, išsivadavimo vilties ir pasipriešinimo dvasios palaikymą viena svarbiausių užduočių, brangino savo spaudą, daug laiko ir jėgų skyrė jos rengimui ir sklaidai. Iš partizanų apygardų štabų pirmųjų posėdžių protokolų matyti, kad laikraščių sukūrimui buvo skiriama pirmenybė. 1945 m. liepą įvykusio Tauro apygardos štabo posėdžio protokole pažymėta: „štabo gautą Savanorių-kūrėjų organą Laisvės žvalgas Nr. 1 nutarta perspausdinti iki 100 egz. ir išplatinti jį po tolimiausius mūsų apygardos užkampius“. 1945 m. partizanų laikraštėliai buvo leidžiami visoje Lietuvoje. Iš viso buvo apie 100 įvairiu laiku, skirtingais būdais ir tiražais leistų laikraštėlių. Jie, taip pat knygutės, informaciniai lapeliai buvo rengiami ir spausdinami miškuose įrengtuose bunkeriuose pačių pasigamintais šapirografais, rotaprintais, tipografiniu būdu. Paprastai laikraščiai spausdinti vadavietėse, kurių sunaikinimui sovietų saugumas skyrė ypatingas pastangas. Jas išaiškinus, buvo sunaikinamos spausdinimo priemonės, dažnai žūdavo ir leidėjai. Nuosekliai buvo siekiama kuo greičiau atnaujinti leidinį.

Apygardų štabai buvo pagrindiniai spaudos prižiūrėtojai. 1946 m. rudenį visose apygardose veikė spaudos ir informacijos skyriai. 1948 m. susiformavus sritims ir jų štabams, leidyba įgijo stambesnį mastą. Bet LLKS ketinimai įkurti spaudai vadovaujantį centrą, kuris teiktų leidėjams informaciją, metodinę ir techninę paramą, nebuvo įgyvendinti. Ir be tokio centro partizanų spauda išsilaikė iki 1952 m. ir net vėliau. Pasipriešinimo saulėlydyje partizanai iš esmės atsisakė kovinių operacijų, likusias jėgas skyrė spaudai ir žmonių informavimui. Laikraščių ir spaustuvių sunaikinimo kronika rodo, kad redaktorių dauguma nenutraukė savo darbo, nesiekė legalizuotis ir grįžti į civilinį gyvenimą, bet dirbo iki suėmimo ar žūties. Įsidėmėtina, kad Lukša įtikino žurnalistą Julijoną Būtėną grįžti į Lietuvą, nes paskutiniais pasipriešinimo metais gebėjimas valdyti žodį, ko gero, buvo svarbesnis negu gebėjimas valdyti ginklą.

Partizanų spauda ragino gyventojus nepasukti kolaboravimo keliu, neigė ir demaskavo sovietinės spaudos dezinformaciją ir melus, įsakė boikotuoti sovietų rinkimus, informavo apie Lietuvoje vykdomas represijas, tarptautinę politinę padėtį bei laukiamo Vakarų ir
SSRS karo tikimybę. Laikraštėliai, leidiniai, atsišaukimai buvo plačiai dalijami, siekta užtikrinti, kad jie pasiektų ir nuošaliausius provincijos užkampius. Pripratę prie antinacinės rezistencijos leidinių, gyventojai ieškojo alternatyvų sovietų propagandai, tad partizanų spauda turėjo didelę paklausą. Pietų Lietuvos partizanų vadas Ramanauskas-Vanagas rašė, kad 1945 m. partizanų leidiniuose „faktai nebūdavo išpučiami, o žinios nė truputėlio neperdėtos. Dėl tokios krypties mūsų partizaninė spauda laimėjo visišką gyventojų pasitikėjimą. Visuomenė įsitikino, kad partizanų laikraštėlyje dedamos žinios nors ir nėra per daug džiuginančios, bet užtat tokios, kokios jos iš esmės yra“.

Atsiminimuose Lukša pažymi savajame Kovos keliu rašęs: „Lietuvi, brangink pogrindžio spaudą, nes ji kainuoja kraują“. Kainavo ne tik kraują, bet ir areštus bei Gulagą. Vien 1947 m. už antisovietinės spaudos leidimą ir platinimą represiniai organai suėmė 640 žmonių.
Pavojingą platinimo darbą daugiausia atlikdavo gimnazistai ir studentai, tad labiausiai ir nukentėdavo. Buvo rizikinga ją ir skaityti, nes per kratą radę, sovietiniai  pareigūnai galėjo iškelti bylą dėl ryšių su „banditais“ palaikymo, spaudinį laikydami įkalčiu.

Lukša nedalyvavo 1949 m. vasarį įvykusiame Lietuvos partizanų vadų susitikime, kuris sukūrė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį (LLKS), mat tuo metu gyveno užsienyje. Bet dar 1946 m. birželio 6 d. Lietuvių fronto vardu jis pasirašė Bendro Demokratinio Pasipriešinimo
Sąjūdžio (BDPS) steigiamąjį aktą, išvykęs į Vilnių plėtė BDPS ir VGPŠ veiklą, užmezgė ryšius su įvairiomis apygardomis. Gruodį Lukša ir keli kiti pasipriešinimo nariai įsitikino, kad BDPS Vyriausiojo komiteto atstovas Juozas Markulis-Erelis buvo MGB užverbuotas, jo
organizuojamas partizanų vadų suvažiavimas – spąstai, į kuriuos stengtasi suvilioti ir suimti kuo daugiau vadų, taip pakirsti ginkluotą pasipriešinimą. Nors kelios apygardos, nepaisant visų įspėjimų, negebėjo išsilaisvinti iš Markulio ir MGB pinklių, dauguma atsiribojo, išsaugojo savo vadus ir tęsė veikimą. Jei Lukša ir jo bendražygiai nebūtų iššifravę Markulio kėslų, partizanų judėjimui būtų buvęs suduotas milžiniškas smūgis, sulėtinęs, jei ne visiškai sustabdęs pastangas suderinti ir koordinuoti kovotojų veiksmus, sukurti visai šaliai atstovaujantį organą. Tuo atveju nebūtų buvę nei LLKS, nei jos Tarybos 1949 m. Vasario 16 d. deklaracijos.

Centrinę partizanų vadovybę sukurti buvo būtina, siekiant turėti instituciją, kuri kalbėtų tautos vardu ir jai vadovautų, jeigu įsipliekstų karas tarp Vakarų ir SSRS. Į šį vaidmenį iš dalies pretendavo Lietuvos Laisvės Armija (LLA), bet iki 1945 m. vasaros vieni jos vadovai žuvo, kiti buvo suimti. Organizacija pakriko, nors paskiri jos nariai užėmė atsakingas pareigas partizanų sąjūdyje. 1945 ir 1946 m. pradžioje kelios kitos organizacijos siekė sukurti centrinę vadovybę, bet MGB jas greitai iššifravo.

Vieningos vadovybės siekio nebuvo atsisakyta, jis veikiai buvo atgaivintas, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms. MGB nutarė kurti fiktyvią partizanų vadovybę, kuri turėjo užmegzti ryšius su partizanų apygardomis ir skatinti eilinius partizanus nusiginkluoti ir demobilizuotis. Pagrindinis vaidmuo šioje operacijoje ir buvo patikėtas Markuliui. 1946 m. gegužės pabaigoje jis, prisistatęs susijungusių Aukštaitijos partizanų atstovu, atvyko į Tauro apygardą, siūlydamas tęsti vienijimąsi. Beveik tuo pat metu iš Vakarų atvyko Jonas Deksnys ir Vytautas Staneika, kurie melagingai aiškino turintys VLIKo pavedimą perkelti rezistencijos centrą iš išeivijos į Lietuvą ir siūlę įkurti BDPS ir Vyriausiąjį Lietuvos Atstatymo Komitetą (VLAK). Nepasiryžę priešintis tariamai Vakarų valiai, partizanai pritarė jų planams. Abi organizacijos buvo popierinės. Vis dėlto jų įsteigimas davė postūmį pastangoms suvienyti partizanus, nors kartu padidino Markulio galimybes plėsti veiklą. Susivienijimo darbai įgijo pagreitį. Po susitikimo rugpjūtį Markulio siūlymu buvo įsteigtas Vyriausiasis Ginkluotųjų Pajėgų Štabas (VGPŠ), kurio viršininku paskirtas A. Kamarauskas-Vytis, kitas MGB užverbuotas agentas. Lukša tapo VGPŠ viršininko adjutantu, aktyviai įsitraukė į partizanų veiklos organizavimą ir koordinavimą, pats priimdavo sprendimus, keliaudavo po apygardas susitikti su vadais bei organizuoti 1947 m. sausį numatomą partizanų suvažiavimą. Veikiausiai
suveikė jo jaunystė, ambicija, pasitikėjimas savo jėgomis ir įsitikinimas, kad centrinės vadovybės organizavimas yra svarbesnis iššūkis negu apygardos laikraščio redagavimas.

Ryšiai su užsieniu buvo trečiasis ypatingas Lukšos darbo laukas. Vos partizanai išsivadavo iš Markulio pinklių, buvo nutarta nedelsiant į užsienį siųsti jį ir Dainavos apygardos atstovą Jurgį Krikščiūną-Rimvydą. Ruošos darbai užtruko, abu partizanai pradėjo žygį
pavasarį, o gegužės 19 d. Gdynėje susitiko su Deksniu, kuris jiems aiškino, kad Vakarų valstybės buvusios supažindintos su Markulio sudarytomis BDPS struktūromis, tad reikią jų toliau laikytis. Kelionės rezultatai partizanų netenkino, jie suprato, kad viskas buvo padaryta skubotai, neparengtas tinkamas veikimo planas. 1948 m. gruodžio 15 d. Lukša, lydimas Kazimiero Pyplio-Audronio, antrą kartą išvyko į Vakarus. Buvo pasiruošta kruopščiau. Jie nešė Lietuvos katalikų laišką popiežiui Pijui XII, partizanų memorandumą Jungtinių Tautų Organizacijai, informacinius pranešimus apie sovietų vykdomas represijas, partizanų dainų rinkinį, nuotraukų ir kitos medžiagos. Nemažiau svarbūs buvo nurodymai išsiaiškinti padėtį ir daryti deramus sprendimus. Lukša buvo įgaliotas suderinti Deksnio, jo sukurtos VLAKo Užsienio delegatūros (UD) ir VLIKo veikimą, nustatant jų kompetencijos ribas, taigi, reikalui esant, sudrausminti Deksnį ir jo šalininkus. Dar buvo nurodyta „asmeniškai susitikti su VLIKo atsakingais pareigūnais“, kas nebuvo įmanoma, nepasiekus Vakarų Europos. Deksnio pastangos užkirsti kelią abiejų partizanų atvykimui į Švediją, vėliau juos izoliuoti Stokholme buvo atkaklios, bet bergždžios.

Lukša greitai susigaudė padėtyje. Per kelis mėnesius įsitikinęs, kad VLAKas ir UD neturi nei platesnio išeivijos politinių organizacijų palaikymo, nei glaudesnių ryšių su Vakarų žvalgybomis, Lukša suprato, kad šios organizacijos nereikšmingos, ir nuo jų atsiribojo. Baden Badeno susitikime 1948 m. liepos 7–9 d. buvo nutarta, kad Lietuvos išlaisvinimo kovai krašte vadovaus rezistenciją apjungiąs organas, o užsienyje – VLIKas ir Vykdomoji Taryba, kurie esamomis sąlygomis vykdo Lietuvos valstybės vadovavimo funkcijas, sudarydama egzilinę vyriausybę. VLAKo ir UD pretenzijos buvo atmestos.

Lukšos intervencija užtikrino, kad partizanų vardu išeivijoje kalbės VLIKas, kurį palaikė išeivijos organizacijų dauguma, o ne Deksnį palaikantis ir su VLIKu konfliktuojantis negausus išeivijos veikėjų būrys. Tačiau Lukša nelabai stengėsi sutaikyti VLIKą ir diplomatijos šefą Stasį Lozoraitį; atrodo, kad jis tiesiog nesusirašinėjo su diplomatais. Kol nesutarimai nebuvo pašalinti, nebuvo tos pageidaujamos vienybės, o Lukšos pasyvumas sunkiai dera su jo trumpu pasisakymu prisistatant Baden Badeno susitikimo dalyviams: „Kai už
Lietuvos laisvę liejamas kraujas ir visa Lietuva neįsivaizduojamai kenčia, nedovanotinas nusikaltimas tarpusavy kovoti dėl partinių ar bet kurių kitų sumetimų ar tikslų. Kovojanti Lietuva to nesupranta ir dovanot neįstengia. Šiandien Lietuvai visa turi būti subordinuota“.

Susidaro įspūdis, kad juo ilgiau Lukša buvo Vakaruose, juo labiau jis abejojo savo buvimo prasme. Per pirmuosius metus sureguliavęs krašto ir išeivijos santykius, per antruosius turėjo stebėti, kaip jie ardomi. Jam, kaip ir visiems veiksniams, nepasisekė nei rasti kontaktų su atsakingais Vakarų valstybių atstovais, nei užtikrinti paramos kovojančiai tautai. Dar 1948 m. liepą jis užmezgė ryšius su Prancūzijos žvalgyba, persikėlė į Paryžių ir su keliais kitais lietuviais mokėsi žvalgo-desantininko meno. Bet desantas buvo vilkinamas, ir Lukša skaudžiai išgyveno, kad negalėjo sugrįžti į Lietuvą ir įgyvendinti savo pažadų kovos draugams. Reikalai pajudėjo į gerąją pusę, kai 1950 m. pavasarį jis persikėlė į amerikiečių žvalgybos mokyklą Bavarijoje. Lukša Lietuvon sugrįžo partizanavimo saulėlydyje
1950 m. spalio 3 d. puikiai žinodamas, kad baigia išsekti partizanų gretos, tad nujausdamas, jog įsirikiuos į žuvusiųjų už tėvynę gretas. Pasirinkimas buvo sąmoningas, nes „jei nėra nieko, dėl ko verta net mirti, tai lygiai nėra nieko, dėl ko verta ir gyventi“. Lukša kokį pusmetį slapstėsi kartu su LLKS Ginkluotų pajėgų vadu Ramanausku-Vanagu, partizanų vadovybei rengė raportus apie savo veiklą ir bendrą padėtį, per ryšininkus siuntė šifruotas žinias į Vakarus (dėl aparatūros netekimo nutrūko radijo ryšiai). Provokatoriaus išduotas, jis pateko į čekistų pasalą ir žuvo 1951 m. rugsėjo 4 d., praėjus vienuolikai mėnesių po grįžimo į tėvynę. Jo palaikai iki
šiol nesurasti.

Tekstas parengtas remiantis įžanginiu straipsniu knygai Apie anuos nepamirštamus laikus: Juozo Lukšos-Daumanto ir ir Nijolės Bražėnaitės susirašinėjimas, rengiamai ir leidžiamai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto.