Kęstutis Girnius. Nenuoseklios solidarumo ir vienybės paieškos

Lietuva vis labiau pabrėžia vienybės ir solidarumo svarbą, ypač santykiuose su Kinija ir kovojant su nelegalia migracija. Atsakingi Lietuvos pareigūnai, tarp jų prezidentas G. Nausėda ir Vidaus reikalų ministrė A. Bilotaitė, ragina ES vieningai reaguoti į nelegalią migraciją, keisti ES teisės aktus tam, kad būtų galima efektyviau į ją reaguoti. Deja, kol tikimasi solidarumo iš kitų, Lietuva, bent Užsienio reikalų ministro G. Landsbergio asmenyje, atvirai sako, kad nereikia perdėm paisyti kitų šalių net didesnėmis su migracija susietomis problemomis.

Precedento neturinti nelegali migracija per Baltarusiją verčia Lietuvą ieškoti paramos iš savo partnerių. ES operatyviai reagavo į pirminius Lietuvos prašymus ir jau pervedė didesnę dalį 37 milijonų eurų skubios pagalbos. Lietuva tikisi sulaukti gerokai daugiau, viliasi, kad Europos Komisijai būtų suteikta teisė finansuoti ne tik tam tikras apsaugos priemones, kaip stebėjimo sistemas pasienyje, bet ir konkretų fizinį barjerą, taigi tvorą su visais jos priedais. Bilotaitė teigia, kad Lietuva turi svarų net 14 kitų Europos Sąjungos šalių palaikymą dėl fizinio barjero pasienyje finansavimo iš Europos Sąjungos lėšų.

Lietuvos susirūpinimas migracija yra naujas reiškinys. Praeityje Lietuva labiau rodė abejingumą negu solidarumą su migracija besigrumiančioms šalims. Kai 2015 m. į ES atvyko apie milijonas migrantų, daugiausia į Vokietiją, jos kanclerė A. Merkel kreipėsi į partnerius, siūlydama įvesti privalomas kvotas bėglių perskirstymui, nustatant proporcinę sistemą. Pasiūlymas nesulaukė pritarimo, iš dalies dėl to, kad Merkel atvėrė vartus migrantams nepasitariusi su kitomis ES šalimis. Negali pakviesti svečių į puotą, po to prašyti kaimynų juos pamaitinti ir apnakvydinti.

Vengrija labiausiai priešinosi prašymams pasidalyti migrantų našta, bet Lietuva daug neatsiliko. Tuometinis vidaus reikalų ministras S. Skvernelis pareiškė, kad Lietuva galėtų priimti iki 10 bėg¬lių, ir tik tokius, „kurie atitinka mūsų kultūrinius ypatumus, sakykime, yra krikščionys“. Pasak premjero A. Butkevičiaus, „įtempus visus pajėgumus, tai galėtume kalbėti apie 40–50 žmonių grupę“. Tokia pozicija buvo gėdinga, nesuderinama su Lietuvos patirtimi (nėra žemyno, kuris nėra priglaudęs lietuvių), krikščioniškomis vertybėmis. Ilgainiui Lietuva sutiko prisiimti migrantų kvotą, skirtingai nuo Višegrado šalių, kurios tai visai atmetė.

Šįmet gegužės viduryje per dvi dienas apie 8000 žmonių, tarp jų kokie 2000 nepilnamečių, pasiekė Seutą, Ispanijos autonominį miestą Viduržemio jūros krante Šiaurės Afrikoje ties Gibraltaro sąsiauriu. Toks didelis migrantų srautas yra nepaaiškinamas, nebent Maroko vyriausybė nurodė savo pasieniečiams nesiimti jokių veiksmų sienos kirtimui sustabdyti. Ne tik Baltarusija gali manipuliuoti migrantais.

Kiek prisimenu, Lietuva nesuskubo ištiesti pagalbos rankos Ispanijai. Suprantama, kad savo bėdoms skiriama pirmenybė, bet siekiant tvaresnio konsensuso, reikia ieškoti daugialypio sprendimo, kuris atsižvelgtų ir į kitų šalių padėtį. Fizinio barjero statybos finansavimas naudingas tik toms šalims, kurias nelegalūs migrantai pasiekia sausumos keliais, bet ne toms šalims, kurios susiduria su neteisėta migracija iš jūros. Kaip žinia, dauguma migrantų pasiekia ES per jūrą. Dar svarbesnė užduotis – rasti būdą, kaip paskirstyti migrantus tarp visų ES valstybių, kad pietų ir pietryčių ES šalys neturėtų toliau nešti neproporcingos naštos.

Sutelkę dėmesį į savo rūpesčius, Lietuvos atstovai ne tik nepalaiko šių šalių siekių lygiau padalyti bendrą migracijos naštą, bet atvirai jai priešinasi. Rugsėjo pradžioje klausiamas, ar svarstant bendras ES migracijos ir prieglobsčio taisykles Lietuva pritars siūlymams, susijusiems su migrantų pasidalijimu bendrijos šalyse, G. Landsbergis sakė, kad „tai yra būtent ne ta diskusija, kurios Lietuvos pusė nori.“

Landsbergis savo nuostatas siekė pagrįsti dviem silpnais argumentais. Esą migrantų pasidalijimas „negali tapti pagrindine ar vienintele priemone“ migracijos krizėms spręsti. Su tuo negalima ginčytis, bet nemanau, kad ir perskirstymo šalininkai mano, jog tai vienintelė ar pagrindinė priemonių. Gal jie tenkinasi ją laikyti svarbia ir būtina priemone. Be to, fizinio barjero su Baltarusija finansavimas ir pastatymas nebūtų „pagrindinė ar vienintelė“ migrantų problemos sprendimo priemonė, nes, kaip minėta, migrantų dauguma veržiasi į Europą jūros, o ne sausumos keliais.

Negalime rimtai traktuoti antro Landsbergio argumento, antai, kad pasidalijimo migrantais akcentavimas siunčia pavojingą signalą valstybėms, iš kurių žmonės išvyksta į Europą. Duodama suprasti, kad tai dar labiau skatintų nelegalius migrantus, o „humanitarinės krizės nėra sprendžiamos priimant visus žmones, kurie tiesiog nori pabėgti.“

Nėra konkrečių duomenų, kurie rodytų, jog pasidalijimas migrantais veiktų žmonių norą kirsti Europos sienas. Landsbergis tik spėlioja, ieškodamas argumentų, kurie pateisintų jo išankstinės nuostatas. Aš irgi neturiu duomenų, bet abejoju, ar paskirstymas skatintų didesnę migraciją. Daugelis migrantų yra pasiryžę rizikuoti savo gyvybe bei leisti milžiniškas sumas, kad patektų į Europą, šis noras toks stiprus, kad ES vidaus taisyklių pokyčiai neturės didesnio poveikio vienaip ir kitaip.

Stebina Lietuvos ir Landsbergio hubris arba negebėjimas nepastebėti nenuoseklios Lietuvos pozicijos – būtina mums padėti, kitų problemas galima atidėti. Turėtų būti nejauku prašyti ir reikalauti paramos iš kitų, kai nesi pasiryžęs jiems padėti. Ir reikia klausti, kodėl tokios šalys kaip Ispanija, Italija ar Graikija turėtų pritarti Lietuvai naudingiems pokyčiams ir išlaidoms, kai Lietuva abejinga jų bėdoms. Gal jos didžiadvasiškai, gal pragmatiniais skaičiavimais, palaikys Lietuvos prašymus, bet vargu, ar jos užmirš Lietuvos abejingumą, ar priims kaip tikrą pinigą Lietuvos pastangas vaizduotis šalimi, skiriančia pirmenybę vertybių politikai.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.