Kęstutis Girnius. Pakeliui į gerovės valstybę?

Rinkimai jau baigti. Prasidėjo Vyriausybės derinimo ir sudarymo darbai. Pagrindiniai koalicijos bruožai jau aiškūs, nors Laisvės partija pasispardys, pabrėždama savo išskirtinumą ir savarankiškumą, nors tai iš dalies „šou“ rengiantis kitiems rinkimams. Partija neturi pasirinkimo – konservatoriai yra jų vieninteliai galimi koalicijos partneriai. Arba konservatoriai ar ketveri bergždi metai politinėje dykumoje, kartu su R. Karbauskio „valstiečiais.“

Didesnis iššūkis – tai koalicijos programos suderinimas su prezidento G. Nausėdos skelbiama gerovės vizija. Diskusijos ir derybos paveiks būsimus prezidento ir Seimo santykius, taip pat ir valstybės gerovę. Nors Nausėda teigė, kad jis bus reiklesnis kandidatams į ministrus negu lyg šiol, ir pritars tik tiems, kurių nuostatos dera su jo gerovės valstybės koncepcija, būsima valdančioji koalicija turi pagrindinius svertus. Prezidentas gali priešintis, bet negali laimėti, ką rodo 2016 m. patirtis, kai subliuško itin atkaklios D. Grybauskaitės pastangos užkirsti kelią Darbo partijai dalyvauti valdančioje koalicijoje. Taip ir turi būti. Seimo rinkimuose renkamas Vyriausybę sudarantis Seimas, tad Vyriausybės sudėtis ir programa labiau atspindės Seimo daugumos, o ne prezidento norus ir viziją.

Nausėda sukalbamas žmogus, kaip ir I. Šimonytė, tad derybos neturėtų užsitęsti. Siautėjant COVID-19, ne laikas politiniams kivirčams, nors derybų vilkinimas galėtų būti naudingas prezidentui, kuris galėtų išspausti nuolaidų iš valdančiosios koalicijos, skubančios atsistoti prie valstybės vairo ir pradėti savo darbą. Bus nesutarimų, jų sprendimo būdas gali paveikti būsimų santykių – nuoširdžių ar priešiškų – toną.

Praeitą savaitė Nausėda pagaliau pristatė savo gerovės valstybės koncepciją. Tai ambicingas planas – ne tik ūkio ir mokesčių politika, skirta kovai su socialine nelygybe ir atskirtimi. Lietuva turi būti stipri, teisinga, žalia ir inovatyvi šalis. Reikia užtikrinti Lietuvos saugumą ir energetinė nepriklausomybę, vykdyti aktyvią užsienio politiką. Privalu sukurti teisingą valstybę, kurioje kiekvienas gali gyventi oriai ir savarankiškai, ypatingą dėmesį skiriant švietimui. Reikia kurti žalią ir švarią aplinka, visi valstybiniai sprendimai turi būtų vertinami aplinkosaugos ir klimato kaitos aspektais. Reikia transformuoti ūkį, diegti inovacijas, nuosekliau pasinaudoti gyventojų intelektualinį potencialą ir mokslo pasiekimus.

Kai kurie Nausėdos tikslai yra neįgyvendintini. Nerealistiška manyti, kad po dešimtmečio pagal moksleivių rezultatus Lietuva patektų tarp 20 geriausių valstybių pasaulyje. Šito siekia beveik visos pasaulio šalys, o Lietuva tiek atsilikusi, konkurentai tiek pažengę, kad pageidautinas šuolis neįmanomas. Bet ženkli pažanga pasiekiama. Pagirtinas noras, kad šalies regionuose vidutinis darbo užmokestis pasiektų ne mažiau 85 proc. sostinės regiono lygio. Bet tokios lygybės nėra pasiekusi nė viena šalis, ypač iš tokios prastos starto pozicijos kaip Lietuva.

Šimonytė teisingai pastebėjo, kad svarbu ne užvadinimas, bet turinys. Konservatoriai su savo partneriais gali pritarti didelei daliai Nausėdos užmojų. Būtina daugiau investuoti į švietimą ir sveikatos apsaugą, ženkliai didinti mokytojų, mokslininkų ir gydytojų atlyginimus, skirti daugiau pinigų mokslo tyrimams ir jų vaisių diegimui į ūkį. Veiksmingai regiono politikai irgi reikės daugiau lėšų, jau nekalbant apie pastangas mažinti skurdą ir socialinę atskirti. Visa tam reikės lėšų, tie pinigai neiškris, kaip netiesiogiai įsivaizduoja N. Mačiulis, kaip maną iš dangaus, jie turės būti surenkami, o tam reikės didinti mokesčius. Gerovės valstybė nėra tik užvadinimas, nėra tik ūkio ir mokesčių politika, bet surenkami ir investuojami (tai gal tikslesnis žodis negu perskirstomi) pinigai turės lemiamą vaidmenį planų įgyvendinimui.

Būsimos koalicijos partnerių nuostatos neskatina optimizmo. Konservatoriai kategoriškai neatmeta mokesčių reformos, bet Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos pasikliauja prieštvaniniu, diskredituotu “iš viršaus žemyn“ ūkio supratimu (angl. trickle-down economics).

Negalima perdėm sureikšminti kurį nors vieną politiko pasisakymą, bet neseniai Šimonytė pažymėjo, kad konservatorių ir liberalų nuomonės gali išskirti mokesčių mažinimo ir biudžeto perskirstymo klausimus. Esą reikia spręsti „kiek šalis gali mažinti mokesčius ir užtikrinti finansavimą“ svarbiausioms sritims „Niekas nenori, kad valstybė būtų kažkoks didelis monstras, kad mes čia siektume perskirstyti kažkokią labai didelę dalį vidaus produkto, bet akivaizdu, kad mūsų viešosios paslaugos turi atitikti mūsų visuomenės išsivystymo lygį.“

Lietuvoje valstybė negali tapti kažkokiu dideliu monstru, nes šioje srityje ji yra nykštukas, neužauga – tik trys ES šalys perskirsto mažesnę BVP dalį per savo biudžetą negu Lietuva – tai skurdžiausios ES šalys Bulgarija ir Rumunija, taip pat ir Airija.

Laisvės partija garantuoja neįvesianti naujų mokesčių, ir siūlo sumažinti gyventojų pajamų mokestį iki 15 proc. Liberalų sąjūdis irgi žada per ketverius metus gyventojų pajamų mokestį sumažinti iki 15 proc., kalba apie PVM mažinimą, nebūdingai pasiūlė iki 5 proc. sumažinti PVM būtiniausiems maisto produktams, kas tikrai padėtų vargingiesiems. Antra vertus, abi partijos siūlo peržiūrėti vaiko pinigų mokėjimą, kad paramą gautų tik vargingiausios šeimos.

Palyginus su kitomis Baltijos šalimis, Lietuva yra begėdiškai abejinga savo vargingesnių piliečių gerovei. Nors per pastaruosius metus padidėjo pensijos, vaikų pinigai, minimalus mėnesinis atlyginimas, taigi esama realios pažangos, padėtis dar liūdna. Politologas A. Krupavičius teigia, kad valstybės biudžeto išlaidos vienam gyventojui Lietuvoje yra gerokai mažesnės negu Estijoje ir Latvijoje.

Pagal jo skelbiamus duomenis 2019 m. Estijoje šis rodiklis siekė 8543 eurus, Latvijoje – 4783, o Lietuvoje – 4190. Net jei duomenis būtų šiek tiek netikslūs, akivaizdu, kad Lietuva yra Pabaltijo E. Skrudžas. Padėtį blogina ir tai, kad Estijoje ir Latvijoje darbuotojams skiriama didesnė BVP dalis nei Lietuvoje, kur amžinai skundžiantys verslininkai sužeria neproporcingai didelį kąsnį.

Galima svajoti, kad mažinant mokesčius, bus didinamos viešosios paslaugos, bet tai liks svajonių ir saviapgaulės lygyje. Lietuvoje socialinė atskirtis ir skurdas yra tvarūs, padėtis beveik nepakito per 20 metų. Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija nepalaikys rimtesnių reformų, tad daug kas priklausys nuo konservatorių pozicijos ir nuo prezidento gebėjimo juos įtikinti labiau atverti širdis ir mažiau suveržti vargingųjų diržus.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.