Kęstutis Girnius. Pakitęs Lietuvos politinis peizažas

Politika ne stovi vietoje, kaita yra beveik nuolatinė būsena, nors pokyčiai dažnai nėra reikšmingi. Ateina naujos politinės partijos, kelerius metus pritraukia remėjų, ir tada išnyksta. „Drąsos kelias,“ Tautos prisikėlimo partija, A. Paulausko vadovaujama Naujoji sąjunga, Moderniųjų krikščionių demokratų sąjunga, Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai), Darbo partija, Lietuvos socialdemokratų darbiečių partija – tai tik dalis politinių partijų, kurios buvo įkurtos po nepriklausomybės atgavimo, daugelis jų po 2000 m.

Partijų gausą lemia politikų ambicijos, jų noras žutbūt vadovauti savai politinei jėgai, politinių įsitikinimų nepastovumas, gyventojų nepasitenkinimas politinėmis partijomis bei jų polinkis balsuoti už naujus politinius darinius. Kitu požiūriu politinė padėtis yra gana pastovi. Nors dabartinė Vyriausybė yra septynioliktoji, tik vieną kartą, būtent 1992 m., įvyko priešlaikiniai Seimo rinkimai. A. Kubiliaus ir A. Butkevičiaus vadovaujamos koalicijos išdirbo visą savo kadenciją. Be to, vyriausybių kaitą dažnai lėmė partijų vidaus ginčai ir asmeniniai konfliktai, kurie mažai veikė bendrą politikos kursą. Antai konservatoriams valdant Lietuvą 1996 – 2000 m., buvo trys vyriausybės ir trys premjerai, nors visą tą laiką V. Landsbergis savo rankose tvirtai laikė valdžios vadeles.

Šįmet įvyko du pokyčiai, kurie gali reikšmingai pakeisti Lietuvos politinį peizažą. Įsikūrus naujai Lietuvos socialdemokratų darbo partijai (LSDDP), socialdemokratų partijos skilimas įgijo konkretų organizacinį pavidalą. Status quo ante nebus atkurtas, tad ilgiausiai Lietuvą valdžiusi partija, kairiojo politinio flango uola, pavirto antraeile politine jėga, kuri džiaugsis, jei rinkimuose laimės 10 proc. balsų. LSDPP sulauks dar mažiau paramos, vargu ar ji atšvęs savo įkūrimo dešimtmetį.

Mirties agoniją pergyvena Lietuvos respublikos liberalų sąjūdis (LLRS). Vis daugiau įtakingų narių traukiasi iš partijos, sekdami Vilniaus meras R. Šimašiaus ir A. Armonaitės pavyzdžiu. Šimašiaus vadovaujamas partijos Vilniaus skyrius nusprendė ateinančiuose savivaldos rinkimuose dalyvauti ne po LLRS, bet po visuomeninio rinkimo komiteto vėliava. Daliai narių palikus Vilniaus skyrių, jis įsisteigė iš naujo. Skilo ir įtakingas Klaipėdos skyrius. Kaip ir Šimašius, meras V.Grubliauskas ketina burti rinkiminį komitetą, ir neatmeta galimybės ateityje turėti politinių ryšių su Šimašiumi. Armonaitė jau paskelbė ketinanti kitais metais steigti naują politinę partiją, kurios steigiamasis susirinkimas galėtų vykti kitų metų pradžioje.

Nors ne vienas apžvalgininkas mano, kad nauja partija gali būti perspektyvi, nematau pagrindo optimizmui. Sunku suskaičiuoti, kiek partijų save laikė ar vadino liberaliomis, bet nė viena, išskyrus LLRS 2013-2016 m., neturėjo rimtų šansų patekti į daugiausia balsų sulaukiančių politinių partijų trijulę. Nei naujasis darinys, kaip jis besivadintų, nei senoji netaps rimta politine jėga. Galima kaltinti Šimašių, Armonaitę, bei Grubliauską oportunizmu, savo politinio kailio gelbėjimu, bet jų sprendimai didele dalimi lėmė nevykusį Lietuvos teisėsaugos sistemą. Nors E. Masiulis buvo sulaikytas 2016 m., veikiausiai nesulauksime teismo nutarties iki 2019 m. pabaigos, taigi po rinkimų. Suprantamas noras nutraukti ryšius su korupcijos šleifu apgaubta politine partija.

Pagrindinę atsakomybę už LSDP skilimą tenka Gintarui Paluckiui. Netikėtai laimėjęs partijos pirmininko rinkimus, jis suskubo atsikratyti partijos veteranų. Nepraėjus ne savaitei, jis pareiškė, kad A. Butkevičius nebus jo pavaduotojas, nes esą partijoje negali būti dviejų pirmininkų. Su Seimo frakcija bus diskutuojami visi svarbūs reformų klausimai, bet esminius sprendimus priims partijos taryba ar suvažiavimas. Paluckas pagrasino, kad jei frakcijos nariai nebalsuos, kaip nurodo taryba, „ kils jų pozicijos klausimas kandidatų sąraše prieš 2020 m. Seimo rinkimus.“ Jei Paluckas tikėjosi, kad veteranai ramiai nurys šią karčią piliulę, jis smarkiai klydo. Nemažai senosios gvardijos narių pasitraukė iš partijos ir frakcijos, įkūrė LSDDP.

Įvykus skilimui, Paluckas bravūriškai tvirtino, kad „ginčuose ir gimdymo kančiose gimsta gražūs dalykai. Šiandien gimstame iš naujo.“ LSSDP steigimo dieną naujasis partijos pirmininkas G. Kirkilas pasakė, kad „nauja partija – mūsų dovana Lietuvos šimtmečiui.“ Nežinau, kiek Lietuva džiaugsis šia dovana, bet tradiciniai socdemų oponentai tikrai bus dėkingi partijos vienybę sugriovusiems politiniams veikėjams.

Per neseniai vykusį „Žmonių vardu“ pavadintoje LSDP konferencijoje buvo stengiamasi padėtį nupiešti rozinėmis spalvomis. Pristatydamas naująją partijos viziją Paluckas tikino, kad tokios nuoseklios vizijos neturi niekas kitas, juolab, jog kuriant viziją vadovautasi ir „užsienio bičiulių pavyzdžiais“. Įsipareigota atgaivinti tradicines socdemų vertybes, mėginti kurti universalią senatvės pensiją, gerinti švietimą ir tt. Sunku rimtai traktuoti tokius pažadus, prisiminus, kad per 16 šalies valdymo metus LSDP net nesistengė įvesti progresinių mokesčių, apie juos prabildama tik prieš rinkimus, arba juos pralošius.

Žadėta atgaivinti partiją, pritraukti jaunimo, bet to atsinaujinimo nematyti, atsižvelgus į parinktus kandidatus artėjančiuose Europos Parlamento ir prezidento rinkimuose. Eurokomisaras Vytenis Andriukaitis buvo patvirtintas kandidatu į prezidentus. Gal buvo atsižvelgta į jo kandidatavimo patirtį, juk jis kandidatavo į prezidentus 1997m., taigi prieš daugiau negu 20 metų, dar ir 2002 m. Trečias mėginimas nebus sėkmingesnis. Europos Parlamento sąrašo penketuke irgi vyrauja veteranai – V.Blinkevičiūtė, R.Budbergytė, Juozas Olekas, Julius Sabatauskas, Kauno politikė Orinta Leiputė. Atsinaujinimo požymiai pastebimi tik su mikroskopu.

Vyriausioji rinkimų komisija pranešė, kad savivaldos rinkimams užsiregistravo 77 visuomeniniai rinkimų komitetai, gerokai daugiau negu 2015 m. Tai dar vienas ženklas, kaip keičiasi Lietuvos politikos kraštovaizdis.

Perspausdinta iš Delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.