Kęstutis Girnius. Partijų tuštėjimo metai

Seniai buvo akivaizdu, kad Lietuvos politinės partijos negeba atlikti vienos savo pagrindinių užduočių – laimėti ir išlaikyti rinkėjų pasitikėjimą.

2004 m. su V. Uspaskicho vadovaujama Darbo partija prasidėjo „gelbėtojų partijų“ karuselė. „Darbiečius“ pakeitė A. Valinsko šoumenų partija, 2012 m. pasireiškė partija „Drąsos kelias,“ pasiryžusi gelbėti vieną konkrečią mergaitę nuo pedofilų. Po ketverių metų valdžion atėjo persitvarkę ir atsigaivinę „valstiečiai,“ ketinę, tarp kita ko, kovoti su alkoholizmu bei už sveiką gyvenimą, o šįmet už Seimo pirmininko V. Pranckiečio atleidimą. Taigi, pagrindiniai siekiai smarkiai sukuklėjo.

Kol kas neaišku, ar atsiras nauja „gelbėtojų“ partija. Apklausos rodo, kad „darbiečiai“ atsigauna. Partija gal gebės sutelkti dalį buvusių gerbėjų, atimti balsų iš „valstiečių“, bet plataus palaikymo nesulauks. Partija niekada neturėjo aiškios programos, ir jos nereikėjo, nes ji buvo kišeninė Uspaskicho partija ir su mažomis išlygomis priklausė nuo jo valios.

Yra nemaža tikimybė, kad į Seimą pateks A. Juozaičio vadovaujama nauja politinė partija „Santalka Lietuvos gerovei – čia yra Lietuva“, kurios suvažiavimas numatytas gruodžio 14 dieną. Partija sujungs Juozaičio judėjimą „Lietuva yra čia“ ir nemažą skaičių mirties agoniją pergyvenančios partijos „Tvarka ir teisingumas“ narių. Jau dabar matyti netikrumo ir blaškymosi požymių. Ar naują puslapį žadantis atversti judėjimas nutarė vienytis su diskredituota merdinčia partija, nes nepasitiki savo jėgomis? Įtartinas ir ilgas naujo vieneto pavadinimas.

Paprastai kuo daugiau žodžių, tuo mažiau konkretaus turinio, juolab kad randame ir žodį „gerovė“. Savaime suprantama, jog partija siekia gyventojų gerovės, juk kas yra alternatyva – skurdo didinimas.

N. Puteikio partija irgi eina panašia linkme, pakeitė savo pavadinimą į „Centro partiją – gerovės Lietuvą“. Puteikis ramiai vertina galimybę, kad daugiau partijų į savo pavadinimus įtrauks žodį „gerovė“, aiškindamas, kad „kuo daugiau bus partijų tokiu pavadinimu, kuo daugiau bus partijų, remiančių gerovės Lietuvos idėją, tuo geriau bus Lietuvos žmonėms“. Atseit, problemos bus išspręstos, jei atsiras daugiau patriotiškai pasivadinusių partijų. Negalima jo kaltinti pesimizmu.

Plinta valdančiųjų koalicijų apimtis. LDDP valdė viena, ją pakeitė dviejų partijų koalicija, po to trijų. Dabar į naują normą pretenduoja keturių partijų koalicijos, nors neaišku, kaip apibrėžti dabartinę valdančiąją koaliciją, kurios sudėtis dažnai keičiasi, bet kuri bent lig šiol geba priimti būtiniausius sprendimus.

Normaliomis aplinkybėmis reikėtų rengti priešlaikinius rinkimus. Bet Lietuvoje išankstiniai rinkimai neįvyksta, nes po kelerių metų valdžios koalicijos partijos yra tiek nepopuliarios, kad jos nariai puikiai supranta, jog rinkimus pralaimėtų, tad taptų bedarbiais. Deputatų alga nėra prasčiausia.

Neįmanoma numatyti konkrečių kitų metų Seimo rinkimų rezultatų – kiek balsų laimės atskiros partijos. Bet gana aišku, kad šalį valdys marga, gal net keturių partijų, ne itin pastovi koalicija.

Partijų skaidymasis įgijo pagreitį per pastaruosius kelerius metus. Liberaliomis pasivadinusių politinių jėgų visada būta su kaupu, bet skilo ir Lietuvos respublikos (LLRS) liberalų sąjūdis, dar prieš ketverius metus pretendavęs tapti pagrindine dešiniųjų partija. Suskilo ir lig tol ypatinga vienybe pasižymėję socdemai, partijos elitui sukilus prieš naujojo pirmininko G. Palucko planus sumažinti jų įtaką. Socdemai lengvai pateks į Seimą, tik tikintysis stebuklais gali to paties tikėtis iš „socdarbiečių“. Penkių procentų barjerą perkops LLRS, neaišku, ar tai gebės padaryti Šimašiaus – Armonaitės Laisvės partija.

Konservatoriai neskilo ir veikiausiai surinks daugiausiai balsų. Oponentai, jei ne viešai, tai bent netiesiogiai, daug dėmesio skirs G. Landsbergio šeimos turtui, kas sustiprins daugelio priešiškas nuostatas TS-LKD atžvilgiu, sumažins partijos šansus laimėti rinkimus vienmandatėse apygardose. Be to, konservatoriai neturi partnerio, su kuriuo galėtų sukurti pastovią, ideologiškai vieningą koaliciją.

Dabartinė padėtis Seime yra ypatinga. Pagrindinis valdančiosios daugumos tikslas – priimti biudžetą ir išlikti valdžioje iki kitų metų rinkimų.

Jos sudėtis ne kartą kito, ir su kiekvienu pokyčiu ji tampa vis labiau neapibrėžta ir ideologiškai pilka.

Naujasis Seimas veikiausiai bus dar mišresnis ir pilkesnis. Kuo daugiau partijų patenka į Seimą, tuo margesnė valdančioji koalicija. Kuo margesnė koalicija, tuo didesnė tikimybė, kad ji nebus veiksminga, negebės susitarti svarbiausiais klausimais, parengti ir įgyvendinti nuoseklią Vyriausybės programą.

Mažieji partneriai įgys daugiau galios, taigi, galės reikalauti, kad koalicija tenkinti jų įgeidžius, savotiškai ją šantažuoti.

Partijų ir koalicijų nepastovumas lig šiol nesuvaidino didesnio vaidmens. Pastarieji septyneri metai buvo itin palankūs ūkio augimui (nors to augimo vaisiais nesidžiaugė visi gyventojai), tad ganėtinai nekompetentingos Vyriausybės negalėjo reikalų sugadinti.

Pradžios knygoje rašoma, kad po septynerių pertekliaus metų užėjo badmetis. Panašus likimas gali laukti Lietuvos. Žmonės nebadaus, bet ūkio augimas sumažės, padidės įvairūs išorės iššūkiai. Jei dar bus bandoma sukurti Nausėdos puoselėjamą gerovės valstybę ir mažinti socialinę atskirtį ir nelygybę, reikės tvirtos valdančiosios koalicijos, ryžtingos ir veiksmingos Vyriausybės.

Bet iš kur jos atsiras, kas jas sukurs, kas joms vadovaus? Rimtų kandidatų ir pretendentų nematau. O jei būsimas Seimas bus tiek pat suskaidytas, kaip dabartinis, ar net daugiau, neįsivaizduoju, kaip jis galės pravesti reikiamas reformas, susitelkti ir telkti žmones. Politinių partijų blaškymasis, uždarumas ir neveiksmingumas gali visiems brangiai kainuoti.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.