Kęstutis Girnius. Pašalinkime Cvirkos paminklą

Jau laikas daryti tai, ką reikėjo padaryti prieš 25 metus – pašalinti Petro Cvirkos paminklą. Nepriklausomos Lietuvos sostinėje neturėtų būti gerbiami ar įamžinami kolaborantai ir nepriklausomybės duobkasiai, bet paminklas kaip tik tai daro.

Ir tai nėra tik šiaip sau paminklas. Paminklas yra didelis ir įspūdingas – ant kalvos, beveik centrinėje miesto aikštėje. Paminklą užtikęs užsienietis veikiausiai galvotų, kad P. Cvirka yra žymiausias ar svarbiausias XX amžiaus lietuvis, nes joks kitas asmuo nėra taip pagerbtas.

Cvirka buvo gabus rašytojas. Moksleiviai turėtų būti supažindinami su jo, kaip ir kitų gabių rašytojų, darbais, nevalia elgtis lyg jo niekada nebuvo. Bet savęs neapgaudinėkime. Jam buvo statomas paminklas ne dėl įnašo į Lietuvos kultūrą, bet dėl ištikimos tarnystės kompartijai ir dėl vaidmens, parnešant į Lietuvą „Stalino saulę,“ ir įteisinant Lietuvos okupaciją.

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas aiškina, kad ant svarstyklių reikia padėti „šviesiąsias biografijos puses“, ir kad paminklas aikštėje yra ne kolaborantui, o rašytojui P. Cvirkai. Ministras klysta. Cvirka buvo sovietinis rašytojas, kurį valdžia nutarė išskirtinai įamžinti, nes jis pirmiausiai buvo sovietinis, o tik tada rašytojas.

Paminklas buvo statomas 1959 m., kai stalinizmo dvasia dar buvo gaji, o Antanas Sniečkus prašė Maskvos neleisti Sibiran ištremtiems partizanams grįžti į Lietuvą. Ankstesnis skulptoriaus J. Mikėno darbas buvo skulptūra Marytei Melnikaitei. Tikiu, kad ministras nemano, kad šis paminklas yra ne sovietinei partizanei, bet Lietuvos nepriklausomybės trokštančiai patriotei.

Jei Cvirka iš tiesų saugumui įskundė rašytoją K. Jakubėną, apkaltinęs poetą antisovietine veikla, tai jis pavyzdingas niekšas. O tokios niekšybės, kaip buvusio draugo statymo į mirties pavojų gūdžiais stalinizmo metais, neatsveria „šviesiosios jo biografijos pusės“. Paminklas Cvirkai buvo statomas lojaliam partiečiui, gal net stalinistui. Tai turėtų suprasti paminklo gynėjai.

Dažnai teigiama, kad sovietmetis yra mūsų istorijos dalis. Mes negalime ir neturėtume ištrinti autentiško sovietmečio palikimo, priešingu atveju neturėsime ko parodyti jauniems žmonėms ir į miestą atvykstantiems svečiams. Bet Cvirkos paminklas nėra paskutinis sovietmečio reliktas Vilniuje ir visoje Lietuvoje. Sovietinių karių kapinių dar nemažai Lietuvoje.

Vilniuje yra išlikęs pavyzdingas okupacijos metų paminklas – kompartijos veikėjų panteonas Karių kapinėse šalia paminklui žuvusiems sovietiniams kariams, tuo deramai, nors gal ir nesąmoningai, primenant, jog komunistų valdžia buvo įkurta ir laikėsi ant svetimos kariuomenės durtuvų. Panteonas puikiai atskleidžia sovietinį mentalitetą. Ten eilė po eilės vyresnio amžiaus vyrų bareljefų. Jų veidai gana panašūs, lyg skulptoriai turėjo laikytis blankios tuometinės ikonografijos taisyklių.

Panteonas skirtas tik jiems, partijos pateptieji griežtai atskirti nuo visų kitų – nuo darbo žmonių, kuriems ji neva tarnavo, net nuo savo žmonų, gal siekiant įtaigoti, kad partijos veikėjų meilė aprėpė visą liaudį ir nebuvo skirta tik vienai mirtingajai. Čia reikėtų vesti jaunus žmones ir užsienio turistus, jei norima, kad jie pajustų autentišką sovietmečio palikimą. Praverstų ir kelionė į Grūto parką, kur paminklų gausa suteikia geresnį suideologizuotos sovietų estetikos vaizdą.

Vilniaus istorija marga, ne tik sovietai okupavo miestą, bet ir Lenkija jį valdė iki 1939 m. Tuo metu Gedimino prospektas buvo vadinamas Adomo Mickevičiaus gatve, minint garbingą poetą ir patriotą, bet kol kas nesiūloma sugrąžinti šios gatvės pavadinimo istorijos autentiškumo vardan. O jei rūpi autentiškumas, kodėl neatstatyti Lenino aikštės.

Kvietkauskas siūlo prie paminklo įrengti informacinę lentą, ar kitaip pateikti prieštaringą Cvirkos biografiją. „Tuomet ši erdvė galėtų tapti ir edukacijos apie sovietmečio skaudžią praeitį vieta.“

Nepakaks vienos ar kelių lentelių supažindinti lankytojus su skaudžia praeitimi, juolab kad paminklas stebimas iš toli. Jei norima auklėti jaunimą, gal reikėtų pastatyti paminklą Jakubėnui ar kitam represuotam rašytojui, tuo pagerbiant tuos, kurie nesiryžo būti kompartijos tarnais? Gal Jonui Aisčiui-Aleksandravičiui, primenant kiek daug talentingų kūrėjų paliko tėvynę, kad išvengtų okupacijos. Ir kokia netektis tai buvo Lietuvai.

Cvirkos gynėjai iš dalies jį gina, nes jis buvo rašytojas, įsitikinę kad rašytojai ir kiti kūrėjai verti ypatingos pagarbos dėl jų įnašo į kultūrą. Ir kad jų suklupimai turėtų būti atleidžiami. Man nesuprantamas šis rašytojo ar menininko išskirtinumo kultas. Galima pro pirštus žiūrėti į kai kurias rašytojų išdaigas, pvz., girtavimą, svetimavimą, bet kolaboravimas nėra mažmožis.

Rašytojas nėra mažiau atsakingas už savo sprendimus negu eilinis pilietis, gal net daugiau, nes jis geriau išsilavinęs ir labiau informuotas. Jei Cvirka būtų buvęs komunistams ištikimai tarnavęs ekonomistas, inžinierius ar brigadininkas, statula seniai būtų buvusi pašalinta. Tiksliau tariant, ji net nebūtų buvusi pastatyta, nes tokia statula neturėtų jokios propagandinės vertės, netarnautų režimo tikslams. Profsąjungų rūmai ant Tauro kalno yra kitas sovietmečio etalonas, bet jau baigiama jį sugriauti.

Kiek žinau, niekas nesiūlo sunaikinti statulą. Pašalinus Cvirkos paminklą iš Vilniaus, jį galėtų priglausti jo gimtasis Klangių kaimas ar Grūto parkas. Tad Mikėno kūryba nenukentėtų.

Jei paminklas ir jį supanti aplinka sudaro „ano laiko savitą erdvę“, Cvirkos paminklą būtų galima iškeisti kitu, nors šiais laikais būtų gana sunku įtikinti skulptorių pastatyti tokią milžinišką statulą.

Paveldosaugininkai irgi neigiamai vertina planus pašalinti paminklą, bet jų nuomonė nėra pakankamai svari, kad užkirstų kelią deramam sprendimui. Manau, kad vicemeras V. Benkunskas neklysta, teigdamas, kad „jokie formalūs Kultūros paveldo departamento sprendimai ar apribojimai tikrai nesustabdys šios erdvės sutvarkymo ir Cvirkos paminklo iškėlimo“.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.