Kęstutis Girnius. Politinio idioto mįslės

Perskaičius knygą, neliko aišku, ko autorius siekia. Knyga lyg ir apie viską, bet ir apie nieką. Nors esama užuominų apie dabarties politiką, ji nagrinėjama minimaliai: vietoje analizės peršami platūs apibendrinimai apie tai, ką mano ir daro modernieji politikai ir mokslininkai, menininkai, politikos teoretikai, lyg ką galvoja vienas, galvoja ir visi; lyg visi būtų vienalytės masės atstovai.

Daugiau dėmesio skiriama apgailestavimams, kad užmirštamas ar nuvertinimas asmuo, kad labiau rūpinamasi visuomenės pertvarka negu piliečių įsitikinimų ugdymu, nors nėra nė žodžio apie tai, kaip reikėtų tuos įsitikinimus puoselėti. Kritikos sulaukia modernieji humanitariniai ir socialiniai mokslai, kurie grindžiami klaidingu įsitikinimu, kad žmogus yra iš visuomenės, ir kuris prisideda prie politinio idiotizmo (p. 14–15). Net šios vyraujančios temos nesulaukia nuoseklesnio pasakojimo ar analizės.

Kam skirta ši knyga? Jei eiliniam skaitytojui, tai reikėtų patraukliai rišlia kalba panagrinėti ir išaiškinti kurią nors problemą, supažindinti su kokia nors sritimi, skiriant dėmesį svarbiausiems aspektams, nepasimetant smulkmenose. „Politinis idiotas“ nėra tokia knyga. Daugybės autorių trumpų, ne visada aiškių, citatų gausa, tų pačių ar panašių klausimų minėjimas įvairiose vietose, autoriaus peršamų tezių apibendrinimų stoka – visa tai daro knygą sunkiai suprantamą eiliniam skaitytojui.

Per šešis puslapius (p. 24–29) skaitytojui pateikiamos Gilberto Ryle’io, Gottfriedo Leibnizo, George’o Berkeley’io, Immanuelio Kanto, Augustino, Johanno Georgo Hamanno ir Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio mintys. Jei skaitytojas iš anksto nežinojo, ką Ryle’is turi omenyje rašydamas apie vaiduoklį mašinoje, tai ir nesužinos, nors gal įsimins šią šmaikščią frazę. Kelių sakinių negana filosofų mintims apibūdinti, juolab kad Leibnizo ir Berkeley’io argumentai sunkiai įkandami. Filosofai paminimi ir greitai užmirštami. Alvydas Jokubaitis rašo: „Robertas Nozickas sugalvoja keistą prigimtinės būklės argumento pagrindimą. Jo nuomone, visuomenės sutarties teorija turi didelę aiškinamąją galią net ir nebūdama teisinga“ (p. 95). Tie du sakiniai nieko nepasako, vargu ar daug kas žino, kas tas Nozickas. Kitur knygoje Nozickas neminimas.

Mokslininkams ar specialistams skirtoje knygoje laukiama ko nors naujo ir reikšmingo. Naujų ir reikšmingų minčių neradau. Autorius nemėgina nuosekliai ir giliau nagrinėti specifinių problemų, tenkinasi griežtais ex cathedra pasisakymais, trumpomis pastabomis, dažnai kartojamomis užuominomis, neišaiškintomis citatomis. Net ir su Nozicko teorijomis susipažinusiam filosofui ar politologui tie du sakiniai mažai ką pasakytų, nes Nozickas nėra vienintelis filosofas, manantis, kad teorija gali turėti didelę aiškinamąją galią, net ir nebūdama teisinga. Mano nuomone, Nozicko pagrindimas nėra „keistas“, bet gaivinančiai išradingas, atskleidžiantis jo išskirtinę vaizduotę. Apie Johną Rawlsą autorius rašo: „Net ir kritikuodamas utilitarizmo filosofiją, Rawlsas yra pasislėpęs utilitaristas. Tai, kad jis kritikuoja utilitarizmą, yra tik vienas utilitarizmo manevrų“ (p. 100). Tik tiek. Jokubaitis nenurodo, kaip pasireiškia Rawlso paslėptas utilitarizmas, kurio daugelis Rawlso tyrėjų, kaip ir pats Rawlsas, nė nepastebėjo. Dauguma kitų filosofų ir jų mintys apibūdinami vos keliais sakiniais, nesistengiant nuodugniau išdėstyti jų minčių, argumentais atskleisti trūkumų ar privalumų.

Citatų daug, bet jos dažnai silpnai dera su tekstu. Jokubaičiui teigus, kad, Millio nuomone, „kvailo asmens poelgis yra geresnis už valdžios sprendimą“ (p. 155), toliau rašoma, „jeigu žmogus turi pakankamai sveiko proto ir patirties“. Paprastai sveiko proto, patirties turintys žmonės nelaikomi kvailiais. Kai kuriomis aplinkybėmis jie tokie gali būti, bet reikia paaiškinti. Kitur (p. 39–40) jis teigia, kad menininkai pradėjo kurti meną be žmogaus, kuris išnyko subjektyvių įspūdžių, vaizdinių ir išgyvenimų sraute, ir cituoja Charlesą Taylorą. Tačiau citata netiksliai išversta, nutraukta sakinio viduryje, o Tayloras svarsto ne meną be žmogaus, bet tai, kaip kai kurie modernūs rašytojai, pavyzdžiui, Robertas Musilis ir Marcelis Proustas, žmogaus ir gamtos santykius supranta kitaip negu romantikai. Yra daug tokių atvejų, kai neaišku, koks citatos tikslas, nes ji nei praplečia, nei papildo anksčiau dėstomas mintis. Jokubaitis cituoja du sakinius iš sudėtingo Paulo W. Kahno knygos poskyrio apie pornografijos ir romantikos ryšį (nežinia, kodėl tuos du) vidurio, teigdamas, kad moderniajai Vakarų politikai būdinga „pornografinė vaizduotė“, nors citatoje teigiama, kad „politika bet kuria forma yra pornografinės vaizduotės taikinys“ (p. 173, kursyvas mano, – K. K. G.).

Knygoje apstu mįslingų teiginių. Pavyzdžiui: „Krikščioniui asmuo yra kažkur tarp Dievo ir pasaulio. Visiškai su Dievu ar pasauliu susitapatinęs žmogus nustoja būti asmeniu“ (p. 19). Kaip galima visiškai susitapatinti su Dievu (ir ne tik, kaip bepročiui, tai įsivaizduoti), ir, jei tai neįmanoma, kodėl spekuliuoti, kaip tai paveiktų jo asmenį?

Nuoseklaus pasakojimo stoką aštrina Jokubaičio pomėgis vienur rašyti vienaip, kitur kitaip. Esama daug kategoriškų pasisakymų, kurie vėliau sušvelninami arba pristatomi su išlygomis ir kvalifikacijomis. Nesistengiama galutinai išaiškinti dviprasmybių ir netikrumų, kuriuos sukelia iš dalies lyg prieštaringi teiginiai, nenurodoma, kuriems suteikti pirmenybę, tad skaitytojas verčiamas spėlioti, ką Jokubaitis tikrai galvoja ir kaip traktuoti jo kategoriškesnius teiginius. Jis šokinėja nuo vienos temos į kitą ir atgal, tad sunku įžvelgti kokią nors pasakojimo logiką. Antai jis tvirtina mokslininkus aiškinant, jog žmogus yra ne tik socialinė būtybė, kurios savybes nulemia visuomenė, bet ir gamtinė būtybė. Pabrėžiama vidinio žmogaus laisvė, bet vėliau primenama, kad jo autonomija ribota (p. 30). Asmuo save geriausiai pažįsta (p. 108), egzistuoja praraja tarp vidinio ir išorės žmogaus (taip pat tarp asmens ir visuomenės, p. 162), bet vidinis žmogus kartais nežino, ar jis, ar kažkas už jo nulemia jo veiksmus (p. 25, 123), neturi užbaigto savęs pažinimo (p. 118). Jokubaitis lyg priešpriešina visuomenę ir žmogų. Jis rašo, kad žmogus klaidingai beveik be išlygų tapatinamas su visuomene (p. 47), kad jis joje „netelpa“ (p. 46–47), bet taip pat pažymi, jog žmogus neįsivaizduojamas be bendravimo su kitais (p. 36), ir kad neaišku, „kur prasideda „aš“, o kur – visuomenė (p. 32). Gal įmanoma rasti ar konstruoti nuoseklią poziciją, bet neverta skirti tiek laiko ir pastangų, kiek reikalautų tokia užduotis.

Detaliau panagrinėsiu tris klausimus, kuriems Jokubaitis suteikia daug reikšmės. Pirma, jis pabrėžia skirtumą tarp asmens ir individo, vidinio ir išorinio žmogaus (prileidžiu, kad asmuo yra vidinis žmogus), ir tvirtina, kad vidinis asmuo yra išstumtas iš politinio mąstymo, nesulaukia demokratų dėmesio (p. 136). Antra, jis nagrinėja ryšį tarp asmens ir visuomenės. Trečia, teigia, kad vidinio žmogaus ugdymas netenka reikšmės (p. 70), socialiniai mokslai ir naujas politinis režimas permainas sieja su visuomenės reformomis, o ne asmeniu, kuriam jie lieka abejingi. Esą manoma, kad tinkamai sutvarkius politinio mechanizmo veikimą, išsprendžiamos pagrindinės problemos. Dar stengsiuosi išnarplioti, ką konkrečiai autorius laiko politiniu idiotizmu.

Asmens ir individo perskyrą lietuvių filosofijoje įpilietino Stasys Šalkauskis ir Antanas Maceina. Maceinai žmogus turi gamtinį ir dvasinį pradus. Gamtinis žmogaus pradas reiškiasi individualybe, dvasinis – asmenybe. Individas yra palenktas gamtos dėsniams, asmuo yra laisvės paženklinta dvasinė būtybė. Individas yra lyg kūnas, asmuo lyg siela. Maceinai sunkiai sekėsi nustatyti, kur konkrečiai baigiasi kūno ir prasideda dvasios valdos. Pasak jo, valstybė esą gali drausti vesti nesveikiems, bet negali žmogaus prevencine tvarka sterilizuoti, nes tai liečia ne aktyvų kūno gyvenimą, o patį kūno principą. Neaišku, koks konkretus „kūno principo“ turinys. Bet draudimas kai kuriems žmonėms vesti, taigi ir turėti vaikų, panašiai kaip ir sterilizacija, riboja esminę žmogaus laisvę, tad pažeidžia jo dvasinį pradą.

Asmens ir individo, sielos ar dvasios ir kūno, psichinio ir fizinio skirtys yra viena iš sudėtingiausių filosofijos problemų. Kantas, kurį ne kartą mini Jokubaitis, tvirtino, kad negalime empiriškai suprasti mūsų valios, kad transcendentalinė laisvė mus iškelia iš gamtos priežastingumo ryšių. Dabarties filosofai ieško atsakymų į klausimus, kaip įtalpinti psichinį ar dvasinį gyvenimą į fizinį pasaulį, kaip paaiškinti minties ar psichikos gebėjimą veikti empirinį pasaulį, net sąmoningumo egzistavimą. Negalime laukti, kad Jokubaitis nuodugniai atsakytų į šiuos klausimus, bet jis privalėjo labiau išryškinti asmens sąvoką ir asmens/individo skirtį.

Būtų netikslu teigti, kad jis visiškai nemėgina apibūdinti asmens sąvokos. Jis nurodo keturis gebėjimus, kuriuos turi asmuo, pavyzdžiui, gebėjimą įsisąmoninti savo nepakartojamumą ir pripažinti atsakomybę už savo veiksmus (p. 31), pažymi, kad skirtingai nuo gyvūnų, žmogus suvokia net savęs suvokimą, jaučiasi galįs nepaklusti visuomenės poveikiui, privalo jaustis nepriklausomas subjektas (p. 20–21). Visa tai primena, ką išmokau religijos pamokose būdamas paaugliu. Galbūt ir ši knyga yra panašiai pedagoginė, labiau orientuota į esamus ir buvusius Jokubaičio studentus, kurie susipažinę su jo ankstesniais tekstais, tad jiems jo pasakojimai aiškesni.

Gal pasimokęs iš Maceinos nesėkmių, Jokubaitis vengia nagrinėti konkrečius atvejus. Jis ne kartą teigia, kad negalima sutapatinti vidinio žmogaus ir jo išorinių determinantų (p. 10, 19), bet nenurodo, kas tie determinantai, kiek ir kokiomis aplinkybėmis jie veikia. Nelieka aišku, kiek, Jokubaičio nuomone, vidinis žmogus save pažįsta ir valdo. Jei kartais nežinia, ar pats žmogus prabyla kaip asmuo, ar kažkas už jo, ir jis ne visada kontroliuoja savo veiksmus, tarytum reikėtų klausti, kas lemia šiuos nenumatomus ar nevaldomus veiksmus? O jei tai išorės determinantai, ar jie riboja asmens laisvę, ar ištrina, ar mažina skirtumus tarp vidinio ir išorinio žmogaus?

Taigi Jokubaitis konkrečiau neapibrėžia asmens, detaliau nepaaiškina, kuo jis skiriasi nuo individo, nenurodo, kur nubrėžti takoskyrą tarp individo ir asmens, ar ji pastovi, ar keičiasi kartu su aplinkybėmis. Negana tikinti, kad skirtumas svarbus, o jo užmarštis sukelia įvairių problemų.

Asmens ir visuomenės santykis yra kita svarbi tema. „Šios knygos tikslas – ginčyti įsitikinimo, kad žmogus yra iš visuomenės, pagrįstumą“ (p. 14). Dažnai kartojamas teiginys, kad „žmogus netelpa visuomenėje“, taip ir pavadintas vienas knygos skyrius. Visoms politikos mokslo formoms esą būdinga prielaida, kad žmogus yra tapatus visuomenei… Tam tikra asmens dalis visada lieka už visuomenės (p. 15). Pripažinus, kad žmogus nėra tapatus visuomenei, susvyruoja socialinių mokslų autoritetas (p. 47).

Tvirtinimą, kad žmogus tapatus visuomenei, galima suprasti tik metaforiškai, kaip ir kertinį teiginį, kad žmogus netelpa visuomenėje. Jokubaitis dar tvirtina, kad vidinis žmogus „netelpa moksle“ (p. 15). Metaforos kartais naudingos ir reikalingos, bet negalima vien jomis pasikliauti, nemėginant jų praplėsti ir paaiškinti. Jokubaitis teigia, kad žmogus netelpa visuomenėje, nes turi išėjimą į kažką aukštesnio – Dievą, moralę, sąžinę, nes nuolat ką nors slepia ir kitiems neparodo savo tikrojo veido (p. 52–53). Bet jei asmeniui kartais neaišku, ar jis savo veiksmų autorius, taigi nežino savo veiksmų šaltinio, ar tai reiškia, kad asmuo netelpa asmenyje?

Visuomenės sąvoka nėra apibrėžta, nes ji lyg ir savaime suprantama. Atrodo, kad Jokubaitis padarė tai, ką Ryle’is vadina kategorijos klaida. Ryle’io pavyzdį pritaikysiu Lietuvos sąlygoms. Svečias supažindinamas su Vilniaus universitetu, jam parodoma mokslinė biblioteka, Šv. Jono bažnyčia, Sarbievijaus kiemas, Saulėtekis, auditorijos. Po viso to svečias klausia, kur yra universitetas? Lyg universitetas būtų konkretus fizinis objektas, kaip Šv. Jono bažnyčia. Jokubaitis rašo, kad „visuomenė propaguoja individualizmą, tačiau dar niekas nesutiko pačios visuomenės, kuri kaip mistinis kūnas veikia virš piliečių galvos“ (p. 10). Bet visuomenė, kaip ir universitetas, nėra konkretus objektas, kurį gali pirštu pabadyti.

Pasak Jokubaičio, visuomenė negali tapti vidinio žmogaus tikraisiais namais. Nereikia pervertinti visuomenės poveikio, bet negalima neigti milžiniško socializacijos vaidmens žmogui vystantis ir paveikiant jo dorovines nuostatas. Autorius tvirtina, kad asmuo labiau paiso „viduje randamų moralinių imperatyvų“, o ne gamtinių ir socialinių elgesių determinantų (p. 19). Bet tuos viduje randamus moralinius imperatyvus smarkiai veikia aplinka, ką pripažįsta ir Jokubaitis, pažymėdamas, kad Kantas pervertino asmens moralinės autonomijos mastą (p. 30). Sau įprastu būdu jis pasitenkina šia užuomina.

Pastaruoju metu labiau yra nagrinėjamas aplinkos poveikis dorovės nuostatoms. Vadinamosios eksperimentinės etikos atstovai aiškina, kad skirtingų kultūrų žmonės skirtingai vertina keblias dorovines problemas, neduoda vieningo atsakymo, kad skiriasi vidiniai doroviniai imperatyvai. Net smulkūs faktoriai gali paveikti žmogaus moralinį elgesį. Seniai vykdytas tyrimas, per kurį kai kuriuose taksofonuose buvo palikta dešimt centų, o kituose – nieko. Šalia taksofono stovėjusi tyrėjų asistentė leido iš rankų iškristi dokumentų pluoštui. Tie, kurie rado dešimt centų, buvo daugelį kartų labiau linkę padėti moteriai surinkti dokumentus negu tie, kurie taksofone nieko nerado. Kiti tyrimai rodo panašų poveikį. Jei tokie mažmožiai smarkiai veikia žmonių elgesį ir jų dorovines nuostatas, verta klausti, kiek vidiniam žmogui lieka veikimo laisvės ir kaip galima ugdyti dorybes. Ir praeitis gali turėti ilgalaikių pasekmių. Ekonomistai Nathanas Nunnas ir Leonardas Wantchekonas pastebėjo, kad vargingiausi nūdienos Afrikos regionai yra tie, kuriuose labiausiai klestėjo vergų prekyba, pakirtusi gyventojų tarpusavio pasitikėjimą, skatinanti iki šių dienų išlikusį įtarumą ir netikrumą.

Kintant visuomenei ir laikui, keičiasi kertiniai moraliniai imperatyvai ar bent jų supratimas. Penktasis Dievo įsakymas „Nežudyk“ buvo vienaip suprantamas Viduramžiais, kai buvo deginami eretikai ir skerdžiami nepaklusnūs baudžiauninkai, kitaip dabar, kai mirties bausmės taikymas žudikams yra smerkiamas. Skirtingai suprantamas ir įsakymas „Švęsk sekmadienį“ ar šabą. Ortodoksai žydai nedirba tą dieną, tūlas katalikų kunigas po mišių skuba į golfo aikštę ar į pokylį. Krikščionybė, kuriai Jokubaitis pritaria, ragina tikinčiuosius rūpintis kaimynais ir bendruomene, mylėti artimą kaip save. Net jei visuomenė negali tapti vidinio žmogaus tikraisiais namais, ji yra pats tikriausias jo namas šioje žemėje, ir krikščionims nevalia nuo jos nusigręžti. Iš dalies pasikliaujant Jokubaičio terminologija, krikščionybė skatina vidinį žmogų veikti išorinį žmogų, kad jis nuoširdžiai rūpintųsi kaimynų ir visuomenės gerove.

Jokubaitis priekaištauja socialiniams mokslams, politikams ir politikos teoretikams dėl to, kad nelikę institucijų, turinčių teisę kalbėti apie asmens atsinaujinimą, kad jie mano, jog politinė santvarka galinti išspręsti visas žmogaus problemas, kad būsią galima sukurti politinį mechanizmą, kuris veiktų be dėmesio piliečių moraliniams ir politiniams įsitikinimams (p. 8–10). Išlaisvinimo viltys siejamos su visuomene, kurią pakeitus tikimasi pakeisti žmogų (p. 147). Kartu jis teigia, kad politikos teoretikai neneigia saviugdos reikšmės, bet atsisako remti politinėmis priemonėmis (p. 38). Jis kritikuoja Rawlsą, kuris esą siūlo žmogų padalyti į dvi dalis – politinę, kuri svarbi visuomenei, ir daug daugiau aprėpiančią privačią, kuri traktuojama kaip privati idiosinkrazija (p. 72). Atsisakymas politiškai kalbėti apie moralę reiškia jos sumenkinimą ir nuvertinimą, politikos demoralizaciją tiesiogine to žodžio prasme (p. 94).

Užuot paaiškinęs, kaip jis supranta pagrindinius Rawlso teiginius ir kodėl jiems nepritaria, Jokubaitis tenkinasi užuominomis. Rawlsas klausia, kaip valstybė turėtų derinti opius kultūros ir dvasios įsitikinimus ideologiškai margoje visuomenėje. Jo nuomone, viešose politikos diskusijose piliečiai turėtų vengti pasaulėžiūrinių ir visuminių doktrinų principų, kurie kitiems yra svetimi ir nepriimtini, pasikliauti vien argumentais, kurie dera su viešojo proto reikalavimais arba kurie gali būti išversti į visiems suprantamus principus. Atsisakius šališkų pasaulėžiūrinių koncepcijų, viliamasi pasiekti visiems priimtiną konsensusą.

Rawlso „viešojo proto“ teorija turi kritikų ir gerbėjų, bet jis nesiekia nuvertinti asmeninių įsitikinimų ar marginalizuoti pastangų vystyti dorybes. Veikiau, kaip ir savo teisingumo teorijoje, jis siūlo taip sutvarkyti visuomenę, kad kuo daugiau žmonių turėtų pilnesnę laisvę savaip klestėti, rinktis jiems mieliausią gyvenimo būdą, ugdyti atitinkamas dorybes ir savybes. Jie negali įstatymais kitiems primesti tvarkos, kuri nesulaukia plataus pritarimo ir netenkina viešojo proto kriterijų. Pabrėžiu, kad ne visi mano, jog Rawlso teorija tai padaro sėkmingai.

Jau minėjau, kad Jokubaičiui nepriimtina Millio laisvės koncepcija, nes kiekvienam suteikiama teisė gyventi pagal savo gėrio sampratą ir „todėl nelieka kvailumą įrodyti galinčio autoriteto“, atskaitos taškų, kurie leistų nustatyti, kas kalba kvailai ir kas protingai (p. 155). Tačiau kokie yra tie autoritetai ir atskaitos taškai? Vadinamieji autoritetai dažnai teisino diskriminavimą, nelygybę, klaidingas ir pragaištingas teorijas, su laiku paaiškėjo, kad „visuomenės tiesos“ nebuvo tiesos, bet šališkos nuostatos. Itin skeptiškai vertinu tuos, kurie politinėmis priemonėmis siekia ugdyti dorybes, skatinti asmens atsinaujinimą. Bolševikai, naciai, maoistai, džihadistai labiausiai rūpinasi „dorybių“ ugdymu, žino, kaip žmonės turi elgtis. Skirtingai nuo liberalų, jų indoktrinuotos moterys žino, „kodėl jos moterys“, o vyrai drįsta „kalbėti apie vyriškumą“ (p. 7). Ir smulkūs moralistai, tokie kaip Aurelijus Veryga, neturi abejonių, kaip kiti turi gyventi. Gyventi sąmyšyje ar „dorovinėje anarchijoje“ man gerokai patrauklesnė alternatyva negu tapti eiliniu ar net karininku šventųjų ar protingųjų valdomoje visuomenėje. Filosofai, tokie kaip Rawlsas, ne tiek užmiršta „vidinį žmogų“, kiek siekia sukurti valstybės proteguojamą erdvę, kurioje jie neturi paklusti kitiems, bet ir negali primesti savo dorovių bei gyvenimo sampratos.

Jokubaitis klysta darydamas užuominą, kad Millio gėrio ir blogio samprata yra subjektyvi (p. 155). Utilitarizmas turi aiškius ir objektyvius teisingo ir neteisingo elgesio kriterijus, nors ne visada galima juos pritaikyti, o geros ir blogos savybės yra tos, kurios skatina ar neskatina teisingai elgtis. Jei jis gina žmogaus teisę kvailai elgtis ir nepaisyti viešosios nuomonės (p. 155), kas aiškiai erzina, net pykdo Jokubaitį, tai toli gražu nereiškia, kad Millis mano, jog visi veiksmai yra lygiai nepriekaištingi. Millis turi aiškią vertybių skalę, nedviprasmiškai teikia pirmenybę veiklai, kuria vystomi unikalūs žmogaus intelektiniai gebėjimai, o ne kūniškiems malonumams. Jis teigia, kad „geriau būti nepatenkintu [savo norų ar siekių neįgyvendinusiu, – K. K. G.] žmogumi, nei patenkinta kiaule; geriau būti nepatenkintu Sokratu negu patenkintu kvailiu“. Užuominos, kad Millis ir kai kurie kiti modernūs filosofai yra abejingi kvailumui, o idiotizmą prilygina išminčiai, yra klaidingos.

Nelabai supratau, ką Jokubaitis laiko politiniu idiotizmu. Jis siūlo įvairius apibūdinimus. (a) Vien save matantis ir ryšių su kitais žmonėmis užmegzti nesugebantis asmuo yra politinis idiotas. (b) Fiodoro Dostojevskio pogrindžio žmogus yra idiotas dėl savo negebėjimo pritapti sugedusioje visuomenėje… Pats Dostojevskis neatsilaikė prieš politikos idiotizmą, nes jautė didelę trauką politikai (p. 171). (c) Kunigaikščio Myškino moralinis pranašumas padaro jį idiotu (nors gal ne politiniu) (p. 144). (d) Moderniais laikais idiotizmą skatina prisitaikymas prie visuomenės. (e) Jei Adolfas Eichmannas nėra politinis idiotas, tai šis žodis (sic!) netenka prasmės (p. 160). (h) Pirmojo pasaulinio karo idiotizmas virto nauju idiotizmu. Kartais Jokubaitis lyg sutapatina idiotizmą su racionalumo (p. 159), kartais su išminties stoka. Kitur jis tvirtina, kad visi dalyvaujantys ideologiniuose ginčuose nėra laisvi nuo idiotizmo (p. 154). Tai tik dalis tiesioginių ir netiesioginių idiotizmo apibūdinimų. Nerandu juose vienijančios gijos, kai kurių nesuprantu, pavyzdžiui, kad Eichmannas yra politinio idiotizmo įkūnijimas.

Susidaro įspūdis, kad tarp svarbiausių idiotizmo šaltinių yra žmogaus prigimties neįvertinimas, negebėjimas suprasti, jog jokia politinė santvarka negali įveikti žmogaus tamsiosios pusės, neįveikiamas asmens nesutapimas su visuomene (p. 172) bei nežinojimas, kokį žmogų ugdyti. Esama manančių, kad galima pašalinti žmonių ydas, esama optimistų, kurie tiki, jog žmogus daro moralinę pažangą, bet tai turbūt mažuma. Žmonių bjaurumas ir silpnybės nėra nei paslaptis, nei naujas išradimas, kaip ir žinojimas, kad žmonės yra ir bus nepatenkinti kai kuriais visuomenės bruožais, joje „netilps“. Bet kodėl tai idiotizmas? Jei idiotai yra tie, kurie mano, kad valstybė ar visuomenė gali įveikti žmogaus tamsiąsias puses, tai politinių idiotų – gana mažai.

Esti gerų priežasčių, kodėl nežinoma, kokį žmogų reikėtų ugdyti, ir neskatinama tai daryti. Net jei visi pritartų, kad reikia laikytis Dešimties Dievo įsakymų ar sekuliaraus jų pakaitalo, žmonės tiek skiriasi, jog nerealistiška manyti, jog būtų galima tikėtis konsensuso. Ar Jonas Valančiūnas, Petras Gražulis, Dalia Grybauskaitė, Sigitas Tamkevičius, Antanas Terleckas, Oksana Pikul, Darius Mockus, Zenonas Norkus turi bendrą gero gyvenimo supratimą, ar jie lygiai vertina sportą, muziką, mokslą, pinigus, politiką, draugystę, šeimą? Net jei manytume, kad sportas nėra labai svarbus, ar galėtume drausti pastangas jį puoselėti, ar reikalauti, kad roko sirgaliai klausytųsi tik klasikinės muzikos. Ar kaip jaunojo Karlo Marxo įsivaizduotoje tobulesnėje visuomenėje, kur žmogus gali medžioti ryte, žvejoti popiet, galvijus auginti vakare, kritikuoti po vakarienės, ugdysime asmenybes, kurios grieš smuiku rytais, tapys popiet, vakare rašys filosofinius straipsnius, po vakarienės dėstys matematiką?

Man lieka neaišku, kodėl visa tai vadinama idiotizmu, lyg kvailumas būtų pagrindinė žmonių silpnybė ir veiksmų šaltinis, nors Jokubaitis, pasikliaudamas Blaise’u Pascaliu, pažymi, kad politinį gyvenimą veikia pyktis, neapykanta, puikybė, panika, noras pažeminti (p. 168).

Paskutinė pastaba. Kaip minėjau, autorius dažnai rašo apie tai, ką modernūs politikai ir mokslininkai, menininkai, politikos teoretikai galvoja ir ką daro. Rašoma apie menininkus, bet nenurodoma, kas yra menininkas. Žodis „menininkai“ paprastai apima vaizduojamąjį meną (dailininkus, skulptorius, bet ne muzikus), o platesne prasme – visus kūrėjus, net rašytojus, gal net ir populiarios muzikos atlikėjus? Ar visi menininkai – jauni ir seni, europiečiai ir afrikiečiai, musulmonai ir katalikai, tapytojai ir solistai – taip pat galvoja ir supranta savo darbą ir pašaukimą? Jei taip, tai jie turi būti smarkiai veikiami aplinkos, o toks monolitinis elgesys sunkiai dera su Jokubaičio teiginiais apie asmens ir vidinio žmogaus laisvę bei neprognozuojamumą.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.