Kęstutis Girnius. Popiežius, karo kaina ir savicenzūra

Popiežiaus Pranciškaus raginimas Ukrainai iškelti baltą vėliavą ir turėti drąsos derėtis su Maskva sukėlė pasipiktinimo bangą Vakarų šalyse, nors nebuvo visiškai aišku, ką konkrečiai siūlė popiežius – ar derėtis, ar pasiduoti.

Kiekvienu atveju jis buvo smarkiai kritikuojamas. NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas tvirtino, kad pasidavimas nėra taika, o karą pradėjęs Vladimiras Putinas galėtų jį užbaigti šiandien. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis paragino Vatikaną kalbėti apie tai, kaip Rusija turėtų parodyti drąsą atitraukdama savo pajėgas. Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock teigė, kad, jei Ukraina ir jos sąjungininkės „dabar neparodys tvirtumo, taikos nebus.“ Privalome padaryti viską, ką galime, kad Ukraina galėtų apsiginti.

Lietuvos Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen pavadino popiežiaus raginimą dovana Rusijos propagandai. Ji priešpriešino Pranciškaus raginimą Jono Pauliaus II žodžiams, kad taiką taip pat reikia iškovoti, kad taika nėra vien karo nebuvimas.

Buvo jautriai reaguota į popiežiaus pastabas dėl įvairių priežasčių. Karinė padėtis yra nepalanki Ukrainai. Rusijos pajėgos puola, Ukrainai trūksta kareivių ir amunicijos, ypač artilerijos šaudmenų. Mažiau žmonių savanoriškai tarnauja. Neseniai atlikta apklausa parodė, kad 48 procentai Ukrainos vyrų nėra pasiruošę kautis, o 34 procentai yra pasirengę.

Esama gilesnių priežasčių. Daugelis Vakarų lyderių tiki, mano nuomone, klaidingai, kad, jei Rusija nebus nugalėta Ukrainoje, ji galiausiai užpuls kitas šalis. Bet koks svyravimas, dvejonės ar abejonės dėl Ukrainos pergalės tik skatins V. Putiną tęsti agresiją. Kalbos apie derybas prilygsta pralaimėjimo pripažinimui, todėl yra beveik išdavystė.

Katalikų bažnyčios nuostatos dėl taikos nėra vienareikšmės. Kristus yra taikos karalius, kiekvienose mišiose meldžiamasi už taiką. Bet kas ji yra?

Pagal vieną supratimą, žmonių žudymas yra didelis blogis, net jei jis pateisinamas, kai vykdomas teisingas karas.

Reikia skirti pirmenybę smurto nutraukimui net aukojant kitokius vertingus tikslus. Pagal kitą supratimą, žmonėms tapus nepateisinamos agresijos aukomis, taika ateis tik tada, kai tas karas baigsis, todėl taikos Dievas ragina mus jį užbaigti nugalint agresorių. Esą taika įsigalios, tik kai Rusija bus nugalėta.

Nespėsiu, kuris supratimas teisingesnis, bet jie nėra visiškai nesuderinami. Tikslas nugalėti užpuoliką turi būti pasvertas, atsižvelgiant į gyvybių ir materialinio turto bei gamtos sunaikinimo kainą ir į užpultųjų pergalės sampratą, t. y. į tai, ką, jų manymu, reikia pasiekti, kad įsivyrautų taika. Ši samprata turi būti reali ir pasiekiama, nes priešingu atveju ji gali pateisinti nuolatinę, bet bevaisę kovą ir žudymą.

Ukrainos siekis atstatyti 1991 m. sienas, taigi susigrąžinti Krymą, priversti Rusiją mokėti reparacijas, karo kurstytojus ir nusikaltėlius suimti ir pristatyti tarptautiniam tribunolui yra nerealistiškas. Šios sąlygos mažai kuo skiriasi nuo besąlygiškos kapituliacijos, su kuria branduolinį ginklą turinti Rusija nesutiks. Reikia klausti, ką Ukrainos vyriausybė yra pasirengusi patirti, kad pasiektų net kuklesnę pergalę. Ar dar 3–5 metai karo, daugiau kaip pusė milijono aukų, įskaitant daugiau kaip šimtą tūkstančių žuvusiųjų, yra priimtina kaina, siekiant kuklesnės pergalės?

Karo kaina svarbi. Jonas Paulius II neragino lenkų sukilti prieš savo marionetinę vyriausybę ir ginklu priešintis ją apginti atvyksiančiai Raudonajai armijai. Kaina svarbi ir Volodymyrui Zelenskiui, nes priešingu atveju jis atvirai neskelbtų melagingos žinios, kad kare žuvo 31 tūkst. ukrainiečių karių. Vakarų žvalgybų bei ekspertų vertinimu, žuvusiųjų yra daugiau negu dvigubai daugiau. Kiek žinau, nė vienas įtakingas Vakarų politikas viešai neprieštaravo V. Zelenskio pasakojimui.

Ir žurnalistai neturi kuo didžiuotis. Prestižiname leidinyje „The New York Review of Books“ recenzuodamas knygą „The Red Hotel“, kurioje aprašoma, kaip sovietai manipuliavo ir apgaudinėjo užsienio žurnalistus, ypač per Antrąjį Pasaulinį karą, buvęs dienraščio „The Guardian“ vyriausiasis užsienio korespondentas Jonathanas Steele‘as pažymi, kad sovietams pasisekė nuslėpti tiesą, iš dalies dėl žurnalistų savicenzūros.

Ilgainiui buvo atsisakoma žurnalistams primestų drakoniškų suvaržymų, nors V. Putinas juos sugrąžina su kaupu. J. Steele‘as mano, kad, ko gero, Kyjive labiau manipuliuojama žiniasklaida negu Maskvoje. Daugelis Ukrainoje dirbančių Vakarų žurnalistų palaiko Ukrainą, tad nesipriešina jiems taikomiems ribojimams. Jie nebando išsiaiškinti tikrojo žuvusių karių skaičiaus. Ukrainos kontrpuolimas buvo pristatomas kaip sėkmingas, nors nebūta to patvirtinančių duomenų. Retas žurnalistas išdrįso pasisakyti už paliaubas ir derybas, nes žinojo, kad bus apkaltintas esantis Kremliaus naudingas idiotas, jei nepritartų V. Zelenskio peršamoms taikos sąlygoms.

Kai Stianas Jenssenas, NATO generalinio sekretoriaus štabo viršininkas, praėjusį rugpjūtį pasakė, kad Ukrainai gali tekti atiduoti dalį teritorijos Rusijai mainais į narystę NATO, jam griežtai atkirto J. Stoltenbergas, kuris pakartojo oficialią poziciją, kad tik Ukraina gali nuspręsti dėl derybų. S. Jenssenas atsiprašė dėl savo „klaidos“. Pasak J. Steele‘o, kaip ir 1941–1945 m., savicenzūra yra žaidimo pavadinimas.

Nežinau, kodėl popiežius sakė, ką jis sakė. Gal pastebėjo, kad paliaubos ir derybos tapo tabu tema, kad viešojoje erdvėje dominuoja bekompromisiai tolesnio karo šalininkai, skelbiantys pasiryžę kovoti iki paskutiniųjų. Tikimybė, kad viena ar kita pusė pasieks savo tikslų, yra arti nulio. Jei reikės, Rusija gins Krymą taktiniais branduoliniais ginklais, o Ukraina niekada nepasiduos. Gal prisiminė, kad karų dauguma baigiasi derybomis, tad pravartu joms pasiruošti.

Nors Ukrainos vyriausybę ir jos Vakarų sąjungininkus supykdė popiežiaus raginimas, jis neklysta sakydamas, kad Ukraina veikiausiai nepasieks karinės pergalės, o Kyjivui gali tekti pergalvoti savo požiūrį į taikos derybas, jei jis siekia sustabdyti bergždžią kraujo praliejimą.

Karo kaina svarbi, į ją turi atsižvelgti ne tik abi kariaujančios pusės. Lietuva turi savęs klausti, kiek besąlygiškas Ukrainos palaikymas skatina V. Zelenskio viltis, kad ilgainiui bus galima įveikti Rusiją, ir kiek ukrainiečių žus, jei nebus nutraukta ugnis? Turėtų būti nejauku raginti ukrainiečius kovoti (iki paskutinio ukrainiečio?), kai tavo šalies piliečiai nestatomi į pavojų.

Dabar ne laikas deryboms, kol Rusija valdo didelę Ukrainos teritorijos dalį. Galima stengtis pagerinti padėtį, didinti spaudimą. Nevalia užmiršti, kad nukentės po Rusijos padu gyvenantys, jos priespaudą pergyvenantys žmonės. Bet reikia apgailestauti, kad viešojoje erdvėje net popiežius negali kalbėti apie taiką, nesulaukęs pasmerkimo. Tokių nuostatų įsitvirtinimas nieko gero nežada.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.