Kęstutis Girnius. Premjerė ir konservatoriai meistriškai atsikratė atsakomybės?

Baltarusijos trąšų tranzito skandalas gerokai mažiau reikšmingas negu iš pradžių buvo manoma, bent jei jį vertini pagal pasekmes potencialiai atsakingiems ministrams. Nė vienas nebuvo atstatydintas, visi liko savo postuose, ramiai galės tęsti savo darbą. Nors konservatoriai didžiuojasi savo ypatingu įsipareigojimu vertybėms bei ryžtu prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, jie pasielgė taip pat, kaip panašiose situacijose elgėsi jų nuolat kritikuojami „valstiečiai.“ Kitos partijos ir jų nariai raginami garbingai prisiimti atsakomybę už savo klaidas ir suklupimus, bet jie sau netaiko šių reikalavimų.

Premjerė I. Šimonytė grojo pirmuoju smuiku, meistriškai apsaugodama save, ministrus, ir partiją nuo atsakomybės už trąšų tranzito pratęsimą. Daug ką lėmė jos tvirtinimas, kad galbūt Vyriausybė turėtų pasitraukti. Po šito savotiško grasinimo net jos politiniai oponentai suskubo raginti ją to nedaryti.

Prezidentas G. Nausėda siūlė sprendimus daryti „labai gerai apgalvojus, pasvėrus“… svarbiausia, kad nebūtų daromi „karštligiški ar skuboti sprendimai, kurie komplikuotų situaciją, kai mums to mažiausiai reikia, įvertinus visas tarptautines aplinkybes.“ Koalicijos partneriai panašiai ragino Šimonytę pasilikti prie valdžios vairo ir nepaleisti Vyriausybės. Nuščiuvo diskusijos apie ministrų atstatydinimą bei Vyriausybės atsakomybę už nevykusius sprendimus, dėmesys buvo skiriamas premjerės glostymui, raginimui pasilikti.

Nutarimas nutraukti Vyriausybės darbą būtų radikalus, bet ir nepateisinamas. Priekaištai buvo reiškiami dviem ministrams, turėjo būti reiškiami ir Šimonytei. Neaišku, kodėl turėtų nukentėti nieko bendro su trąšų tranzitu neturintys ministrai. Nė vienas žmogus nėra nepakeičiamas, valdančios koalicijos bijo išankstinių rinkimų kaip velnias kryžiaus, tad būtų rastas žmogus Vyriausybei vadovauti, jei Šimonytė būtų pasitraukusi iš valdžios.

Ne vienas premjeras atsistatydino, o Vyriausybė toliau tęsė savo darbą. 1996 m. prezidentui A. Brazauskui reikalaujant, premjeras A. Šleževičius buvo atleistas iš savo pareigų dėl piktnaudžiavimo savo tarnybine padėtimi, kai atsiėmė savo pinigus iš žlungančio banko dieną prieš Lietuvos bankas sustabdė jo veiklą. 1999 m. R. Paksas perėmė premjeravimą iš atsistatydinusio G. Vagnoriaus, Paksui netrukus pasitraukus, premjeru tapo A. Kubilius. Visiems trimis atvejais nieko tragiško neįvyko.

Pastaruoju metu Šimonytė pasidarė aikštinga, nekantri, labai jautri kritikai, įsitikinusi, jog geriausiai gintis puolant, gal ir dėl to, kad pasąmonė šnibždėjo, kad kritika buvo pagrįsta ir teisinga. Nors Nausėda ją gana tvirtai palaikė, ragindamas nepaleisti Vyriausybės, ji piktai reagavo į prezidento patarėjos A. Skaisgirytės pastabą, kad, premjerei nutarus neatleisti ministrų, „turėtume ne tik taisyti klaidas, bet ir įvertinti, kodėl jos buvo padarytos ir kas už tai atsakingas, kieno yra politinė atsakomybė, tik taip išvengsime klaidų ateityje.“

Šimonytė atkirto, kad ji niekur Konstitucijoje nematė, kad ministrų klausimus spręstų prezidento patarėjai, tad supraskime, jog Skaisgirytė, ko gero, ir dauguma mirtingųjų, neturėtų reikšti savo nuomonės apie ministrus ir jų darbą. Premjerė pridūrė, kad pastebėjimus apie fariziejiškumą ir kažkokias dviveidystes, dvigubus standartus darantieji turėtų juos taikyti ir sau patiems. Paliaubos tarp prezidentūros ir premjerės tęsėsi vos kelias dienas. Verta pastebėti, kad net jei kritikai sau patiems netaiko tų pačių standartų, pati kritika gali būti teisinga, šiuo atveju, kad Vyriausybė, stengdamasi save išteisinti, nei sąžiningai vertino situaciją, nei nustatė, kas už ją atsakingas, bet tiesiog nusiplovė rankas.

Šimonytė panašiai irzliai reagavo į Užsienio reikalų komiteto pirmininko Ž. Pavilionio tvirtinimą, kad trąšų tranzitas privalėjo sustoti pirmą sankcijų dieną – gruodžio 8 dieną, nors Vyriausybė tvirtina, kad tą padaryti buvo neįmanoma.

Šimonytė viešai skundėsi, kad kai kurie bendražygiai jai žeria nepagrįstus kaltinimus ir turėtų atsakyti už savo žodžius. Pasak jos, iki šiol turbūt nėra buvę, „kad žmonės, kuriuos laikai bendražygiais, praktiškai tave apkaltintų darbu Lukašenkos režimui.“ Kiek žinau, Pavilionis nekaltino jos bendravimu su Lukašenka, ji tai įžiūrėjo jo pastabose. Pavilionis suskubo pabrėžti, kad niekada nėra „suabejojęs Premjerės kompetencija ar jos vertybėmis, kurios in corpore visada nukreipia visą mūsų vyriausybę (ar net valstybę) užsienio politikoje vertybine kryptimi, už laisvę.“ Bet to nepakako apsiginti nuo rūstybės konservatorių frakcijos (manau, kad ir premjerės), kuri reikalavo, kad jis atsisakytų komiteto pirmininko pareigybės. Premjerei nutarus nepriimti Landsbergio ir Skuodžio atsistatydinimo, jis atsisakė tai daryti, nenorėdamas tapti atpirkimo ožiu.

Pavilionis yra kontroversiškas, itin kovingas, ir dažnai neprotingai pasielgiantis politikas, tikrai ne tas žmogus, kuris turėtų pirmininkauti užsienio reikalų komitetui.

Jam taikomi skirtingi kriterijai negu Landsbergiui, Skuodžiui, ir pačiai Šimonytei, kurie, skirtingai nuo jo, savo neveiklumu prisidėjo prie trąšų tranzito nenutraukimo. Jis baudžiamas už liežuvio nesuvaldymą, bet ir siekiant sukurti regimybę, kad konservatoriai prisiima atsakomybę už savo klaidas. To jie nedaro, tad gerai, kad jis atsisakė trauktis ir neleidžia savo bendražygiams jį pakišti po traukinio ratais. Bet jo politinė karjera, veikiausiai, baigta.

Nežinau, kokios bus ilgalaikės konservatorių pastangų elgtis, lyg būta tik smulkių atsakomybės nesukeliančių klaidelių, pasekmės. Ištikimi partijos nariai visada pasiryžę teisinti jos veiksmus, kiti nenusigręš, nes, jų nuomone, kitos partijos dar mažiau sąžiningos ir kompetentingos. Bus ir tų, kurie jausis nuvilti, gal net apgauti. Partijos ateitis priklausys nuo šių žmonių skaičiaus.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.