Kęstutis Girnius. Referendumas – tautos valia ar demagogų įrankis?

Referendumų klausimas grįžta į politikos dienotvarkę. Metiniame pranešime prezidentas Gitanas Nausėda ragino sudaryti Lietuvos piliečiams realias sąlygas pareikšti savo nuomonę esminiais valstybės gyvenimo klausimais referendume, pasiūlė palengvinti parašų rinkimo tvarką, apgailestavo, kad dar nėra priimtas konstitucinis Referendumo įstatymas, tad nuo liepos 1-os dienos Lietuvos piliečiai neteks Konstitucijos jiems suteiktos galios.

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partija neturi vieningos nuomonės. 13 partijos frakcijos narių Seime siūlo Partnerystės įstatymo klausimą spręsti referendumu. Bet partijos prezidiumas – 20 balsų už, o 2 prieš – įpareigoja savo narius Seime nepalaikyti referendumų iniciatyvų.

Esą referendumus gali pagrobti ir savo tikslams panaudoti populistai, o partija laikosi principo, „jog tuos valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimus, kuriuos pagal Konstituciją turi spręsti tautos atstovybė – Seimas, turi ir spręsti tautos atstovybė – Seimas. Šie klausimai negali būti perkeliami ant piliečių pečių.“

Po Nausėdos kalbos prezidiumo nuostatas pakartojo partijos pirmininkas G. Landsbergis, aiškindamas, kad esą per kiekvienus rinkimus įvyksta referendumas, kuris suteikia politikams mandatą veikti.

Konservatorių prezidiumo pozicija yra radikali. Ar ji reikalaus, kad tie 13 partijos narių pirmenybę skirtų partijos drausmei, o ne savo sąžinei, ir ką jis darys, jei tie nariai nutars neatsisakyti savo įsitikinimų?

Prezidiumo teiginys, kad Konstitucija reikalauja, jog Seimas, o ne piliečiai, spręstų visuomenės klausimus, nedera su 9 Konstitucijos straipsnio nuostata, kad „svarbiausi Valstybės bei Tautos klausimai sprendžiami referendumu.“ Negalima aiškinti, kad siūlomas partnerystės įstatymas yra mažmožis, nes pirmasis III Konstitucijos skirsnio – Visuomenė ir valstybė – straipsnis yra skirtas šeimai. Tai toli gražu nereiškia, kad referendumas šiuo įstatymu yra privalomas, bet negalima teigti, kaip teigia TS-LKD prezidiumas, kad tik Seimui patikėtas šio klausimo sprendimas.

Apskritai valdžios nemėgsta referendumų. Per visą savo istorija Jungtinė Karalystė turėjo mažiau negu penkis referendumas, ir vieno jų, būtent Brexito, rezultatą daugelis laiko pragaištinga populistų pergale.

Švedijoje įvyko tik šeši referendumai, paskutinysis dėl narystės ES 2003m., ir visi buvo patariamieji. Olandijos rinkėjai, kaip ir Prancūzijos, balsavo prieš Europos konstitucijos projektą, kas palaidojo ambicingų Briuselio biurokratų planus. Airija iš pradžių atmetė Lisabonos sutartį, nors pritarė per antrąjį referendumą.

Karčios patirties pamokytos, ES šalys nuosekliai vengia leisti savo rinkėjams išreikšti savo nuomonę dėl naujausių Briuselio planų. Šveicarija yra išimtis – ten referendumai yra kasdienės politikos dalis. Ir balsuojama gana sudėtingais klausimais. Antai, prieš kelerius metus balsuota dėl draudimo komerciniams bankams vykdyti pinigų emisiją, suteikiant tik Šveicarijos Nacionaliniam bankui teisę leisti tiek popierinius, tiek elektroninius pinigus.

Lietuvos elitas yra neigiamai nusistatęs referendumų atžvilgiu. 2014 m. politikai visomis priemonėmis siekė užkirsti kelią referendumui dėl žemės pardavimo užsieniečiams, kol Konstitucinis Teismas, eilinį kartą pažeisdamas Konstitucijos dvasią, nutarė, kad Seimas turi pareigą neskelbti referendumo, jeigu referendumu siūlomas sprendimas neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, – net tuo atveju, jei surinkti privalomi parašai.

Politikai stengiasi demonizuoti referendumo rengėjus, aiškina, kad rinkėjai nesubrendę, pasiduoda demagogų, valstybės ir kitų priešų vilionėms, tad negalima leisti jiems tarti galutino žodžio. G. Landsbergis nurodė, kad žmonės balsavo prieš atominę energiją, tad dabar turime Astravą. Žmonės irgi veikiausiai balsuotų mažinti PVM, o kokie būtų padariniai?

Eilinį kartą Landsbergis neįtikina. Po Černobylio daugelis šalių nutarė neleisti savo teritorijoje statyti branduolinių jėgainių. Tai ar jie, kaip ir lietuviai, irgi trumparegiai?

Lietuvos žmonės negali numatyti, juo labiau lemti, kitų suverenių šalių politikos – tai ir ne jų užduotis. Dabartinis PVM yra nepaprastai patogus įrankis prisotinti valstybės biudžetą, bet jis regresyvus ir nedera su socialiniu teisingumu. Reikėtų jį mažinti, ir tuo pagaliau paskatinti politikus rimtai peržiūrėti visą mokesčių politiką, tarp kita ko ir dividendų apmokestinimą.

Jei manai kaip Landsbergis, kad negalima žmonėms leisti priimti sprendimų dėl atominių jėgainių, mokesčių reformų ar partnerystės įstatymo, tai kiek Lietuvoje liks demokratijos? Ir jei žmonės nekompetentingi spręsti minėtus klausimus, kodėl manyti, kad jie teisingai balsuos ar kad reikėtų gerbti rinkėjų sprendimus?

Į neslepiamą valdžios nepasitikėjimą žmonės atsakys savo nepasitikėjimu valdžia ir abejingumu jos sprendimams, o tai silpnins valstybę, dėl kurios gerovės priešinamasi referendumams. Akivaizdi politikų arogancija ir paternalizmas gero nežada.

Referendumai svarbūs, bet nevalia juos romantizuoti. Itin dažnai jais pasikliauja diktatoriai, kurie, užvaldę žiniasklaidą ir įbauginę oponentus, beveik kaskart sulaukia teigiamų rezultatų. Bet to pavojaus nėra Lietuvoje. Dažnai teigiama, kad referendumas išreiškia tautos valią. Tai metafora, nes tauta kaip tokia neturi valios ir dažnai, kaip ir per Brexit, nepritariančiųjų yra beveik tiek pat, kiek palaikančiųjų. Ta pačia prasme rinkimai irgi neišreiškia tautos valios. Dabartinė valdančioji koalicija surinko šiek tiek mažiau negu 40,7 proc. balsų, rinkimuose dalyvavo 47,8 proc. rinkėjų, tad sulaukė palaikymo iš 19,5 proc. visų rinkėjų. Vis dėlto koalicija nesidrovi skelbtis atstovaujanti tautai.

Svarbu, kaip suformuluotas referendumo klausimas ir koks yra referendumo įstatymas. Sprendžiant itin svarbius klausimus, kaip išskyrimą ir nepriklausomybės paskelbimą, būtų galima reikalauti kvalifikuotos daugumos, tarkime, 55 proc., ar kad tuo klausimu būtų balsuojama du kartus su dviejų metų pertrauka, kad būtų galima nustatyti, ar rinkėjų nuostatos pergalvotos ir nuoseklios, ar tik emocijų protrūkio vaisius.

Referendumo rezultatai neturėti būti laikomi amžinais, turėtų būti leista po penkerių ar dešimties metų sugrįžti prie klausimo. Keičiasi valdžios, keičiasi įstatymai, keičiasi Konstitucijos interpretavimas, tad turi būti galimybė keisti ir referendumo nulemtą įstatymą, gal net rengiant kitą referendumą.

Aš nepalaikau referendumo dėl partnerystės įstatymo, bet jei referendumo šalininkai surinktų pakankamai parašų, privaloma jį surengti. Valdžia priešinasi referendumui, nes nuogąstauja, kad bus balsuojama prieš įstatymą.

Bet nevalia Seimui atimti iš gyventojų Konstitucijos suteiktą teisę pasisakyti šiuo klausimu ir sau prisiskirti išskirtinę teisę jį lemti. Kartu tikiu, kad po kiek laiko keisis Lietuvos piliečių nuostatos, kaip jos kito kitose šalyse, o pokyčiai atsispindės įstatymuose.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.