Kęstutis Girnius. Ribojamos konstitucinės teisės

Susirūpinimą kelia dabartinės valdžios lengvabūdiškas požiūris į pagrindines konstitucinės teises, pavyzdžiui, žodžio laisvę, kurios skirtos suteikti piliečiams pagrindą priešintis valdžios veiksmams, siekiantiems jas apriboti arba neigti. Teisinei valstybei privalu gerbti pagrindines piliečių teises. Jas reikia gerbti net tais atvejais, kai jų nepaisymas arba laikinas panaikinimas tenkintų daugumą, leistų jai patogiau gyventi.

Tokie esminiai asmens interesai, kaip laisvė reikšti savo mintis, kartu su kitais susirinkti ir reikalauti pokyčių valdžios politikoje, negali būti paaukojami dėl bendros naudos. Teisės filosofo Ronald Dworkin žodžiais, šitokios teisės yra „koziriai“, kuriems teikiama viršenybė prieš eilinių piliečių norus ar interesus. Minties ir žodžio laisvė turi būti ginama, net kai reiškiamos nuomonės, kurios erzina ir pykdo daugumą.

Konstitucinės laisvės nėra absoliučios. Jas galima riboti, bet tik itin ypatingais atvejais, kai gresia rimti pavojai valstybės saugumui ar konstitucinei santvarkai. Šiuo metu tokių pavojų nėra. Jokia karo propaganda ar dezinformacija negebėtų įtikinti Lietuvos gyventojų nusigręžti nuo Ukrainos, nes tokios vienybės, kuri egzistuoja Ukrainos klausimu, nematyti nuo Sąjūdžio dienų. Visuomenės vieningumas yra geresnė vidinio atsparumo garantija negu policinės priemonės.

Be to, propagandinių Interneto puslapių, „Youtube“ klipų ir Kremliaus kanalų poveikis yra minimalus, jie jau seniai nelabai žiūrimi, išskyrus mažą skaičių lietuvių kalbos nemokančių rusų ar prisiekusių sąmokslų teorijų entuziastų. M. Martišius teisingai pastebėjo, jog Vyriausybės sprendimas įvesti draudimus – populistiškas ir „gerokai pavėluotas“, nes LRTK ir kabelinių televizijų transliuotojai jau buvo šias programas uždraudę ar jų atsisakę. Kyla įtarimas, kad savo kovingumu valdžia siekia įtikti rinkėjams ir sumažinti savo stulbinantį nepopuliarumą, tai, kad nė vienas ministras nėra teigiamai vertinamas.

Vyriausybė ketina toliau riboti dvi iš svarbiausių mūsų konstitucinių teisių, būtent žodžio ir susirinkimo laisvę. Atsižvelgdama į opozicijos ir kitų kritiką, premjerė I. Šimonytė ribojimus lyg sušvelnino, teigdama, kad „tos nuorodos į neapykantos kalbą, kaip sudėtingiau įgyvendinamos, yra atsisakyta.“

Šis kuklus konstitucinių teisių suvaržymų švelninimas yra sveikintinas, bet nepakeičia fakto, kad svarbūs nepaprastosios padėties įstatymai buvo sukurpti per savaitę, lyg konstitucinių teisių apribojimas būtų mažmožis, nevertas didesnio dėmesio.

Susirinkimo laisvė bus smarkiai apkarpyta. Atseit, bus draudžiama organizuoti ir rinktis į susirinkimus, kuriuose siekiama „bet kokia forma ar apimtimi palaikyti Rusijos Federacijos ir (ar) Baltarusijos Respublikos veiksmus, dėl kurių įvesta nepaprastoji padėtis“. Ši formuluotė šiek tiek atsargesnė negu R. Šimašiaus nekonstitucinis grasinimas nepritarti jokiems renginiams, „jei jie turės nors mažiausių sąsajų su Rusijos propaganda.“

Neįmanoma pateisinti tokių draudimų, nes nei meras, nei premjerė, nei Vyriausybė negali iš anksto žinoti, ar mitinge bus skleidžiama dezinformacija ir Rusijos melagienos. Neįsivaizduoju, kad prašydama leidimo rengti mitingą, grupė žmonių teigtų, kad jų tikslas palaikyti rusų karius Ukrainoje ar Ukrainos miestų bombardavimą. Ar būtų suteiktas leidimas renginiui, kuriame Lietuvos valdžia būtų raginama švelninti tas sankcijas, kurios ženkliai apsunkins vargingesniųjų, taigi politinės įtakos neturinčiųjų Rusijos gyventojų gyvenimą. Kaip ir feodalizme, taip ir dabar žmonės badauja pagal rangus, baudžiauninkai ir pensininkai, o ne bajorai ir oligarchai bei silovikai. Ar šitoks raginimas draustinas, nes nevalia užjausti nė vieno ruso, kad jiems visiems priskirtina kolektyvinė atsakomybė?

Nežinau, kaip konkrečiai elgsis valdžia, bet įtariu, kad gerokai įtariau bus vertinami vietos rusų prašymai rengti mitingus. Prezidentas G. Nausėda taikliai pastebėjo, kad tautinės mažumos nėra „mūsų problema arba grėsmė, tai yra mūsų turtas“, pabrėždamas, jog tęsiantis Rusijos agresijai Ukrainoje, reikalingas visų piliečių susitelkimas, nepaisant jų tautybės. Ar tai prisimins konservatorių cerberiai?

Ketinama riboti lietuviškų žiniasklaidos priemonių veiklą, jei jos skleidžia dezinformaciją, karo propagandą ir, kaip sakė premjerė, propagandistų teisę „visų pirma skleisti melą Lietuvoje apie karą.“ Bet ne taip paprasta nustatyti, kas yra melas ir kas –dezinformacija. Žmogus meluoja, kai jis sąmoningai sako netiesą, dažnai mėgindamas suklaidinti savo klausytojus. Mokinė, kuri mano, kad „2+2=5“, arba kad Barselona yra Ispanijos sostinė, nemeluoja – ji tik prasta mokinė. Dezinformacija nr. 1 nėra tas pats kaip dezinformacija nr. 2. Viena prasme kiekvienas klaidingas teiginys yra dezinformacija nr. 1, nes jis neatitinka tikrovės. Bet dezinformacija nr. 2, kurią norėtų uždrausti cenzoriai, sąmoningai klaidingai apibūdina padėtį.

Savaitgalį Lietuvos kariuomenė nurodė kelis dezinformacijos nr. 2 atvejus. Siekiant palaužti piliečių valią gintis, Rusijos žiniasklaidoje reiškiamos abejonės NATO saugumo garantijomis – Rytų Europos valstybės esą „ateinančiais metais sulauks labai didelės ir nemalonios staigmenos“, o NATO neva bėgs iš Baltijos šalių. Bet daugeliui dorų lietuvių šitokie nuogąstavimai nėra svetimi, juos iš dalies sukelia politikų ir žiniasklaidos pasisakymai ir įspėjimai apie Rusijos kėslus. Kitas pavyzdys: Vakarai esą Rusijai atvirai paskelbė „ekonominį naikinimo karą.“

Bet ne vienas Lietuvos politikas yra išreiškęs viltį, kad sankcijos sužlugdytų Rusijos ūkį. Ar pakaktų išvengti cenzoriaus rūstybės, jei būtų kalbama tik apie „ekonominį karą,“ o ne apie „ekonominį naikinimo karą.“

Dar vienas pavyzdys. Tarkime, kad kas nors tvirtintų, jog įsiverždamos į Iraką 2003 m. JAV padarė tą patį, ką dabar daro Rusija. Abu įsiveržimai esą lygiai neteisėti, o „galingos šalys dažnai daro gana baisius dalykus, kai pagrįstai ar neteisingai jaučia, kad jų saugumui kyla pavojus“.

Ar reiktų drausti šitokį pasisakymą, nes jis šmeižia JAV ir siekia išteisinti Rusijos agresiją? Tokiu atveju reikėtų nutildyti vieną įtakingiausių JAV politologų, Harvardo profesorių Stephen Walt, kuris praeitą savaitę šitą tvirtino leidinyje Harvard Gazette. Tuo pačiu palaidotume žodžio laisvę.

Ir vienas klausimas. Šeštadienį Ukrainos prezidentas Zelenskis teigė, kad per 16 karo dienų žuvo 1 300 ukrainiečių karių ir per 12 tūkst. rusų. Ar leistina suabejoti šio teigimo tikslumu, tvirtinti, kad tai – dezinformacija, ir leisti klausytojui ar skaitytojui spręsti, ar tai dezinformacija nr. 1 ar dezinformacija nr. 2?

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.