Kęstutis Girnius. Rusija: žinome ar tik spėliojame?

Daugelis lietuvių įsitikinę, kad jie geriau supranta ir numato Rusijos elgesį negu Vakarų demokratijos, tarp jų ir JAV. Kuo grindžiamas šis įsitikinimas? Duomenimis grįstomis išvadomis, išankstinėmis nuostatomis ar senovės romėnų pranašysčių iš paukščių skrydžių ar aukojamų gyvulių vidaus organų, ypač kepenų, detalių tyrimų šių dienų atitikmeniu?

Ar lietuviai specialistai žinojo, kad Rusija puls Ukrainą 2022-ųjų vasarį? Jei taip, tai jie itin įžvalgūs. Atsakingas Rusijos užsienio reikalų tarnautojas Borisas Bondarevas, kuris pasitraukė į Vakarus po invazijos, įtakingame žurnale „Foreign Affairs“ rašė, kad 2022 m. sausio mėn. jis netikėjo, kad Vladimiras Putinas pradės visavertį karą.

Ukraina 2022 m. buvo akivaizdžiai vieningesnė ir labiau provakarietiška nei 2014 m., itin kovingi Vakarų pareiškimai apie galimą Rusijos invaziją aiškiai rodė, kad Jungtinės Valstijos ir Europa reaguos griežtai. „Mano darbas ginklų ir eksporto srityje išmokė, kad Rusijos kariuomenė nėra pajėgi užgrobti didžiausios Europos kaimynės ir kad išskyrus Baltarusiją jokia valstybė nepasiūlys mums reikšmingos paramos. Pagalvojau, kad ir Putinas tai turėjo žinoti – nepaisant visų pataikūnų, kurie jį saugojo nuo tiesos.“

Jis klydo, klydo ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, 2022 m. sausio pabaigoje atkakliai raginęs Vakarus nekelti panikos dėl prie jo šalies sienų telkiamų Rusijos pajėgų. JAV perspėjimai apie neišvengiamą invaziją esą kelia pavojų Ukrainos ekonomikai. „Yra signalų net iš gerbiamų valstybių vadovų, jie tiesiog sako, kad rytoj bus karas. Tai panika – kiek tai kainuoja mūsų valstybei?“ Pasak jo, didžiausią grėsmę Ukrainai kelia „padėties šalies viduje destabilizacija“.

Lietuvos ir kitų rytų Europos šalių savimylą paglosto kai kurie Vakarų politikai, pagirdami teisingą Rusijos keliamų grėsmių įvertinimą. Antai Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock teigė, kad Rytų Europos šalys buvo teisios, įspėdamos Vokietiją apie Maskvos keliamą pavojų. Lietuviai politikai ne kartą priminė Vakarams, kad dėl tokios laikysenos Vilnius susilaukdavo Europos Sąjungos (ES) narių ir JAV kritikos. Nepraėjus nė dviem dienom po Prezidento Valdo Adamkaus pastabos 2008 m. pradžioje, kad Rusija gal pasiryžusi pradėti naują šaltąjį karą, Amerikos užsienio reikalų ministrė Condoleezza Rice pavadino tokias kalbas „hiperbolizuota nesąmone“. Premjerė Ingrida Šimonytė yra tvirtinusi, kad būtų buvę geriau, jei Lietuva, vertindama Maskvos grėsmes, būtų suklydusi.

Lietuva teisingai numatė / nuspėjo, kad Rusija pasiryžusi elgtis agresyviai. Bet grįžtu prie klausimo, kokiu pagrindu Lietuva pasiekė savo išvadą ir koks buvo konkretus išvados turinys. Gebėjimas suprasti Rusijos vidaus ir užsienio politiką nėra susijęs nei su pažintimis, nei su praeitimi, mažai ką reiškia tai, kad Rusija yra Lietuvos kaimynė, kuri ją ilgą laiką buvo pavergusi, kad (ne)proporcingai daug lietuvių kalba rusiškai, turi rusų pažįstamų, kieme žaidė su rusiukais, žiūri ar gali žiūrėti Rusijos televizijos laidas. Paprastai siekiant nustatyti kitos priešiškos šalies užsienio politikos gaires pasikliaujama žvalgybine informacija, politologų, kariškių ir kitų specialistų vertinimais, toje šalyse gyvenančių, dirbančių ar tik besilankančių žurnalistų, studentų bei kitų stebėtojų įžvalgomis bei apgalvotais sprendimais. Kiek jėgų, lėšų, žmogiškųjų išteklių skiriame Rusijos analizei?

Padėtis gana liūdna. Lietuvos žvalgybos agentūros geriausiu atveju yra vidutiniokės, jei ir tiek. Jos neturi prieigos prie jautresnės informacijos, kurią renka JAV, Jungtinės Karalystės ir kitų galingų šalių žvalgybos, nes nuogąstaujama, kad lietuviškas įstaigas infiltravo Rusijos šnipai arba kad jos gali būti kitaip sukompromituotos. Ir ne be pagrindo – tai rodo, kad paviešinti galimai nutekinti NATO Viršūnių susitikimo duomenys yra susiję su įsilaužimu į Lietuvos valdžios institucijų sistemas.

Lietuva neturi nė vieno pirmo rango dabarties Rusijos žinovo, kuris spausdintų savo straipsnius prestižiniuose žurnaluose, neturime pirmaujančio tyrimų centro, net Rytų Europos studijų centras ne mažiau dėmesio skiria kitoms šalims. Nors neturime tikrų Rusijos specialistų, neskubame jų išsiugdyti. Prieš trejus metus apskaičiavau, kad iš 60 daktaro disertacijų, tarptautinių santykių tematika apgintų Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI), tik 8 buvo apie Rusiją. Paprastai kurią nors šalį tyrinėjantys doktorantai joje gyvena metus ar dvejus, renka medžiagą, bendrauja su vietos mokslininkais, pasidalija įžvalgomis, prašo patarimų. Nežinau, kiek lietuvių politologų šiame šimtmetyje stažavosi Rusijoje, bet spėčiau, jog galima juos suskaičiuoti ant pirštų.

Ambasadoriais į Rusiją yra skiriami kompetentingi, bet ne pirmo rango diplomatai. Susidaro įspūdis, kad jauni perspektyvūs diplomatai nėra siunčiami dirbti Maskvoje, o jie patys labiau žvalgosi į Vakarus, varžosi dėl paskyrimo į ambasadas ES sostinėse. Grįžę Lietuvon Rusijoje dirbę diplomatai paprastai tyli kaip pelytės, skirtingai nuo buvusių JAV ir Jungtinės Karalystės ambasadorių, kurie plačiai komentuoja ir vertina Rusijos politiką, rašo straipsnius ir knygas.

Dabarties politikai nebeturi ryšių su savo kolegomis Rusijoje (jau praėjo daugiau negu dešimtmetis nuo Andriaus Kubiliaus ir Dalios Grybauskaitės pokalbių su V. Putinu), o prieš trisdešimt metų bendraujant su žlungančios SSRS politikais įgytos žinios neįgalina geriau suprasti V. Putino ir jo silovikų, kurie kitaip mato pasaulį negu jų pirmtakai.

Nesidomėjimas Rusija, taigi ir menkas jos supratimo lygis, yra neišvengiama mūsų „kremliofobijos“ pasekmė, į Rusiją žiūrima kaip į raupsuotųjų koloniją, kurios vengiama kaip maro. Turbūt nėra nė vieno lietuvio, kuris, kaip daugelio knygų apie dabarties Rusiją autorius bei apžvalgininkas Markas Galeotti, dažnai viešėtų Rusijoje, ten gyvendamas po kelis mėnesius, nuomotų butą eiliniame Maskvos kvartale, bendrautų su vietos gyventojais ar drįstų viešai pasakyti, kaip darė prieš penkerius metus, kad Maskva patrauklus, įdomus, gana vakarietiškas miestas. Tokį mokslininką ir tokias jo pastabas ne vienas Seimo komiteto pirmininkas ko gero pavadintų Kremliui naudingu idiotu, skleidžiančiu Kremliaus propagandą. Didžiosios Vakarų žiniasklaidos organizacijos turi puikius korespondentus Maskvoje, o mes?

Lietuva labai menkai pažįsta Rusiją. Analizės ir vertinimai nėra grindžiami faktais ir duomenimis, išskyrus tuos, kurie viešai skelbiami Vakaruose arba kuriuos galima ekstrapoliuoti iš Rusijos socialinių medijų, bet išankstinėmis nuostatomis, nuvalkiotais šablonais apie mafijos valstybę, nekintančios, amžinai agresyvios Rusijos vaizdiniu. Gaila, bet reikia pripažinti, kad, ko gero, ksenofobija yra svarbiausias veiksnys, lemiantis lietuvių požiūrį į Rusiją.

Glumina, kad Lietuvos politikams nerūpi geriau pažinti mūsų rytų kaimyną. Rusija kelia Lietuvai didžiausią pavojų, tad siekiant kuo veiksmingiau neutralizuoti tas grėsmes, reikia rinkti kuo daugiau objektyvios informacijos apie Rusiją, kuo tiksliau nustatyti jos ketinimus ir jų įgyvendinimo galimybes, o ne tik tingiai galvoti, kad Maskva užprogramuota elgtis taip, kaip, manome, turėtų elgtųsi paradigminė blogio imperija. Reikia rengti Rusijos studijų specialistus, skirti daugiau stipendijų jų studentams, stengtis sudaryti sąlygas jiems stažuotis Rusijoje. Jei įmanoma, Lietuvon pakviesti tarptautinius ekspertus, o jei jie negali atvykti, į jų universitetus siųsti savo geriausius studentus. Reikia dosniai finansuoti arba sukurti savo idėjų kalves (angl. think tanks) ir užtikrinti, kad jie skirtų pagrindinį dėmesį Rusijai, o ne Baltarusijai. Būtų svarbu Vakarų žiniasklaidos pavyzdžiu turėti savo korespondentų Maskvoje, nors neaišku, ar jie gautų akreditaciją ir ar nebūtų melagingai kaltinami šnipinėjimu kaip JAV žurnalistas Evanas Gershkovichius. Gabūs diplomatai turėtų būti skatinami dirbti Rusijoje. Yra gerokai daugiau panašių užduočių. Jei dalis jų bus įgyvendintos, Rusija nebus mitinė blogio karalystė, bet priešas, su kuriuo būsime pasirengę geriau kovoti ir apie kurį galėsime protingai kalbėti.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.