Kęstutis Girnius. Santykiai su Vakarų kaimynais

Lietuvoje smarkiai auga polinkis itin kritiškai vertinti Vakarų Europos šalių politiką. Vakarų europiečiai esą vykdo dviprasmišką politiką Ukrainos atžvilgiu, kol Lietuva neprieštaringai laikosi vertybių grindžiamos politikos, tampa pavyzdžiu visiems. Šitokia nuostata nieko gero nežada, savęs aukštinimas ir negebėjimas deramai vertinti savo veiksmų skatina puikybę, gali supykdyti arba įžeisti svarbius partnerius, kurių paramos mes prašome.

Praeitą savaitę prezidentas Gitanas Nausėda davė interviu LRT. Cituoju vieną LRT žurnalisto klausimą, kuris atspindi vis labiau stiprėjančias, bet rūpestį keliančias nuostatas. „Apskritai kyla klausimas, ar senosios ES narės visada žaidžia Ukrainos pusėje, nes jeigu vertintume jų pareiškimus, kad gal palikime Rusijai teritorijos kažkiek, sėskime prie derybų stalo, išlaikykime Putino veidą, savaitgalinius Scholzo, Macrono skambučius Putinui… Kodėl bandoma nuspręsti už Ukrainą?“ Daroma užuomina, kad „senosios“ ES narės esą pataikauja Rusijai, ieško būdų patenkinti jos norus, minimaliai palaiko, gal net pasiryžusios išduoti Ukrainą, pačios nori spręsti jos likimą. O Lietuva ir jos žmonės elgiasi garbingiau, be išlygų kovoja už tiesą ir teisingumą, esame drąsuolių ir teisuolių tauta.

Nausėda atmetė LRT darbuotojo reiškiamus priekaištus ES senbuviams, ragindamas „nesupaprastinkime šito diskurso.

Tikrai nėra taip, kad senosios ES valstybės, kaip jūs sakote, laikosi tokios dviprasmiškos pozicijos,“ akivaizdu, kad jos siekia to paties, kaip Lietuva. Maloniai nustebau, kad prezidentas taip tvirtai atmetė plačiai reiškiamus priekaištus, nes jis pats ne kartą tvirtino, kad Rusijos grasinimai griebtis branduolinių ginklų yra blefas, ir kad neturėtume leistis bauginami šitokios retorikos. Penktadienį Nausėda vėl pabrėžė, kad, nepaisant kai kurių nereikalingų ginčų, lemiamais momentais Europa demonstruoja gebėjimą susitarti, ir kad agresorius nesulauks gerų žinių.

Jei Nausėda užima nuosaikesnę poziciją, buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė vis griežčiau kritikuoja Vakarų Europą. Vos invazijai prasidėjus, ji ragino Vakarus „baikite virpinti orą tuščiais plepalais, o imkitės realių veiksmų.“

Gegužės pradžioje ji teigė, kad pirminė Vakarų reakcija į Maskvos veiksmus buvo apgailėtina, buvo gėda žiūrėti, kaip stenėjo Europos ir Amerikos vadovai, kad jie nieko negali padaryti. O praeitą penktadienį ji pakartojo, kad Vakarai bijo savo šešėlio, krūpčioja, jos „lyderiai kažką atsistoję mėgina ir išstenėti, pasiaiškinti, užuot priėmę drąsius sprendimus padedant kaimynei.“ Pasak jos, nevalia skambinti teroristui Putinui.

Kovingi politikų pasisakymai ir panašiai kovingi žiniasklaidos pranešimai nelieka be poveikio. Nors trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų mano, kad Europos Sąjunga (ES) parodė solidarumą su Ukraina, vos 49 proc. pritarė teiginiui, kad nuo konfIikto pradžios ES vieningai atsakė į karo veiksmus. Tai skeptiškiausias rezultatas tarp 27 ES valstybių. Įtariu, kad padidėjo ES reakcija nepatekintųjų gretos.

Vakarams taikoma kritika nėra naujas reiškinys. Dar prieš dešimtmetį Vokietija, seniai, nors ir be pagrindo tapusi pagrindiniu priekaištų taikiniu, buvo kritikuojama, kad ji labiau vertina vamzdynus negu vertybes. Buvęs Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius negailėdavo aštrių žodžių ES senbuvėms, nors jį dabar gerokai pralenkia G. Landsbergis.

Pernai lapkričio pradžioje jis padarė užuominą, kad iš Europos Sąjungos (ES) ruošiamų sankcijų Baltarusijai sąrašo bandoma išbraukti valstybinę oro bendrovę „Belavia“ ir, nors nežino, kuri šalis tai siūlo, jis sakė neatmetąs galimybės, jog tai gali būti Vokietija, taigi įprastasis įtariamasis (angliškai the usual suspect). Jis net nemėgino nustatyti, ar gandas pagrįstas – jis nebuvo. Tokių faux pas būta daugiau.

Prieš kelias savaites Landsbergis skelbė, kad jis buria šalių koaliciją Ukrainos grūdams saugiai išplukdyti iš Odesos uosto. Šiomis dienomis JAV Generalinio štabo viršininkas M. Milley pareiškė, kad bet koks bandymas nutraukti Rusijos vykdomą Odesos uosto blokadą būtų „itin rizikinga karinė operacija.“ Kiek toje operacijoje dalyvautų Lietuvos karinių laivų, naikintuvų ir elitinių karių? Atsakymas gana aiškus, Landsbergis buria koaliciją, kurioje Lietuva nedalyvautų ar dalyvautų tik simboliškai.

Kai kurie Vakarams reiškiami priekaištai – sunkiai suprantami. Esą nereikėtų kalbėtis su Putinu. Bet norint baigti karą, reikės diplomatinio sprendimo, ką pabrėžia pats Zelenskis. Ir jo nebus, jei nebus kalbama su Putinu. Reikės tarpininkų ir geriau, kad tai būtų su Rusija visų ryšių nenutraukusios ES negu Azijos šalys, kurioms šis konfliktas mažai rūpi.

Esą sprendimai vangiai priimami, bet retas galėjo įsivaizduoti, jog tokiu trumpu laiku bus suteikta tiek daug karinės ir finansinės paramos. Lietuvos politikai gali lengvabūdiškai daryti įvairiausių siūlymų, pvz., dėl Odesos blokados nutraukimo, nes Lietuva neturi vaidmens priimant svarbesnius sprendimus. Kitos valstybės turi pagalvoti, kaip jų teikiami ginklai paveiks konfliktą, ar jie sukels pavojingą Rusijos reakciją.

Jei netiki, kad Ukraina pasieks triuškinančią pergalę ir išvarys visas Rusijos pajėgas iš Ukrainos ir Krymo, reikės rasti Ukrainai ir Rusijai priimtiną sprendimą. Reikės nustatyti, kiek teritorijos palikti Rusijos rankose, gal atkuriant padėtį prieš invaziją (Zelenskis kartais kalba lyg tai būtų jam priimtina), ir reikės rasti būdų Putinui išlaikyti savo veidą, nes kitu atveju nebus nei taikos, nei paliaubų, bet toliau tęsis Ukrainos naikinimas. Verta prisiminti, jog Vengrija, ne Vokietija, atidėjo šeštojo paketo priėmimą, ir jei neklystu, Vengrija nėra nei NATO, nei ES senbuvė, nei Vakarų Europos valstybė.

Lietuva itin nuosekliai palaiko Ukrainą. Esama įvairiausių įrodymų, pvz. aukos, surinktos kovinių dronų „Bayraktar“ sistemai įsigyti. Jei Vakarų Europos šalys ne taip uoliai remia Ukrainą, tai nereiškia, kad jos abejingos jos likimui, ar kad tai suteikia Lietuvai ir lietuviams pagrindo niekinančiai į jas žiūrėti. Yra pavojus, kad Vakarų Europos šalys vis labiau bus vaizduojamos kaip atsisakiusios tikrųjų vertybių, ištižusios, be tvirto moralinio stuburo, kaip jau daro mūsų rytų kaimynai.

Iš tiesų per pastaruosius 20 metų Vokietija, ko gero, labiau įgyvendino vertybių politiką negu apie vertybes be paliovos kalbanti Lietuva. Bet tai kita tema.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.