Kęstutis Girnius. Seimas privalėjo tirti LRT

Antradienį Konstitucinis teismas (KT) pradėjo nagrinėti Seimo narių grupės prašymą išaiškinti, ar teisėtai buvo sudaryta Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) ūkinę veiklą tyrusi Seimo komisija.

Konservatorių atstovas Andrius Kubilius teismui tvirtino, kad „parlamentinis tyrimas yra instrumentas, kuris daro tam tikrą viešą politinį spaudimą institucijai, kuri yra tiriama“.

Jei teisingai suprantu Kubiliaus argumentus, jis mano, kad visa eilė kitų valstybės institucijų gali dalyvauti kontrolėje, bet Konstitucija pažeidžiama, jei joje aktyviai dalyvauja Seimo nariai politikai.

Savo ruožtu Seimo poziciją gynusi valstietė Agnė Širinskienė aiškino, jog buvo nutarta sudaryti komisiją, LRT vadovybei atsisakius išsamiai atsakyti į klausimus dėl biudžeto lėšų panaudojimo.

Nežinau, kokį sprendimą priims neprognozuojamas KT, kokią „Konstitucijos doktriną“ jis ras besislepiančią Konstitucijos tekste.

Bet sunku įsivaizduoti, kad jis prieitų išvadą, jog Seimas negali tirti LRT finansinės veiklos (pabrėžiu – finansinės, taigi ne žurnalistinės veiklos), ir kad finansinės veiklos tyrimas prieštarautų Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, žodžio ir įsitikinimų laisvei.

Tokia nuostata būtų akivaizdžiai sofistinė.

Tvirtinti, kad finansų tyrimas gali būti vertinamas kaip bandymas daryti spaudimą žiniasklaidai, yra tas pats kaip teigti, jog mėginimas bausti kunigus pedofilus yra kėsinimasis į religijos laisvę.

LRT nėra privati kompanija, ji yra Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigais išlaikoma institucija, kaip ministerijos, žinybos bei kitos valstybinės įstaigos. Jos visos turi dirbti skaidriai, nieko nenuslėpdamos apie savo finansus, išskyrus tuo retus atvejus, kai informacija galėtų sukelti grėsmę nacionaliniam saugumui.

LRT taryba Seimui nesuteikė informacijos apie LRT darbuotojų atlyginimus ar sutartis su prodiuserinėmis kompanijomis, tvirtindama, kad tai esą pažeistų konfidencialumo susitarimus bei asmens duomenis apsaugojančius įstatymus. Aiškinimas iš piršto laužtas. Valstybės institucijų tarnautojų atlyginimai negali būti slepiami. LRT iš vis neturėtų pasirašyti jokių konfidencialumo susitarimų, net siūlyčiau juos teisiškai uždrausti.

Nuo pat Seimo komisijos ir LRT konflikto pradžios kilo įtarimas, kad atsisakydama suteikti pageidaujamą informaciją, LRT administracija siekė nuslėpti savo proteguojamus klientalizmo tinklus. Palaikydama administraciją, taryba gėdingai pritarė šiam kėslui. Klientalizmo būta su kaupu.

Opozicija teisingai nurodo, kad yra visa eilė kitų valstybės institucijų, kurios galėtų dalyvauti LRT finansų priežiūroje. Bet visi šie potencialūs „kontrolieriai“ nieko nedarė, nors seniai buvo aišku, jog LRT veikla nėra skaidri.

Pagrindinis nacionalinio transliuotojo prižiūrėtojas turėtų būti LRT taryba, bet su kai kuriomis išimtimis tarybos nariai neturėjo stuburo, pataikavo vadovybei, užuot prižiūrėję jos veiklą.

Akivaizdžiausias principingumo stokos atvejis įvyko 2011 m., kai tuometinis tarybos narys Artūras Račas kreipėsi į LRT administraciją, prašydamas leisti susipažinti su įvairiais dokumentais. Administracija atsisakė tai daryti, prisidengdama tada, kaip ir dabar, „komercinių paslapčių“ išsaugojimu. LRT tarybos narių dauguma palaikė administraciją, nors direktorių taryba samdo ir atleidžia administraciją, ne atvirkščiai.

Save gerbianti, ori taryba būtų tą pačią dieną atleidusi generalinį direktorių ir jo komandą. To ji nepadarė, tad administracija suprato, jog taryba tenkinsis pastumdėlės vaidmeniu, bus galima jos nepaisyti, ir bus galima, atvirai tariant, savivaliauti.

Taigi, būta organizacijų, kurios būtų galėjusios tikrinti LRT veiklą, bet jos to nedarė, o LRT taryba tapo neformalia administracijos suokalbininke. Dar verta pabrėžti, kad politikai nesiėmė jokių žingsnių užkirsti kelią neskaidriai veiklai, susitaikė su padėtimi, tad dar labiau padrąsino administraciją paversti LRT „valstybe valstybėje“.

Seimo komisijos darbas nebuvo nepriekaištingas, galima ginčytis dėl kai kurių pasiūlymų ir išvadų. Apskritai valstiečiai turi apgailėtiną pomėgį vykdyti „tyrimus“, kuriais siekiama kritikuoti ir dergti politinius oponentus.

Akivaizdžiausias pavyzdys – tai Stasio Jakeliūno vadovaujamas Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, analizuojantis 2008–2009 m. ekonominės krizės priežastis. Iš šio „tyrimo“ nieko gero ir nieko naujo nesulauksime.

Komitetas nėra kompetentingas, jis nepaskelbs jokių „pamokų“ ateičiai, nes ateities krizės bus skirtingos.

Kuriamas pavojingas precedentas, kai naujai išrinktieji Seimo nariai tiria savo pirmtakų darbą, vildamiesi rasti galimai nuslėptų nusikaltimų.

Vyriausybė nutarimas prašyti Generalinės prokuratūros įvertinti tuometinių finansų priežiūros institucijų veiklą per krizę yra dar pavojingesnis, nes politiniais sumetimais per rinkimų kampaniją siekiama vaizduotis eilinių piliečių gynėju, kovotoju su galingomis valdžios institucijomis, net jei dėl to be pagrindo nukentėtų šių institucijų autoritetas.

LRT komisijos darbo rezultatus reikia vertinti teigiamai. Neišsipildė nuogąstavimai, jog valdžia mėgins Lenkijos pavyzdžiu apriboti ir panaikinti LRT nepriklausomumą. Tokie būgštavimai gana dažnai reiškiami, ir nėra paslaptis, kad valstiečiai nemyli žiniasklaidos, ja nepasitiki, kaip ir žiniasklaida apskritai neigiamai nusiteikusi valstiečių atžvilgiu.

Valdžia kelis kartus svarstė įvesti kai kuriuos apribojimus, bet greitai traukėsi atgal, kai buvo kaltinama siekiu pažaboti spaudą. Tad nėra rimto pavojaus spaudos laisvei.

Komisija atkreipė dėmesį į LRT administracijos trūkumus, prisidėjo sudarant sąlygas, skatinusias ją pakeisti ir išrinkti naują generalinį direktorių. Yra pagrindo viltis, kad tarybos nariai bus atsakingiau skiriami, ir kad jie atsakingiau vykdys savo pareigas.

Dabartinėmis aplinkybėmis nereikia Seimo priežiūros, bet prieš pusantrų metų ji buvo pagrindinis pertvarką skatinantis veiksnys. Dalis teigiamų pokyčių priskirtina jos intervencijai, tad komisijos sudarymas tarnavo Lietuvos interesams, koks bebūtų KT nutarimas.

Kaip jau minėjau, KT nėra prognozuojamas, bet vis dėl to mane nustebintų, jei jis nutartų, kad LRT yra tokia išskirtinė institucija, jog net jos finansinei veiklai negalioja Seimo teisė ir pareiga vykdyti parlamentinę kontrolę. Tikiu, kad dar kartą nepasitvirtins teiginys, kad Lietuva yra stebuklų šalis.

Perspausdinta iš Delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.