Kęstutis Girnius: Be sentimentų pilietybė būtų netvarus mažmožis

Gegužės 12 dieną kartu su Prezidento rinkimais vyks du referendumai. Vienu jų siūloma keisti LR Konstitucijos 12 straipsnį ir įteisinti pilietybės išsaugojimą lietuviams, kurie yra kitos valstybės piliečiai. „Dabartinis aktyvumas parodo, kad užsienio lietuviai neturės didesnės įtakos šalies politikai, nepriims nutarimų, kurie kenks tėvynėje gyvenantiesiems“, – sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, politologas dr. KĘSTUTIS GIRNIUS.

Kokius stipriausius argumentus, jūsų manymu, turi tiek referendumą palaikanti, tiek jai oponuojanti stovyklos?

Palaikančiųjų pagrindinis rūpestis – vykstanti masinė migracija. Lietuva tuštėja ir tai sukelia pavojų tautos egzistencijai. Tokiomis aplinkybėmis svarbu palaikyti ryšius su išvykusiaisiais, sudaryti sąlygas, kurios skatintų juos sugrįžti arba bent nenusigręžti nuo Lietuvos. Juo labiau kad dabar užsienyje gyvenantys lietuviai nebėra egzotiški keistuoliai, kaip kad, pavyzdžiui, buvo sovietiniais laikais, bet seserys, broliai, dėdes, pusseserės. Tad viliamasi, kad, jei bus suteikiama pilietybė – tas ryšys išliks. Žmonės, turintys Lietuvos pilietybę, galės atvykti be jokių formalumų, vizų ir t. t.

Oponuojantieji pateikia kitus argumentus – vis dėlto Lietuva kuriama Lietuvoje. Tik Lietuvoje gyvenantysis gali visavertiškai dalyvauti šiame procese, o už Lietuvos ribų gyvenantieji, išskyrus vieną kitą, lieka stebėtojai, nevisateisiai dalyviai, tad ir neturi teisės į pilietybę. Be to, žmogus, išvykdamas iš Lietuvos ir įgydamas kitos šalies pilietybę, pasirenka, jis nutaria, kad ta kita šalis kažkaip yra svarbesnė už Lietuvą, suteikia jos pilietybei pranašumą arba pirmenybę, palyginus su Lietuvos. Tokiomis aplinkybėmis kyla klausimas, ar reikia tokiems žmonėms suteikti Lietuvos pilietybę.

Dažnai pasitaikantys argumentai už daugybinę pilietybę nurodo į sentimentalų santykį su Lietuva. Ar tai nėra ženklas, kad klaidingai mąstome apie pačią pilietybės instituciją? Ką reiškia būti valstybės piliečiu?

Sentimentai vis dėlto yra svarbūs: jei žmogus jų neturi, tai ir pilietybė mažai reikš. Iš piliečių aiškiai laukiama daugiau nei šiltų jausmų, tačiau be jų pilietybė būtų netvarus mažmožis. Žmogus, kuris neturi sentimentų Lietuvai, neturės tvirtesnio įsipareigojimo Lietuvos valstybei. Įsipareigojimas tautai dažnai grindžia įsipareigojimą valstybei, o tauta labiau susieta su sentimentais ir jausmais. Pilietis nebūtinai turi būti sąmoningas, aktyvus politinio gyvenimo dalyvis. Jis gali būti pasyvus, kaip daugelis dabartinių Lietuvos gyventojų, nors idealesnėmis sąlygomis jie būtų aktyvesni ir sąmoningesni. Be sentimentų nebus ir įsipareigojimo pilietybei.

Viešojoje erdvėje vis pasigirsta priekaištų, kad referendumo organizatoriai manipuliuoja rinkėjais: esą klaidina pavadinime esantys žodžiai „pilietybės išsaugojimas“, nes kitos šalies pilietybę įgaunantis žmogus sąmoningai renkasi, kurios šalies pilietybę jam turėti. Klaidina ir dažnai pasitaikanti formuluotė, jog balsuojama dėl dvigubos pilietybės – prof. Vytautas Landsbergis atkreipia dėmesį, kad naujoji straipsnio formuluotė reikštų jau ne dvigubos, bet daugybinės pilietybės įteisinimą. Kiek pagrįsta tokia kritika?

Tokia kritika turi šiek tiek pagrindo, ypač kai kalbama apie pilietybės išsaugojimą. Jei neįgyji kitos šalies pilietybės, savaime išlaikai Lietuvos pilietybę, tad nėra ko išsaugoti. Ją reikia išsaugoti, kai kyla grėsmė jos netekti, ir, jei neketini siekti kitos pilietybės – grėsmės nėra, o išsaugojimas beveik automatiškas. Būtų tiksliau kalbėti ne apie pilietybės išsaugojimą, bet apie užtikrinimą, kad pilietybė liktų, jei žmogus priima kitos šalies pilietybę. Paprasčiausias būdas išsaugoti pilietybę – neįgyti kitos. Dėl daugybinės pilietybės nereikia labai rūpintis, nes manyčiau, jog tik 1–2 proc. žmonių norėtų turėti tris ar keturias pilietybes, tad faktiškai žmonės nori dvigubos pilietybės. Pilietybės nėra renkamos kaip seni automobiliai arba pašto ženklai.

Ar nematote problemos, kad daug detalių (pavyzdžiui, kurios šalys atitinka euroatlantinį integracijos kriterijų) paaiškės tik po to, kai bus priimtas konstitucinis įstatymas. Ar galima teigti, kad rinkėjai yra verčiami balsuoti už katę maiše?

Manyčiau, kad ne. Vis tiek daugiau ar mažiau žinoma, kad į įstatymą pateks Europos Sąjungos ir NATO sąjungininkės. Tikėtina, kad pateks tokios šalys kaip Australija ir Naujoji Zelandija, kurios turi glaudžius ryšius su NATO. Ir gana aišku, kurios šalys nepateks – kurios su Lietuva turi mažai ką bendro, ypač tokios kaip Rusija ar su ja susietos. Nuogąstaujama, kad, pastarosiose gyvenantiems lietuviams suteikus dvigubą pilietybę, gali kilti grėsmių Lietuvos saugumui. Nors dar šimtu procentu nežinoma, kurios šalys bus įstatyme, gana aišku, kurios yra tinkamos kandidatės, tad negalima sakyti, kad tai katė maiše.

O kaip dėl EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos) kriterijaus, ar jis nėra pernelyg lankstus? Potencialiai į šią organizaciją galėtų įstoti ir Rusija.

Teisingai pastebėjote, tačiau manau, kad tokiu atveju būtų priimti atitinkami įstatymai, kad užkirstų kelią šiam variantui. Didesnio pavojaus nėra. Nors jai priklauso margesnė grupė šalių negu ES ar NATO, ar buvusios anglosaksų kolonijos Ramiojo vandenyno regione, beveik visos šalys yra demokratiškos, be ypatingų ryšių su Rusija.

Palaikantieji referendumą dažnai džiaugiasi, kad balsuoti užsiregistravo dvigubai daugiau išeivių, palyginti su paskutiniais rinkimais, visgi tai tėra 10 proc. (40 tūkst. iš 400 tūkst.) visų užsienyje gyvenančių Lietuvos piliečių, nors balsuojama dėl juos tiesiogiai liečiančio klausimo. Kaip jūs vertinate tokį aktyvumą?

Toks aktyvumas ar neaktyvumas yra beveik neišvengiamas. Net Lietuvoje, kur visai nesudėtinga balsuoti, per rinkimus dažnai balsuoja tik apie 50 proc. Svetimoje šalyje, kur nėra normalių rinkimų apygardų, kur reikia imtis ypatingų pastangų balsuoti, tikrai nestebina, kad procentas yra ganėtinai mažas. Tas neaktyvumas tam tikra prasme yra naudingas, nes parodo nuogąstavimų nepagrįstumą, kad užsienyje gyvenantys lietuviai ims uoliai balsuoti ir nulems sprendimus, kurie galios Lietuvoje gyvenantiesiems. Dabartinis aktyvumas parodo, kad užsienio lietuviai neturės didesnės įtakos šalies politikai, nepriims nutarimų, kurie kenks tėvynėje gyvenantiesiems.

Jei pataisa būtų priimta, ar neiškiltų daugiau problemų pietryčių Lietuvos krašto situacijoje? Juk Lenkija potencialiai galėtų ginti jau nebe savo tautiečių, bet piliečių interesus.

Nemanau, kad tai rimtas pavojus, nepaisant visų ginčų, kurie yra buvę su Lenkija – priklausome ir NATO, ir ES. Neįsivaizduoju, kad Lenkija mėgintų kištis į Lietuvos vidaus reikalus – ji ne kartą yra pabrėžusi, jog Lietuvos lenkai yra Lietuvos piliečiai, kurie turi būti ištikimi Lietuvai. Tas pavojus galėtų kilti, jei pilietybę gautų rusai, bet reikia prisiminti, kad rusai sudaro mažiau nei 5 proc. Lietuvos gyventojų ir yra gana gerai integruoti į Lietuvos gyvenimą – geriau nei lenkai, taigi to pavojaus nėra. Jei Putinas mėgintų juos vilioti, manau, jis sulauktų ganėtinai abejingos reakcijos.

Kokios yra galimos alternatyvos daugybinei pilietybei? Ar valdančiųjų anksčiau siūlytas „lietuvio paso“ projektas išspręstų pagrindines problemas, dėl kurių kyla poreikis svarstyti daugybinės pilietybės institutą?

Priklausytų nuo to, kokia būtų to lietuviško paso apimtis. Reikia prisiminti, jog LR Konstitucijoje įtvirtinta, kad lietuvių kilmės žmonės turi ypatingas teises. Jie, pavyzdžiui, turi teisę gyventi Lietuvoje, ir tai yra tikrai svarbi teisė, kuriai nereikia jokio „lietuviško paso“. Jeigu šis pasas suteiktų teisę į lengvesnį gydymą ar ką panašaus, jis įgytų patrauklumo. Tačiau aš skeptiškai nusiteikęs šio projekto atžvilgiu – jeigu žmonės ir nutartų įsigyti lietuvio pasą, tai veikiausia būtų dėl pragmatinių, o ne patriotinių sumetimų.

Ar realu tikėtis, kad Konstitucijos pataisa bus priimta?

Kad referendumas šiuo klausimu būtų priimtas, už jį turi balsuoti 50 proc. +1 užregistruotas rinkėjas. Net jei dalyvautų 70 proc. rinkėjų ir iš jų 70 proc. balsuotų už dvigubą pilietybę, vis tiek būtų tik 49 proc. visų rinkėjų ir pataisa nebūtų priimta. Reikia prisiminti, kad rinkėjų sąrašai yra išpūsti, netikslūs, juose dar įtraukti žmonės, kurie serga Alzheimeriu, demencija, kurie jau yra palikę Lietuvą, bet dar neišsiregistravę. Kiekvienas žmogus, kuris nebalsuoja, bet yra sąraše, bendrame rezultate traktuojamas kaip „balsavęs“ prieš referendumu siūlomą pataisą, tad tikimybė, kad pataisa bus priimta – mano įsitikinimu – arti nulio.

Perspausdinta iš bernardinai.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.