Kęstutis Girnius. Silpni ministrai, silpna Vyriausybė

Vos naujoji Vyriausybė buvo sukomplektuota, Saulius Skvernelis tvirtino, kad Ingrida Šimonytė esanti „labai, labai, labai drąsi kolegė… su tokia komanda audringu vandenynu aš neplaukčiau net kaip keleivis.“ Jis nurodė, kad nemažai kandidatų į ministrus neturėjo supratimo apie viešąjį sektorių, valstybės tarnybą, viešąjį administravimą, valdymą, tad vargu, ar gebės įveikti būsimus iššūkius. Praėjus trejiems metams, matyti, jog S. Skvernelis buvo įžvalgus. I. Šimonytės Vyriausybė yra viena silpniausių per pastaruosius dvidešimt metų, vadinamosios „mokesčių reformos“ tapimas tarppartinių ginčų objektu – dar vienas jos neveiksmingumo ir nesugebėjimo nustatyti bei įgyvendinti tikslus pavyzdys. Būta daug kitų.

Vyriausybės sudarymą ženklino hubris (puikybė – red.) bei aplaidumas. Konservatoriai piktinosi, kai Prezidentas reiškė abejonių dėl kai kurių kandidatų tinkamumo, lyg kiekvienas jų kandidatas būtų nepriekaištingas. Vėliau paaiškėjo, kad I. Šimonytė kandidatūras teikė nesusitikusi su visais kandidatais.

Iš patvirtintų kandidatų trys sulaukė ypatingesnio dėmesio: Dainius Kreivys, Ewelina Dobrowolska ir Arūnas Dulkys. Buvo laukiama, kad D. Kreivys įrodytų, jog geba nepainioti viešųjų ir asmeninių interesų, ką jis ir padarė.

Daugiau abejonių kilo dėl E. Dobrowolskos kompetencijos. Ji neišlaikė advokato egzamino ir negalėjo dirbti net kaip advokato padėjėja, bet tai nekliudė jai suteikti ministro portfelį. Šis išskirtinis pasitikėjimas nepasiteisino. Beveik nebuvo matyti nei girdėti ministrės per pastaruosius trejus metus, nors kilo aibės teisinių klausimų dėl „Covid-19“ suvaldymo, karantinų ir skiepijimų, taip pat dėl griežtos migrantų apgręžimo politikos.

Ne ji, bet jos kolega Vytautas Mitalas pareiškė, kad apgręžimo politika, vargu, ar dera su tarptautine teise, ką turėtų pripažinti Lietuvos valdžia, užuot stengusis šią ydingą politiką įteisinti įstatymu. Bet ji viešai pasipiktino dėl Prezidento pastabos apie „užpakalines duris.“

E. Dobrowolska tylėjo ir kai tuometinis Vilniaus meras Remigijus Šimašius siekė įteisinti teisinį nihilizmą, savavališkai ribodamas konstitucinę piliečių teisę rinktis į susirinkimus, teigdamas, kad leidimai renginiams nebus išduodami, jei jie turės „nors mažiausių sąsajų“ su Rusijos propaganda. R. Šimašius prisiskyrė teisę nustatyti, kas yra ta „mažiausia sąsaja“.

Praeitą savaitę Vilniaus kalėjimo profesinės sąjungos pirmininkas Darius Čekavičius tvirtino, kad ministrė ir jos komanda nebendrauja su profesinėmis sąjungomis, kad po bausmių vykdymo sistemos reformos ją masiškai palieka pareigūnai, kad nesprendžiamas opus nuteistųjų perskirstymo klausimas, kad ministrė „turi prisiimti asmeninę atsakomybę už visa tai, kas padaryta“. Dar nenustatyta, kiek tiesos šiuose priekaištuose.

Arūno Dulkio, kuris buvo atleistas iš valstybės kontrolieriaus pareigų Prezidento Gitano Nausėdos teikimu, kandidatūrai buvo pritarta „lygtinai“. I. Šimonytė prisiėmė atsakomybę už A. Dulkį, kurio darbas bus stebimas ir kuris esą bus keičiamas, jei šis nesusitvarkys su iššūkiais. Tokia buvo teorija, bet buvo akivaizdu, kad jis liks poste, nes I. Šimonytė ne ta politikė, kur pripažintų klydusi, jį palaikydama.

A. Dulkiui netrūko iššūkių, ne jis vienas lėmė kovą su „Covd-19“. Bet jam buvo patikėta aiškinti valdžios politiką. Sėkme negalėjo didžiuotis, jo siūlymai ir aiškinimai buvo nenuoseklūs, jis dažnai keitinėjo savo nuomonę svarbiais klausimais nuo galimybių paso iki skiepų reikalingumo. Įkyrėdavo jo dirbtinis optimizmas.

Nesuvaldomai augant užsikrėtimams ir kilus pavojui, kad jie gali pasiekti net 20 tūkst. per dieną, A. Dulkys ramino kad „yra tikimybė mums su šita visa įrankių dėže suvaldyti šią pandemiją.“ Jis niekada nepaaiškino, kas slypi toje „įrankių dėžėje“.

Sveikatos sistemai reikia radikalių, bet ir kasdienių pokyčių. Sveikatos apsaugos sistema šlubuoja, nesiseka spręsti susikaupusių kasdienių problemų, jau nekalbant apie ilgalaikių planų prailginti Lietuvos žmonių gyvenimo trukmę bei sukurti visavertį senjorų gyvenimo užtikrinimą.

Alkoholis ir rūkalai smarkiai kenkia sveikatai, ne mažiau ir vis pagreitį įgyjanti aptukimo epidemija. Atrodo, kad A. Dulkys nesirūpina dėl šios epidemijos, nesiūlo jokių priemonių, pvz., smarkiai padidintais akcizais mažinti saldumynų ir kitų nesveikų maistų vartojimą.

Jis pro pirštus žiūri ir į mažesnes problemas. Eilės ligoninėse yra nepateisinamai ilgos, bet A. Dulkys tvirtino, kad kiekviena ligoninė atsakinga už darbo organizavimą taip, kad nebūtų eilių. Bet kodėl ligoninės nėra supažindinamos su Lietuvos ir Europos Sąjungos (ES) ligoninių geriausia praktika šioje srityje? Nereikia dar kartą išrasti rato.

Ilgiau stabtelėjau prie A. Dulkio ir E. Dobrowolskos, norėdamas atkreipti dėmėsį į deramos ministrų atrankos svarbą. Kas blogiau pradėta, paprastai blogai ir baigiasi.

Neigiamas beveik visų ministrų vertinimas rodo, kad jų darbas nedžiugina Lietuvos gyventojų. Vox populi gal ne vox Dei, bet negalima jo nepaisyti. Kęstučio Navicko santykiai su ūkininkais nuolat įtempti. Esant tokiems giliems nesutarimams turėtų galioti tas pats principas, kuris taikomas ginčams tarp vyriausiųjų trenerių ir komandų. Atleidžiamas treneris, o ne visa komanda, taigi ministras, o ne jo veiksmais ir sprendimais nepatenkinti ūkininkai. K. Navickas sulaukė priekaištų iš Europos Komisijos (EK) nario Virginijaus Sinkevičiaus, kuris ragino geriau skirstyti paramą smulkiesiems ūkiams.

Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė užima kraštutinę poziciją neteisėtų migrantų atžvilgiu. Susidaro įspūdis, kad jai nuolat vaidenasi migrantai bei juos kurstantys Baltarusijos hibridinio karo kareiviai. Nežinau, ką apie ją ir apie Lietuvą galvoja kitų ES šalių vidaus reikalų ministrai, bet nenustebčiau, kad jie įrikiuotų Lietuvą į netolerantiškiausių valstybių gretas, laikytų ja visaverte Vengrijos ir Lenkijos radikalų partnere.

Tuo nereikėtų didžiuotis. Lietuva ne tik pastatė trijų metrų aukščio spygliuotos vielos užtvarą, kuri apims visą Lietuvos ir Baltarusijos sieną, bet A. Bilotaitė uždarė du pasienio punktus, ketino uždaryti dar du, o su Estija, Latvija ir Lenkija derinasi dėl „regioninio sprendimo“ visiškai uždaryti sieną su kaimynine autoritarine šalimi. Siekiama pastatyti naują „geležinę uždangą“ apsaugoti Lietuvai ir Vakarams nuo barbarų iš rytų. Ačiū Dievui, kad ne visi atsakingi Lietuvos pareigūnai pasiduoda tokiam nesveikam galvojimui.

Neišspręstos švietimo problemos, kurios jau kurį laiką kaupiasi. Naujasis Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas turi nuspręsti, kaip reaguoti į dviejų mokytojų profsąjungų ketinimus streikuoti, jei nebus operatyviai reaguojama į reikalavimus sparčiai pakelti mokytojų atlyginimus. Pirminė jo reakcija nuvilianti.

Jis sakė, kad ministerija ketina kreiptis į teisininkus dėl planuojamų streikų teisėtumo. Grasinti bizūnu nėra geriausias būdas pradėti dialogą.

Reikia pripažinti, kad Vyriausybė dirba itin nepalankiomis sąlygomis, kad mokyklų, ligoninių, socialinės atskirties problemos jau kaupiasi daugelį metų ir kad ankstesnės Vyriausybės irgi jų neįveikė. Kiekviena nauja Vyriausybė šias problemas paveldi, taigi jas pasisavina ir yra vertinama pagal tai, ar sugeba jas sušvelninti arba išspręsti. Tai gali atrodyti neteisinga, bet tai neteisybė, su kuria susiduria kiekviena Vyriausybė. Tad nėra kuo skųstis.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.