Kęstutis Girnius. Šimonytė – lyderė ar nesėkmių kalvė
Ingrida Šimonytė vis labiau tampa viešuoju konservatorių partijos veidu ir neabejotinu lyderiu. Nors Gabrielius Landsbergis oficialiai tebėra partijos pirmininkas, jis visada atsainiai žiūrėjo į šias pareigas. Ji vadovauja Vyriausybei, ji yra partijos kandidatė į prezidentus ir gali būti išrinkta partijos pirmininke 2025 m. pavasarį, kai vyks kiti pirmininko rinkimai. Jos neabejotina įtaka ir galia tapo akivaizdi, kai visi partijos nariai, kuriuos partijos skyriai iškėlė kaip galimus kandidatus į prezidentus, atsiėmė savo kandidatūras, jai pranešus apie savo ketinimą kandidatuoti.
Per anksti pradėti karūnavimo apeigas, nežinant kitų metų Prezidento ir Parlamento rinkimų rezultatų. Prognozės I. Šimonytei ir partijai nėra džiuginančios, negalima atmesti itin rimtų pralaimėjimų tikimybės. Kelios lapkritį paskelbtos apklausos rodė, kad Gitaną Nausėdą palaikytų 70 proc. rinkėjų, ją – tik 30 proc. Tradiciškai I. Šimonytė buvo laikoma politike, labiausiai tinkama būti Ministre Pirmininke. 2020 m. gruodį net 36 proc. apklaustųjų pasisakė už I. Šimonytę. Naujausia, spalį atlikta, apklausa rodo, kad ji pirmą kartą buvo aplenkta. 8,2 proc. palaikė Viliją Blinkevičiūtę, ją – tik 8 proc. Nors nereikia sureikšminti šių rezultatų, jie vis dėlto rodo smarkiai smukusį premjerės populiarumą.
Būtų nemalonu, bet ne tragiška, jei ji nebūtų išrinkta Prezidente, nes niekas netiki jos pergale. Būtų gerokai blogiau, jei I. Šimonytė nepatektų į antrą turą arba patektų, bet surinkdama vos penktadalį balsų. Laisvės partijos kandidatas teisininkas Dainius Žalimas gali būti rimtas varžovas dėl liberaliau nusiteikusių miestiečių, ypač jaunimo balsų. Daug kas priklausys nuo to, kiek jis sulauks paramos, labiausiai finansinės.
Parlamento rinkimai yra kitas reikalas, pagrindinis politinių partijų išbandymas, ypač tų, kurios pretenduoja vadovauti tautai.
Čia konservatorių popieriai nėra itin geri. Dabartinė Vyriausybė nebuvo veiksminga, iš dalies dėlto, kad I. Šimonytė negebėjo deramai jai vadovauti. Nors buvo puiki finansų ministrė, ji buvo silpna premjerė. Daug iš jos tikėtasi, bet rezultatai kuklūs.
I. Šimonytė savimi pasitiki, ji tvirtos nuomonės ir stiprios valios, nebijo aštriau, sarkastiškai, net vulgariai pasisakyti, pasikliauja socialinėmis medijomis, kas leidžia jai laisviau bendrauti su jaunimu, užmegzti artimesnį ryšį. Bet šiuos privalumus nustelbė klaidos, užsispyrimas, net savotiškas lengvabūdiškumas.
Ji paviršutiniškai sukomplektavo Vyriausybę, net nesikalbėjo su visais būsimais ministrais, pritarė abejones keliantiems kandidatams, tokiems kaip Ewelina Dobrowolska, kuri tapo teisingumo ministre, nors neišlaikė advokato egzamino ir negalėjo dirbti net kaip advokato padėjėja, Arūnas Dulkys, Kęstutis Navickas.
Ji siekė, kad jos ministrų taryba būtų pirmoji, kurios sudėtis nepakistų per visą kadenciją. Kilus poreikiui imtis radikalesnių sprendimų, ji jų nesiėmė, atkakliai gynė į čekiukų skandalą įsivėlusius ministrus, užuot atleidusi visus tris ir pasinaudojusi proga pertvarkyti Vyriausybę, suteikti jai kitą atspalvį. Dar blogiau, ji sakė, kad atsistatydins, bet niekas nepaisė jos tuščio grasinimo. Dėl infliacijos ir pablogėjusių sąlygų būta daug protestų, streikų, mitingų, tad taktiniai ministrų atleidimai būtų mažinę aistras.
Iš tokios komandos nebuvo galima tikėtis naujoviškų, nestandartinių sprendimų, ir jų beveik nebūta. Nesiimta priemonių šuoliuojančioms maisto produktų kainoms pažaboti, nors reikia sveikinti nutarimą nepasiturintiems šalies gyventojams suteikti socialines korteles, kurios leis jiems patiems spręsti, kur ir kokius produktus bei prekes įsigyti.
Pagrindinė premjerės silpnybė yra jos negebėjimas sutelkti Vyriausybę ir užtikrinti vieningą jos veikimą. Koalicijos vienybė yra vienas svarbiausių prioritetų. Reikia dėti visas pastangas pašalinti nesutarimus, pasiekti visoms pusėms priimtinus sprendimus, atidėti veiksmus, kol bus pasiektas konsensusas arba bus aišku, kad jo nebus.
Tai sudėtinga užduotis, reikalaujanti kantrybės ir tikrų diplomatinių įgūdžių, kurių I. Šimonytei akivaizdžiai trūksta ir kurių ji neišvystė per trejus premjeravimo metus. Nutarimas įsteigti Taivaniečių atstovybę Vilniuje buvo priimtas, jo iki galo nesuderinus su ekonomikos ir inovacijų ministre Aušrine Armonaite.
Būta daug viešų nesutarimų su koalicijos partneriais dėl mokesčių reformos, bankų apmokestinimo, ypač dėl Laisvės partijai itin svarbaus Civilinės sąjungos įstatymo. Praėjus kelioms savaitėms po Seimo sprendimo toliau drausti nepilnamečiams pasakoti apie homoseksualius santykius, valdančiosios koalicijos taryboje būta pažadų padirbėti savo frakcijose, kad būtų balsų civilinei sąjungai. Tos diskusijos, kaip ir daugelis kitų, turėjo seniai įvykti, ir ne viešumoje. Atsakomybė už nedarnų darbą tenka I. Šimonytei.
Parlamento rinkimuose konservatoriai veikiausiai surinks gerokai mažiau balsų negu 2020 m. To ir laukiama, nes konservatoriai laimi tik kas trečius rinkimus.
Normaliomis aplinkybėmis aršesnė kova su koalicijos partneriais dėl to paties elektorato turėtų mažinti balsų skaičių, bet teismo skirta stambi finansinė bauda gali paralyžiuoti Liberalų sąjūdžio rinkimų kampaniją, smarkiai sumažėjus lėšoms rinkimų reklamai ir įvairiai veiklai.
Jei konservatoriai netektų daugiau negu trečdalio mandatų, kiltų arba turėtų kilti klausimas, ar reikia I. Šimonytei patikėti vadovavimą partijai.
Perspausdinta iš delfi.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
